Rimantas Kmita. Kaip pažemintieji su rašytojų genocidu kovoja

Kuriame pilietinę visuomenę, mokomės dialogo, bet mokslas tas ne pats lengviausias. Daug paprasčiau sutirštinti spalvas, laužti iš piršto, vietoj argumentų pasitelkti karingą retoriką, o pabaigoje trenkti į stalą kumščiu pasakius savo teisybę ir dar pareikšti, kad visų jūsų nuomonė yra nesvarbi. Ir tai didžiausio Lietuvos dienraščio portale.

O gal kaip tik dienraščio dydis ir galia apsvaigina jo autorius? Tie, kurie turi galią, taip jau daro: pasako tiesą ir taria: „Amen.“ Ir visi pagal formulę tegali atsakyti – „Amen.“ O pasakius „amen“, niekas juk neburnoja. Su tokiu mostu – visus kritikus užčiaupti – iš Lietuvos ryto sakyklos ir pamokslauja jaunasis ganytojas Vilis Normanas. „Dar niekada gyvenime neteko matyti jokio straipsnio užsienio spaudoje“, kuris taip tulžingai, be jokios argumentacijos, lietų savo bėdas, fantomus ant vieno žmogaus galvos ir leistų tai viešai visiems skaityti. Užsienio spaudoje toks tekstas apskritai neįsivaizduojamas.

Tiek daug triukšmo dėl nieko – Lietuvos ryto žurnalistė ir mokslininkė Kristina Sabaliauskaitė išleido romaną Silva rerum, o šio kūrinio reklama užsiėmė ir Lietuvos rytas. Nieko čia bloga, tačiau kada galingas dienraštis pajuto, kad po jo pasakyto „amen“ dar kažkas drįsta burbėti ir nesutikti, jis paleido savo jauną skaliką visų aploti. O tokie dialogo kultūra nepasižymi.

Tiesą sakant, Lietuvos ryto apžvalgininko įtūžį sukėlė net ne paties K. Sabaliauskaitės romano vertinimas. „Atsakoma“ į Brigitos Speičytės recenziją Literatūroje ir mene, nors nei autorius, nei konkretus tekstas nenurodomas, o tai rodo, kaip suprantamas dialogas arba polemika. Recenzijos autorė K. Sabaliauskaitės romaną vertina teigiamai ir be jokios ironijos sveikina su Jurgos Ivanauskaitės premija, nors rašinio objektu renkasi ne tiek romaną, kiek neadekvačią jo recepciją. Vilio Normano įtūžį sukėlė tai, jog recenzentė suabejojo, ar pagrįstai romanas vadinamas istoriniu, be to, palietė ir perdėm įkyrią romano reklamą. Šiandien Lietuvoje tai yra pagrindinis knygų pristatymo būdas viešumoje – šventiniai vakarėliai. Vilis Normanas, būdamas tokio aštraus proto, turėtų džiaugtis, kad esama ir kritiškos, abejojančios, o ne į vieną dūdą pučiančios kritikos, nors ji reiškiama visuomenėje beveik neskaitomuose kultūriniuose laikraščiuose. Tie neskaitomi kultūriniai savaitraščiai pristatomi kaip absoliučią valdžią turinčios institucijos, vykdančios rašytojų genocidą, norsi š tiesų jie tėra savotiški getai, kur dar galima išgirsti tų rašytojų balsą, nes didžiuosiuose dienraščiuose jie niekam neįdomūs. Ką gali padaryti Literatūra ir menas ir ką gali jėga, valdanti didžiausią šalies dienraštį, interneto portalą, krepšinio klubą, žaidžiantį elitinėje Eurolygoje, ir jo dublerių komandą, turinti ir savo televiziją. Taigi Lietuvos rytas turi galią, daug didesnę negu Literatūra ir menas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir Lietuvos rašytojų sąjunga kartus sudėjus ir dar padauginus iš kokių septynių. Atrodo keista, kad tokia apskritai kreipia dėmesį į laikraštėlį, kurį teskaito daugiausia du tūkstančiai, anot Viliaus Normano, „logofilų“ bei „akademinių atmatų“. Juk Lietuvos rytas, kuris savo Stiliuje formuoja Lietuvos elitą, galėtų oriai nekreipti dėmesio į tokius „siaurapročių kritikų“ samprotavimus. Bet kažkodėl rūpi.

Greičiausiai rūpi atlikti visuomenės informavimo pareigą. Jaučiama pareiga „informuoti“ visuomenę, kad elitiniams kritikams nepatinka romanas, kurį vienintelį iš šiemet išleistų skaito žmonės (Vilius Normanas tai žino). O kritikų balsas juk negali prasilenkti su liaudies balsu (nagi, kas taip kažkada sakė?), kuriuo ir byloja Vilius Normanas. Kad balsas būtų įtaigesnis, jis save priskiria pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, savo retoriką inkrustuoja maldos formulėmis ir jomis atakuoja valdžios šliužus – kritikus. Galima net ašarą nubraukti, kaip nuoširdu ir teisinga, toks jaunas, nesugadintas rašytojas, kovojantis už teisybę.

Lietuvos ryto autorė ginama tame pačiame dienraštyje, kuriame dirba, o jos kritika bandoma pateikti kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Nuo kada žiniasklaida reklamuoja ir nuo kritikos gina vieną rašytoją, manydama, kad turi teisę kitus užgaulioti, plūsti, pateikti nerišlius, tulžingus jauno žmogaus dienoraščius?

Kodėl rašytojų genocidu bauginantis dienraštis nepadeda tiems patiems rašytojams išlikti? Kur jo kultūriniai priedai, kur kompetentingos ir nenuobodžios recenzijos? Lietuvos rytas gali rinkti savo rašytojų penketukus, dešimtukus, šimtukus, gali siūlyti demokratiškiausią, objektyviausią balsavimo būdą, o ne pulti kitus, kurie tai daro taip, kaip mano esant geriau. O gal manoma, kad tegali būti vienas tikrasis ir teisingasis rašytojų ar knygų reitingas? Pasaulyje tokių yra galybės ir nuo to tik geriau literatūrai.

Lietuvos rytas gali kasdien rašyti, kad Audronė Urbonaitė ir Dalia Jazukevičiūtė yra geriausios rašytojos, gali užsiimti jų vertimu į pagrindines užsienio kalbas – ir pinigų kalną užsidirbs, ir parodys tikrai stiprią lietuvių literatūrą pasauliui.

Žiniasklaida turi būti kritiška. Anksčiau tame pačiame dienraštyje rašydavo Vaidotas Daunys, Rolandas Rastauskas, o Sigitas Parulskis jam paskelbė bene geriausias savo recenzijas. Palyginkite šių autorių kritiško mąstymo kultūrą su Viliaus Normano, dar pridėkite Juozo Erlicko kampelį ir paklauskite, kodėl tas kritiškumo supratimas taip pasikeitė? Kodėl kritiškumas taip nevykusiai imituojamas? Kodėl kritiškumas kuriamas ant anachronistinių opozicijų pamato: populiarioji ir elitinė literatūra. Valdžia, jai tarnaujantys kritikai ir mažutėliai kovotojai už teisybę iš Lietuvos ryto.

Kas daroma Vilio Normano tekste? Beveik pagal sąmokslo teoriją sukuriama visuomenei priešiška grupė – „elitiniai“ kritikai (jie taip ir „akademinės padugnės“, „logofilai /-ės“, „siaurapročiai“, valdžiai „tarnaujantys šliužai“). Jei ne tik plūstami, bet ir demonizuojami – tai jų „(tual)elitinė kritika“ kritika gėrė Jurgos Ivanauskaitės kraują, o dabar tyko naujų aukų. Tai jie turi galią priimti sprendimus: „drausti, negalima leisti“. Korektiškas, profesionalus, elegantiškas, sąmojingas Brigitos Speičytės tekstas pristatomas kaip neapykantos praskiesta tulžis. Konstatuojamas tariamas logikos trūkumas (rašytoja užsipuolama todėl, kad skaitoma), nors autorius akivaizdžiai nesuprato teksto apie kurį rašo, nes jame nei užsipuolama, nei priekaištaujama dėl skaitomumo ar populiarumo. Bent jau aš, turintis šiokius tokius teksto analizės ir interpretacijos pagrindus, tokių prasmių neįžvelgiau. Padarius tokias prielaidas ir išskaičius tokias intencijas galima kalbėti bet ką – kaip sąmoningai žlugdomi rašytojai (nors pats romanas net nepeikiamas, bet, matyt, bet kokia kritika yra suprantama kaip talentų žlugdymas), kokios blogos programos, kaip neįvertinamos novatoriškos ir drąsios lietuvių rašytojos ir t. t. Kalbėti ne apie tekstą, su kuriuo neva polemizuoji, o iš esmės su savo įsivaizdavimais, kompleksais, susikurtomis sąmokslo teorijomis. Korektūros klaida („Jau greičiau rašytojas bus užsipultas už tai, kad nesugeba savęs pateigti“) kaip tik gerai ir apibūdina teksto pobūdį – ne diskutuoti, o pateigti save. Sėkmingai demonizavus vieną grupę, galima lengvai užimti herojaus, tiesos gynėjo, nuskriaustojo ir pažemintojo poziciją. Juk efektinga, ar ne? Nors kai kam gali pasirodyti, kad pažemintieji tokiais tekstais patys labiausiai save ir žemina.

Kaip aistringai Vilis Normanas kituose savo tekstuose kritikuoja vartotojų kultūrą ir kaip aistringai jis gina šiame tekste rašytojus bei leidėjus, kurie žaidžia pagal tos pačios vartotojų kultūros taisykles. Užtenka chamizmo ant masinei romano liaupsinimo psichozei nepasidavusios kritikės ir kartu ant visų kritikų vienu metu išlieti „dvokiančią srutų papilą“. Ką nors rimtai pasakyti apie tokį „autorių“ neįmanoma, nes jis tokiais tekstais sprendžia savo asmeniškas psichologines problemas, labiau jaudina, kad tokiai terapijai vietos randa didžiausio Lietuvos dienraščio portalas.

Už „teisybę“ kovojama tokiais primityviais būdais – demonizuoti visus kritikus, iškoneveikti, gal pabūgs ir užsičiaups. Prisimenu per Lietuvos ryto televiziją rodytą reportažą apie K. Sabaliauskaitės romano pristatymą. Reportaže kalbėjo kalbėtojai, prie kalbėtojų staliuko sėdėjo ir kita akademinio kirpimo kritikė, senosios literatūros specialistė Dainora Pociūtė. Jos kalbančios reportažas tada irgi nerodė, matyt, taip pat bus kažką neteisingai supratusi. Vargšai tie akademikai, sėdi bibliotekose visą gyvenimą, o taip ir nesupranta nieko. Bet gerai, kad turime Lietuvos rytą, jis ir informuoja visuomenę, kokia iš tiesų yra tiesa. O toji tiesa visai nėra tokia, kokią ją piešia iš mokesčių mokėtojų pinigų gyvenantys siurbėlės akademikai, tiesa yra tokia, kokią ją piešia iš reklamos gyvenantys ir tik už tiesą kovojantys Lietuvos ryto žurnalistai. Štai kokia ji, ta tiesa. O lietuviška Vikipedija dar sako, kad „tiesos apibrėžimo pradėjo ieškoti jau antikos filosofai, tačiau vieningo apibrėžimo šiai sąvokai nėra, kadangi yra nemažai skirtingų tiesą apibrėžiančių teorijų.“ Štai taip. Bet tiesų būna visokių. Kažkada buvo ir komjaunimo, dabar tai laikai nebe tie, dabar viskas kitaip. Dabar paprasčiau, dabar tai tiesiog „visos tavo mintys“.