2009 12 11

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

NeFestivalis „[email protected]“: ateities lietuviškojo kino veidas

Jaunųjų lietuviškų trumpametražių filmų kūrėjų darbų įtraukimas į didžiųjų kino teatrų repertuarus greta pasaulinio garso kino filmų – svarbus žingnis, ypač dabar, kai mūsų lietuviškas kinas pamažu užima pirmąsias linijas vertybių kovoje su „holivudine“ produkcija, tačiau jaunųjų kūrėjų darbai neretai taip ir lieka jų pačių archyvuose, nes pritrūksta finansavimo, erdvės, drąsos, tikėjimo (pasitikėjimo) tuo, ką darai.

NeFestivalio [email protected]“iniciatorės Marija Razgutė ir Liuda Drižytė patikėjo tuo, kas kuriama, puoselėjama, rodoma mūsų jaunajame trumpametražiniame kine.

Apie tai, kas svarbu kūrėjui ir žiūrovui kalbamės su projekto „[email protected]“ autorėmis Marija Razgute ir Liuda Drižyte.

Kokia idėjos [email protected]pradžia?

Marija Razgutė. Viena iš priežasčių, paskatinusių surengti NeFestivalį [email protected], buvo ta, jog susilaukdavome daugelio draugų, kolegų ar net visai nepažįstamų žmonių klausimų, kur būtų galima pamatyti vieną ar kitą trumpametražį jaunųjų režisierių filmą.

Po kartą ar keletą kartų juos rodė įvairiuose festivaliuose, tačiau tai buvo tik vienkartiniai seansai, todėl ne visi norintys galėjo tuos filmus pamatyti. Galų gale ne visada pakakdavo viešos informacijos, jog trumpametražiai jaunųjų lietuvių režisierių filmai bus rodomi tam tikrame renginyje.

Liuda Drižytė. Esu trumpametražio kino filmo „Nerutina“ prodiuserė. Šis filmas – 2007 metais tapo mano baigiamuoju bakalauro darbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Filmui sulaukus tarptautinės ir nacionalinės sėkmės, kilo noras su šiuo filmu supažindinti kuo daugiau Lietuvos žiūrovų.

Idėja brandinta ilgai, ruoštasi kruopščiai, kolegos skatino šios idėjos neatsisakyti, o ją realizuoti – įtraukti trumpametražius filmus į kino teatrų repertuarą šalia holivudinės produkcijos, ir suteikti galimybę žiūrovui iš arčiau susipažinti su naujausia lietuvių kino kūryba.

Nuostabių bendraminčių: Marijos Razgutės (Viešoji įstaiga „Čiobreliai“ direktorės), Kęstučio Drazdausko (UAB „Artbox“ direktoriaus) bei kino centro „Forum Cinemas“ dėka ši idėja tapo realybe.

Tai pirmasis tokio pobūdžio renginys. Ar buvo drąsu?

M. R. Mintis, jog tai pirmas tokio pobūdžio renginys, mums kaip tik ir suteikė daug drąsos ir laisvės formuojant šį projektą. Taip gimė ir dalis projekto pavadinimo – NeFestivalis. Iš pradžių projektą vadinome Trumpametražių filmų programa „[email protected]“, bet daugeliui ėmė asocijuotis, jog rengiame trumpametražinių filmų festivalį, todėl norėdami pabėgti nuo tokių asociacijų radome kūrybingesnį sprendimą – NeFestivalis.

L. D. Drąsos ieškome kišenėse, širdyje, tarp draugų, mene, užsienyje, ir visur, kur tik įmanoma jos surasti (šypsosi). Kai prikaupiame reikiamą kiekį drąsos, imamės darbo. Sunkus darbas duoda vaisių – jau šią savaitę didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai (Vilnius, Kaunas, Šiauliai) kino teatruose „Forum Cinemas“ turės galimybę susipažinti su jaunųjų režisierių kūryba, bei pamatyti keturis nuostabius lietuviškus filmus viename seanse.

Idėjos [email protected]“ pagrindas – keturių jaunųjų kūrėjų trumpametražių filmų pristatymas visuomenei. Kaip buvo atrinkti filmai? Kas juos skiria ar jungia?

M. R. Filmai buvo atrinkti keturi, o ne trys ar penki dėl vienos paprastos priežasties – keturių filmų bendra trukmė – 1 val. 31 min. Tai įprasta pilnametražo filmo trukmė, kurios tikisi žmogus atėjęs į kino seansą. Programai atrinkdami konkrečius filmus, vadovavomės profesionalumo, kokybiško atlikimo bei kritikų įvertinimo kriterijais. Todėl NeFestivalį sudaro 4 jaunųjų kino profesionalų darbai, susilaukę palankių kino kritikų vertinimų, apdovanoti „Sidabrinės gervės“ apdovanojimais – „Nerutina“ (geriausias 2008 m. trumpametražis) ir „Savižudis“ (2009 m. studentiškas filmai). NeFestivalio metu visi 4 kino filmai bus rodomi per skaitmeninį kino projektorių (HD), siekiant aukščiausios vaizdo kokybės.

L. D. Filmai buvo atrinkti širdimi ir protu. Jaunų režisierių debiutiniai darbai, kuriuose yra beprotiškai daug energijos, įdomių minčių, geros saviironijos ir juoko dozė bei profesionalumas režisūrine ir technine prasme. Kokybiškas vaizdas ir garsas yra šių trumpametražių jaunųjų kūrėjų vizitinė kortelė – minimaliomis sąlygomis bei finansais pasiekta puikių rezultatų. Aktoriai ekrane gyvi – jų dialogai bei pašnekesiai nebėra plastikiniai ar lėkšti, kaip dažnai tenka girdėti lietuviškuose filmuose.

Mano nuomone, šiuose filmuose jaunieji režisieriai pagaliau sugebėjo nuimti nuo aktorių televizijos etiketę, bei įtraukti juos į stebuklingą kino pasaulį. Puikūs aktorių vaidmenys, leidžiantys atsiskleisti jų profesiniam meistriškumui, tiesiog glosto širdį stebint juos didžiajame ekrane.

Ar rodomi Jūratės Samulionytės, Mindaugo Sruogiaus, Andriaus Blaževičiaus ir Linos Lužytės darbai iliustruoja šiandienos jaunąjį trumpametražį kiną?

L. D. Būtent. Šie filmai reprezentuoja šių dienų jaunimą, ir jų kūrybą, todėl gali būti laikomi šių dienų profesionaliai sukurtų trumpametražių kino filmų iliustracija.

Jaunieji režisieriai ir jų filmai yra tai, kas formuoja lietuviško kino ateitį bei būsimąjį kino veidą. Ir aš neabejoju, kad tas veidas bus. Kad ir kokia sunki finansinė situacija būtų šalyje, kad ir koks deficitinis valstybės biudžetas bebūtų (jame kultūrai skiriama paskutinė eilutė), kad ir kaip mažai jaunuosius kūrėjus valstybė finansuotų (o finansuodama elgtųsi taip, lyg mirtininkui suteikė malonę), mes kursime kiną, kalbėsime apie tai, kas mums svarbu, brangu ir aktualu. O svarbiausia – technologinis progresas suteikia visas galimybes kurti kokybišką ir beprotiškai gražų kiną.

Sugebėjimas žengti koja kojon su laiku, neatsilikti nuo svarbiausių techninių revoliucijų, sugebėti išnaudoti galimybes sukurti pigiau, paprasčiau bei įdomiau – yra iššūkis, kuris verčia judėti, nesustoti, mąstyti, siekti geriausio rezultato minimaliomis sąlygomis, kurios užgrūdina.

Ir aš tikiu, kad kai ateis laikas, kai valstybės prioritetuose kultūros finansavimas užims nebe paskutinę vietą, o jaunieji menininkai turės normalias (palyginti su kitomis Vakarų šalimis) sąlygas kurti, tuomet jiems nebus lygių. Nes jau dabar, žvelgiant į šiuos kūrinius, matyti, kad šie jauni žmonės, kuriantys filmus, turi labai daug ką pasakyti pasauliui. Ne beprasmiškai kalbėti apie seksą ir keksą, bet apie tai, kas verda visų mūsų širdyse, galvoje ir aplinkoje. Džiugu rodyti tokius filmus žiūrovams ir laukti jų įspūdžių.

Ar nebuvo sudėtinga įtikinti didžiųjų kino teatrų vadovus, kad jaunųjų kūrėjų darbai gali būti rodomi kartu su garsiais Holivudo filmais?

M. R. Ne, nebuvo. Dar besimezgant NeFestivalio idėjai, vienas iš kino teatrų vadovų pamatęs du programos filmus liko maloniai nustebintas jų profesionalumu ir kokybe, todėl prie projekto prijungus dar du taip pat profesionaliai atliktus režisierių darbus su kino teatrų tinklo vadovybe tereikėjo suderinti formalumus.

L. D. Aš manau, kad buvo pakankamai sudėtinga. Bet kas sakė, kad viskas turi būti lengva? Tas sunkumas kartais duoda saldžių vaisių. Tikiuosi, kad šis atvejis ir projektas bus būtent toks – daug ir beprotiškai sunkių pastangų duos rezultatą, kuris skatins ir toliau organizuoti panašaus pobūdžio projektus bei iniciatyvas, suteikiančias galimybę jauniesiems kūrėjams pristatyti savo kūrinius, o žiūrovams juos įvertinti.

Kokios temos nagrinėjamos jaunųjų kūrėjų (Jūratės Samulionytės, Mindaugo Sruogiaus, Andriaus Blaževičiaus ir Linos Lužytės) darbuose?

M. R. Filmai atskleidžia ir nagrinėja aktualias šiandienos problemas: emigracija, gyvenimo baimė ir alkoholis supinantis dviejų nepažįstamų vyrų likimus vienam vakarui su netikėta jo atomazga (filmas „Bergenas“), kasdienė rutina, kuri daugelį iš mūsų yra įstūmusi į neviltį (filmas „Nerutina“). Filme „Jau puiku tik dar šiek tiek“ atkleidžiamas ironiškas požiūris į pirmuosius Nepriklausomybės metus Lietuvoje, o filmas „Savižudis“ pasakoja apie krizę išgyvenantį vyrą, kurio savižudybės planus koreguoja virtinė keistų įvykių .

Kokios nuotaikos juose vyrauja? Ar jos tapačios šiandienos jaunųjų kūrėjų darbuose?

L. D. Kadangi programą sudaro keturi puikūs filmai, nagrinėjantys skirtingas temas, juose vyrauja labai skirtingos nuotaikos. Filmai yra linksmi, juokingi, verčiantys susimąstyti, žvelgiantys į netolimą praeitį su sveika saviironijos ir cinizmo doze, kritikuojantys žmogaus silpnumą, tačiau paliekantys vilties bei noro gyventi toliau, siekti užsibrėžtų tikslų. Filmai gyvi, nes jų kūrėjai, jaunieji režisieriai, neplastikiniai, nepopieriniai ir nedirbtini. Temos, nagrinėjamos jų filmuose, pateikiamos nelėkštai ir nebanaliai, kartais verčia kvatotis iki ašarų (tai ypatingai reta lietuviškame kine), kartais užduoda klausimų, į kuriuos rasti atsakymą nėra lengva. Ir tai yra svarbiausia, nes šie filmai nėra pusgaminis, kurį pasišildei per dvi minutes, suvalgei, nepajutai jokio skonio, ir po penkių minučių pamiršai ką valgei. Šie filmai yra kruopščiai ir ilgai puoselėti, mylėti, nešioti širdyje, užauginti su meile ir atiduoti žiūrovui į rankas, kad pasisemtų naujų jėgų ir įkvėpimo gyventi.

Kokias idėjas puoselėja projektas [email protected]?

L. D. Idėja dvejopa – rodyti tam, kad pamatytų, sužinotų, pasisemtų, kad inspiruotų tolimesnę kūrybą. Rodyti kokybiškus, nebanalius filmus. Rodyti žiūrovui ne šlamštą, po kurio išėjus iš kino sales lieka slogu, tuščia, arba – tiesiog abejinga. Dalytis, mąstyti kartu. Skatinti. Suteikti galimybę žiūrovams pamatyti jaunųjų kūrėjų, kurie mąsto „kitaip“, darbus. Tų, kurie dalijasi, atveria širdis, sako tai, kas skauda, svarbu, kas jaudina. Tai, kas jaudina juos, jaudina didelę dalį jaunimo.

O visa televizijos ir kino produkcija šiuo metu yra kuriama beprotiškai sumaterialėjusių postsovietinės kartos atstovų. Jų gaminami produktai (serialai, laidos, reklamos, filmai) bukina, skatina vartoti ir nebemąstyti. Mūsų projektas skatina žiūrėti, galvoti, jausti, nepasiduoti, kurti, kalbėtis, bendrauti, gyventi, kovoti, džiaugtis, ir niekada nenusivilti.

Mūsų tikslas atrinkti geriausius kūrinius, ir suteikti galimybę juos pamatyti. Pamačius – nepamiršti, o pasisemti. Pasisėmus – pasidalinti, sukurti grįžtamąjį ryšį tarp kuriančiojo ir žiūrovo. Nes dažnai atrodo, kad kuriama tik draugams, savam ratui žmonių, kurie, manoma, supranta meną, o paprastas žmogus to nesupras, jam užtenka tik „popkorninių“ filmų, kurie neskatina mąstyti. Žinoma, reikia ir tokių filmų, bet jiems reikalinga atsvara. Turi būti sudarytos galimybės rinktis. Sąmoningas žiūrovas, mūsų auditorija, – tas, kuris renkasi kaip gyventi, ką jam daryti, kaip galvoti, ką skaityti, o ne tas, už kurį galvoja reklama ir laikraščių antraštės. Aš bent to tikiuosi (šypsosi).

Ar šis projektas reikalingas?

L. D. Žinoma. Jis reikalingas mums visiems: kūrėjams ir žiūrovams. Filmai kalba apie mus, apie šiandienos problemas Lietuvoje, nagrinėja tapatybės, saviraiškos, egzistencijos temas bei klausimus. Jauni režisieriai kelia klausimus, ir ieško į juos atsakymų. Vadinasi, mąsto, jaučia, vertina, yra gyvi ir neabejingi juos supančiai aplinkai bei reiškiniams. Jaunas žmogus kūryba išsako savo poziciją.

Lietuviško identiteto paieška vyksta mumyse. Dvidešimt Nepriklausomybės metų nesugrąžinamai koreguoja lietuvių veidus, įpročius tradicijas bei sąmoningumą. Kine, šiuose filmuose, ypatingai atsiskleidžia jaunųjų režisierų identiteto, prasmės paieškos, nagrinėjamomis temomis jie sąmoningai kalba apie tai, kas jiems ir mums visiems šiandien yra ypač aktualu. Emigracija, savirealizacija, beprasmybė (ypač šiuo krizės laikotarpiu). Džiugina tai, kad jauni žmonės kalba netuščiai, palieka vietos pamąstymui, bet ne tam – banaliam, o pamatiniam, nauju žvilgsniu nušviestam – jauno, mąstančio ir giliai jaučiančio. Kūryba visada buvo ir bus daugelio žmonių variklis – kuriančiojo ir žiūrovo.

Pastaruoju metu dažnai matau nieko nematančias ir nesakančias apsiblaususias akis, kurios negyvai žvelgia į aplinką. Galbūt tos akys, pažiūrėjusios programos filmus, nors sekundei suspindės gyvenimo džiaugsmu. Ir tikslas bus pasiektas. Kūryba išgelbės pasaulį (šypsosi). Linkiu visiems žiūrovams pasisemti puikių emocijų bei išlikti kūrybingiems visose gyvenimo situacijose!

M. R. Esu įsitikinusi, kad projektas reikalingas. Šiuo atveju NeFestivalio reikšmė yra dvipusė – jis labai svarbus tiek patiems kūrėjams, tiek žiūrovams. Jauniesiems kino režisieriams reikalingas didysis ekranas, jie turi būti matomi ir vertinami ne tik kino kritikų, bet ir kiekvieno kino žiūrovo. Juk šie režisieriai vieną dieną kurs ilgametražius kino filmus, jie yra lietuviško kino ateitis, todėl, mano manymu, labai svarbu, jog žiūrovai pažintų dar jų debiutinius darbus. Be to, kino žiūrovams tai yra puiki galimybė praplėsti akiratį lietuviško trumpametražio kino kontekste.

Parengė Kristina Buidovaitė