2009 12 15

Vytautas Landsbergis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

< 1 min.

Andrejus Sacharovas kalba toliau

Portretas.
Prof. Vytautas Landsbergis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Paskambino „Laisvoji Europa“ ir priminė, kad šiandien – dvidešimt metų, kai staiga mirė Andrejus Sacharovas.

Tada ir aš priminiau, ko niekad nepamiršiu, kol gyvas būsiu: kaip tik tomis dienomis A. Sacharovas buvo gavęs, galų gale, žodį SSRS liaudies deputatų suvažiavime. Jis skaitė savo sukurtą didelį programinį dokumentą apie Rusijos ateitį, nepaisydamas šiam gyvenimo pasisakymui duoto kelių minučių limito, ir pirmininkaujantis M. Gorbačiovas su A. Lukjanovu šalia tiesiog nesitvėrė, kaip tą Sacharovą užčiaupus. Jau du kartus perspėjamai išjungė mikrofoną, paskui įjungdami, kad trumpai užbaigtų, o A. Sacharovas ramiai skaitė toliau, lyg niekur nieko, savąjį Rusijos gelbėjimo projektą. Salė, kurioj vyravo „deržavininkai“, staugte staugė iš įniršio ir neapykantos, o akademikas patriotas skaitė toliau.

Galų gale, M. Gorbačiovas visai išjungė mikrofoną tribūnoje stovinčiam Sacharovui, o tas vis tiek skaitė toliau…

Padaryk filmą, maestro Nikita Michalkovai, nes tai biblinė scena, o ją galima pratęsti tolesnių dvidešimties metų baisybių vaizdais, kurių fone vis dar stovės ne šio pasaulio žmogus jautęs pareigą sakyti, kokia galėtų būti Rusija.

Ir tuoj po scenos Kremliuje jis mirė. Dabar manęs paklausė, ar aš tada girdėjęs gandų, kad A. Sacharovą pašalino, nužudė? – Ne, negirdėjau. Bet aš mačiau, su kokia neapykanta jį žudė politiškai, būtent toje tribūnoje.

Ką jis reikštų šiandien? – Jei vaikščiotų kur nors Maskvoje ar vėl Gorkio tremtyje, būtų gyvas sąžinės priekaištas tiems Rusijoje, kurie dar turi sąžinės, o leido, kad šalis nužmogėtų dvasią užvaldant deržavininkams.Todėl daugeliui ramiau, kad jo nėra. Nors jis vis tiek kalba toliau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien