Caras Petras, Leninas, Stalinas, Brežnevas, Putinas…

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Andrejus Piontkovskis yra politikos apžvalgininkas, nuoseklus Putino režimo kritikas.

Rusijos caras modernizatorius Petras I „neiškirto lango į Europą“, tik atvėrė nedidelį plyšelį, pro kurį pralindo „rusų politinio elito“ galvos. Nuo to laiko Rusijoje egzistuoja dvi tautos: „ponai“ ir „mužikai“. Kiekvienoje valstybėje yra sava socialinė gradacija, tačiau niekur kitur nėra tokio atotrūkio tarp „pono“ ir „mužiko“, niekur kitur ši perskyra neturėjo tokio pamatinio pobūdžio kaip po-petrinėje Rusijoje. Tai ne vien klasinė, bet ir kultūrologinė ar net antropologinė perskyra. Egzistuoja dvi tautos, kurios nesugeba viena kitos suprasti.

Toks valstybės vidinis įsikilimas amžiams tapo Rusijos tragedija. Visos imperinės institucijos, įskaitant ir Bažnyčią, visada buvo pono pusėje. Būtent todėl bolševikai galėjo ant durtuvų pasmeigti generolus ir nudaužyti kryžius. Amžiais stiprėjęs konfliktas negalėjo nesukelti sprogimo ir galima sakyti, kad Romanovų imperijos pabaiga bei 1917 metų perversmas buvo istoriškai sąlygotas.

Tačiau vadovavimą bolševikams perėmė siauras žmonių, kurie iš esmės nelabai ką turėjo bendro su šiuo mužikiškų maištu, ratas. Jie tik sugebėjo pasinaudoti sprogstančia revoliucijos energija.

Rusijos imperijos subyrėjimą paskatino ir daugelis etninių grupių, teisėtai save vadinančių išnaudojamomis. Tačiau esmė ne ta, kad bolševikų vadovybė buvo labai daugiatautė. Tiek rusui Bucharinui, tiek žydui Trockiui, tiek gruzinui Stalinui, tiek lenkui Dzeržinskiui, tiek latviui Laciui absoliuti dauguma Rusijos gyventojų – mužikų – buvo vienodai antropologiškai svetimi ir priešiški. Ne dėl tautinės priklausomybės, bet dėl to, kad tie veikėjai buvo aistringi globalaus ideologinio projekto vykdytojai.

Marx`o koncepcija taip viliojančiai paprastai ir įtaigiai paaiškina pasaulį, jog bent kartą istorijoje neišvengiamai turėjo kilti noras ją išbandyti praktikoje. Tačiau rusų valstietija neįtilpo į marksistines schemas.

Pilietinio karo istorija paprastai studijuojama pagal „baltųjų“ ar „raudonųjų“, o ne pagal „mužikų“ vadovėlius. Todėl ji nėra iki galo suprasta. Paradoksalu tai, kad ponų ir mužikų skilimo sukurta destruktyvi energija buvo panaudota jėgos, kuri metafiziškai buvo dar svetimesnė mužikams nei ponai. Kodėl tie vakarietiškai apsirengę veikėjai, kurie kultūriškai buvo dar svetimesni rusų mužikams nei kaimo ponai, sugebėjo laimėti? Todėl, kad mužikas neatleido ponui už tai, kaip šis elgėsi šimtmečiais.

Skilimas tarp tautos ir elito išliko ir kituose Rusijos valstybės pavidaluose. Bolševikai išnaudojo protesto energiją, kurios ištakos XVIII amžiaus sandūra, tačiau jie patys suformavo sistemą, kurioje egzistavo dramatiškas tylus konfliktas tarp „viršūnės“ ir „apačios“. Tai buvo sistema, kurioje valdžia žvelgė į liaudį, kaip į neribotą beteisių vergų rezervuarą, kuris reikalingas, vykdant svarbius ideologinius projektus. Komunistinė nomenklatūra buvo tiek pat tolima liaudžiai, kaip ir dvarininkai valstiečiams. Beje, pastariesiems tik 7-ajame XX amžiaus dešimtmetyje išdavė pasus, tačiau jie ir toliau liko vergais.

Kalbant apie pilietinį karą Rusijoje, svarbu nepamiršti antrojo jo etapo – kolektyvizacijos. Tai unikalus pasaulio mastu reiškinys. Tai buvo naujojo komunistinio elito kova prieš beginklius žmones. Jei 1917-1920 metų pilietiniame kare būta vidinės logikos, tai milijoninės kolektyvizacijos aukos buvo grynai ideologinės ar net mistinės. Senovės actekai kariavo vien dėl to, kad galėtų gauti belaisvių ir paaukoti juos dievams. Taip pat ir kolektyvizacijos metu žmonės buvo aukojami marksistiniams dievams. Be jokios aiškesnės prasmės.

Sunaikinę ponus, o paskui ir mužikus, actekai – bolševikai sukūrė naują istorijoje atomizuotą anti-bendruomenišką tvarinį – sovietinį žmogų. Vyriausiąjį Žynį Josifą dėkingi ainiai po 80 metų pavadino Rusijos simboliu. Vien jau tai leidžia giliai suabejoti tautos, iškentusios tiek išbandymų, bei jos televizinių piemenų dvasine sveikata

Tiesa, bent jau išoriškai pasikeitė ir komunistinė doktrina. Tačiau išliko neskęstanti nomenklatūra, o priešprieša tarp valdžios ir elito liko ta pati. Rubliovkos Rusija ir visa kita Rusija žvelgia viena į kitą iš televizijos ekranų. Tai tos pačios suskilusios ir nesusikalbančios Rusijos naujas pavidalas. Tik, skirtingai nuo rusų pono XIX amžiuje, kuris buvo išugdytas rusų klasikinės literatūros ir jautė kaltės kompleksą mužikams, Rubliovkos ponas skaito glamūrinius žurnalus ir jokių kompleksų prieš varginguosius nebeturi.

Iš esmės galima sakyti, kad visos partinės saugumietiškos nomenklatūros, kuri buvo svarbiausias „perestroikos“ iniciatorius, išsipildė. Ką šie ponai pasiekė per 20 metų? Visišką politinės valdžios koncentraciją, tokią pat, kokią turėjo sovietmečiu. Didžiulius asmeninius turtus, kurie sovietmečiu jiems buvo net neįsivaizduojami. Svarbiausia, jie atsikratė bet kokios socialinės bei istorinės atsakomybės. Dabar jiems nebereikia choru skanduoti: „Mūsų gyvenimo tikslas – paprastų žmonių laimė“. Juos jau tada buvo bloga nuo tokios veidmainystės. Dabar jie gali kartoti, kad siekia tęsti rinkos ekonomikos reformas, jog bando atstatyti Rusijos didybę. Nors, tiesą pasakius, veikiausiai patys nelabai supranta, ką tokie šūkiai reiškia. Jau dvidešimt metų kalbama apie „nepopuliarių reformų“ būtinybę, kurios nepatogios ir skausmingos liaudžiai, tačiau labai patogios ir praturtinančios asmeniškai.

Šiandien Rusijoje ryškūs du tarpekliai: valdžia diskredituota politinės klasės požiūriu, o visa politinė klasė diskredituota visuomenės požiūriu. Mes vėl esame toje pavojingoje situacijoje, apie kurią Rusijos inteligentai kalbėjo prieš šimtą metų. Pastarąjį šimtmetį Rusija apėjo ratą, užstrigusi laiko kilpoje.

Deja, nuolat ir nuolat kartojamos Rusijos modernizatorių klaidos. Viena vertus, labai traukia techninėmis ir vartojimo galimybėmis Vakarai, kita vertus, arogantiškai mojame ranka į Vakarų civilizacijos šaknis ir išpažįstama neapykanta žmogaus laisvės ir orumo sampratoms. Todėl po kiekvienos modernizacijos ir liekame prie sukiužusios geldos, su didžiulėmis rūdinančių ginklų atsargomis. Todėl Putinas ir yra amžinas Rusijoje, nesvarbu, kokia bus kita jo pavardė.

Per beveik šimtmetį didieji revoliucijos piktadariai (Leninas, Trockis, Stalinas) pradžioje tapo bejėgiais seniais (Brežnevas, Andropovas, Černenko), o paskui, atgaivinti privatizacijos švęsto vandens virto jaunais sportiškais ir seksualiais prekybininkais nafta (Putinas, Abramovičius, Timčenko). Šie vaikigaliai ir yra tikrieji Spalio vaikai, paskutinė revoliucijos karta, neišvengiamas istorijos produktas. Genialus George Orwello „Gyvulių ūkis“ tai jau aprašė. Jų gyvenimas puikus. Jiems paruošė dirvą milijonai aukų („lūzerių“ – jų terminais kalbant). Jiems nėra ko daugiau norėti. Jiems istorija baigėsi Fukuyamos prasme – pasiekė savo pilnatvę. Jiems nebereikia ateities projektų. Jie jau amžinybėje.

Jei visus šiuos niekšus su jų aplinka nesugebėsime pačiu artimiausiu metu susodinti į „nusikaltėlių laivą“ ir išplukdyti kuo toliau nuo Rusijos. Jie gali tapti paskutine Rusijos vadų karta.

Pagal Grani.ru parengė Andrius Navickas.