2015 11 07

Metropolitas Antonijus iš Surožo

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie Kristaus meilę

Evgenios Levin nuotrauka

Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Mylėkite vienas kitą taip, kaip Aš jus pamilau… Šie žodžiai paliečia mūsų širdį, džiugina sielą, o juos išpildyti, įgyvendinti mums atrodo sunkus žygdarbis. Apie meilę galima kalbėti įvairiais aspektais. Yra įprasta meilės patirtis – kaip vienas kitą myli šeimos nariai, kaip tėvas ir motina myli savo vaikus, kaip vaikai atsako į šitą meilę, kaip džiaugsminga, šviesi meilė sujungia jaunikį ir nuotaką; tai meilė, kuri yra džiaugsmas, šviesa, ji nušviečia visą įprasto gyvenimo tamsą. Bet ir joje yra trapumo bei netobulumo. Jūs turbūt žinote, kad vaikai, mylimi tėvų, tuo momentu yra bejėgiai atsakyti į jų meilę, bet tai – laikina. Jūs žinote, kad tarp brolių ir seserų yra ypatinga meilė, o kartu ji neišpildoma iki galo. Ir todėl teigti, kad ši paprasta, natūrali žmogiška meilė – tai gyvenimas, laikantis Kristaus įsakymo, jog ji yra suklestėjusi Dievo karalystė žemėje, dar negalima.

Apie ką kalbama? Kristus mums sako, kad turime mylėti vienas kitą. Jis nieko neišskiria. Ką Jis tuo nori pasakyti? Man atrodo, Jis nori pasakyti, jog mes privalome vertinti kiekvieną žmogų, kiekvieną sutiktąjį ir praeivį, pažįstamą ir nepažįstamą, malonų arba ne: nes tai žmogus, turintis savo amžinąjį likimą. Tai žmogus, kurį Dievas iš nebūties pakvietė gyventi, kad jis įneštų savo nepakartojamą indėlį į žmonijos gyvenimą. Tas žmogus savo savybėmis gali mums nepatikti, jis gali būti mums svetimas, jis gali būti mums nesuprantamas – bet Dievas jį pakvietė į pasaulį, kad atneštų tai, ko mes su tavimi nepajėgiame padaryti. Ir maža to: jis atsidūrė mano gyvenimo kelyje, kad kai kas man atsivertų. Pirma, man paaiškėjo, jog nesugebu matyti kiekvieno žmogaus kaip ikonos… Ar mes mokame vienas į kitą taip žiūrėti? Bijau, kad nemokame, nes yra žmonių, kurie mums artimi, brangūs, o kiti – geriausiu atveju – tiesiog svetimi.

Ir į tuos „svetimus“ žmones mums reikia atkreipti ypatingą dėmesį. Juk jie mums kelia klausimą: tu su Kristumi ar be Jo? Todėl, kad to žmogaus, kurį Kristus pamilo iki Kryžiaus mirties, tu nenori pažinti. Jis tau svetimas, jis tau nesuprantamas, tau jis nerūpi, jei jo pasaulyje nebūtų, tau būtų taip paprasta ir gera. Argi tai krikščioniška meilė? Į kiekvieną sutiktą žmogų me turime išmokti pažvelgti ir pasakyti: tai – Kristaus atvaizdas, tai – Dievo paveikslas, tas žmogus – Dievo pasiuntinys. Jis pasiųstas tam, kad kai ko mane išmokytų, kai ko man atneštų, kad man iškeltų klausimą, Dievo reikalavimą. Kartais per tam tikrą laiką mes išmokstame tai daryti; o kartais nesugebame iki to momento, kai jau ir per vėlu.

Prisimenu pokalbį su vienu ankstyvosios emigracijos rusų dvasininku, kuris buvo Baltosios armijos karys ir visus savo gyvenimo emigracijoje metus paskyrė kovai su bolševizmu, jis visa savo siela nekentė Stalino. Kažkuriuo metu jis sužinojo, kad Stalinas mirė. Ir tada atsitiko tai, ko jis nesitikėjo; jis pagalvojo: o gal Dievas Staliną teisia taip, kaip aš jį teisiau ir iki šiol negaliu nustoti teisti?! Aš jo nekenčiau. Nejaugi Dievas, kai Stalinas stos prieš Jį, pasitiks jį neapykanta, atmetimu, ir tai ne laikinai, o amžinai!? Ir pamenu, kaip dvasininkas man pasakė, jog taip pasibaisėjo savimi, kad puolė prie altoriaus, suklupo ant kelių ir tarė: Viešpatie, atleisk man už neapykantą, kurią jaučiau šitam žmogui! Jis dabar prieš baisų teismą. Viešpatie, nepriimk mano pasmerkimo… Tai – kraštutinumas; tai tokia padėtis, į kurią niekas iš mūsų nepateko ir, Dievas duos, nepateks; o kas žino? Kiek yra žmonių, kurių mes nemylime, nepriimame, atstumiame, nors ir ne tokiu lygiu…

Pagalvokime, kokia yra mūsų meilė. Ar mūsų meilė yra vaikų tėvams, nuotakos ir jaunikio tarpusavio meilė, neperskiriamų draugų, kuriems niekada neteko susidurti su skausmu ir neigiamomis mylimojo savybėmis? Ar mūsų padėtis tokių žmonių, kurie apsupti svetimų, kuriems neegzistuoja mano artimas, kurį aš myliu, kadangi jis man netrukdo gyventi, kurį atstumiu tada, kai jis stoja į mano kelią… Jei taip galime galvoti apie žmogų, kad ir kas jis būtų (ir esu įsitikinęs, jog galime taip galvoti apie daugelį žmonių, supančių mus), tai mes dar nesupratome, ką reiškia Kristaus žodžiai: mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus pamilau… Jis kiekvieną pamilo ne dėl jo dorybingumo, ne dėl grožio, ne dėl to, kad jis toks geras, o už tai, kad jam taip reikalinga meilė, norint tapti žmogumi tam, kad atsipeikėtų ir taptų nauju kūriniu, kad išmoktų pajusti gyvenimą…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pažvelkime vienas į kitą nors mūsų šventykloje, nors tarp savo pažįstamų ir iškelkime klausimą: ar aš myliu tą žmogų tokia meile? O jei ne, tai dar nepradėjau mylėti Kristaus meile. Ir kaip tai baisu! Kaip baisu pagalvoti, kad kai stosiu prieš Dievą, aplink mane bus žmonės, kuriuos pažinojau visą gyvenimą, ir aš pasakysiu: tų žmonių niekada nemylėjau ir nemyliu, ir pažinti nenoriu. Aš noriu patekti į Tavo rojų, Viešpatie, ten jiems vietos nėra, taip kaip nebuvo jiems vietos mano širdyje žemėje!.. Pagalvokime, nes Kristaus įsakymas: mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus pamilau, – ne paprastas įsakymas; jis reikalauja iš mūsų visiškai naujo posūkio gyvenime. Pagalvokime, pagalvokime apie tą žmogų, kuris stovi greta mūsų: savas jis mums ar svetimas? Jis egzistuoja dėl manęs ar visai neegzistuoja? O jeigu egzistuoja, tai kokiu būdu? Kaip?

Pagalvokime apie tai. Nes anksčiau ar vėliau mes stosime prieš Kristų, Kuris mums pasakys: Aš dėl to žmogaus atėjau į pasaulį, Aš dėl to žmogaus numiriau ant Kryžiaus. Ir jeigu tu jį atstumi, tai visą mano meilės žygdarbį atstumi; tu daraisi Man svetimas pagal savo paties pasirinkimą. Аmen!

«Митрополит Сурожский Антоний» www.mitras.ru, vertė Michalina Bočiarova