2010 01 15

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Violeta Palčinskaitė. Po kabančiu pasakos tiltu

Sukūrei mane, Kristianai keistuoli,
Iš nieko.
Iš sapno kaip žėrinčio sniego,
Dabar aš po kabančiu pasakos tiltu
Degtuką įžiebsiu,
Kad pirštai sušiltų.

(„Mergaitė su degtukais“)

Violeta Palčinskaitė – poetė, dramaturgė, scenaristė, didžiąją savo kūrybos dalį paskyrusi mažajam skaitytojui ir žiūrovui. Gebanti išsaugoti kūrybos jungtis teatre, poezijoje ir kine, nemėginanti pabėgti nuo savęs, poezijoje, kaip ji pati sako, išreikšdama tai, kaip ji dabar gyvena.

Apie pasakas gyvenime ir gyvenimą pasakose kalbamės su Violeta Palčinskaite.

Esate poetė, dramaturgė, scenaristė. Kuris amplua jums pačiai artimiausias?

Visi yra artimi – kitaip skirtinguose žanruose dirbti nesugebėčiau. Patinka bendradarbiauti su teatru, su kompozitoriais. Patinka muzikiniai projektai, kurių net kelis neseniai pavyko įgyvendinti Nacionalinėje filharmonijoje. Įvairių menų sintezė scenoje yra dar vienas reikšmingas būdas pasakyti šiuolaikiniam vaikui, kad be kompiuterinių žaidimų egzistuoja dar ir kitas, subtilesnis pasaulis… Mano pjesėse vaikams yra dailės, muzikos, poezijos elementų. Žiūrovo, sėdinčio salėje, reakcija momentinė. Jis čia pat išreiškia savo nuotaiką. Knygos skaitytojo aš nematau. Girdžiu atsiliepimų, gaunu laiškų, tačiau visa tai vyksta jau vėliau. O džiaugsmas pamatyti žiūrovo reakciją tą pačią akimirką yra nepakartojamas pojūtis.

Jūsų manymu, vaikas, ar suaugęs žmogus, – kritiškesnis skaitytojas, klausytojas, žiūrovas?

Vaikas. Jis, nieko nelaukęs, pasako, ko nori, kas jam nepatinka. Pagaliau, jei vaikui nepatinka, jis išeina. Suaugusysis gali ramiai pasėdėti iš mandagumo, netgi pasakyti komplimentą. Vaikas yra spontaniškas, jis dar nemoka gudrauti.

Pirmąjį išleidote poezijos rinkinį. Tuo metu jums buvo septyniolika metų. Jautėtės pakankamai drąsi?

Dabar rastume ir jaunesnių autorių…Jie įdomūs ir tam tikra prasme netgi brandūs. Tuo metu, kai išleidau savo pirmąjį poezijos rinkinį, Lietuvoje jaunesnių už mane su knyga nebuvo. Taigi, buvo šioks toks įvykis. Dabar į pirmąjį savo poezijos rinkinį „Žemė kėlė žolę“ žiūriu atlaidžiai ir su humoru. Naivu, tačiau nuoširdu ir paprasta. Vėliau jau kažin, ar sugebėtum šitaip…Nenuostabu, juk visi eilėraščiai buvo rašyti mokyklos suole, o išleisti, kai studijavau pirmame kurse. Prisimenu, pirmieji mano mokykliniai eilėraščiai spaudoje pasirodė tuo metu, kai ekranuose nuskambėjo ir išgarsėjo filmas „Adomas nori būti žmogumi“. Kauno muzikos mokykloje susipažinau su Audrone Bajerčiūte, tame filme atlikusia pagrindinį vaidmenį. Eidavome, dvi moksleivės, pabėgusios iš pamokų, Laisvės alėja, netgi užsukdavome į kavinę pyragaičių, nes abi jautėmės labai svarbios. Atrodė, kad visas pasaulis į mus žiūri. Bet tas jausmas labai greitai išgaravo…

Iš kur tas poreikis rašyti vaikams? Galbūt tam įtakos turėjo vaikystė?

Vaikams rašyti pradėjau praėjus maždaug dešimtmečiui po pirmojo poezijos rinkinio pasirodymo. Mano vaikystė, nepaisant labai sudėtingų laikų, buvo laiminga. Tėvai visomis išgalėmis stengėsi mane apsaugoti nuo išorinio pasaulio, įvairių sunkumų. Namuose netrūko žaislų, knygų. Knygos buvo man skaitomos, kol pati neišmokau skaityti, tačiau išmokau labai greitai. Tokia vaikystė ir išliko – šiltas iliuzijų pasaulis… Man patinka sena škotų patarlė: „Prisiminimai – tai amžinai žydintis sodas, į kurį visada lengva sugrįžti“. O kodėl aš perėjau iš suaugusiųjų poezijos į vaikų? Ne kartą tenka atsakinėti į šį klausimą. Tuo metu į literatūrą atėjo ne vienas puikus poetas. Jų fone suvokiau, kad nesu nei tokia puiki, nei tokia gabi kaip jie. Kažkokie vidiniai kompleksai stabdė. Nuėjau ten, kur jaučiausi galinti pasakyti kažką naujo. Originalioji dramaturgija vaikams, pjesės-miuziklai dar nebuvo užkariavę Lietuvos scenų. Džiaugiausi galinti padaryti šį bei tą „kitaip“. Poezijos suaugusiems iki galo dar neišsižadėjau. Atsiradus nuotaikai, rašau ir tokių eilėraščių. Kol kas daugiau į stalčių. Galbūt kada nors ištrauksiu „į dienos šviesą“.

Kas eilėraščiui duoda pradžią? Ar suaugusiųjų ir vaikams skirtų eilėraščių pradžia skirtinga?

Galvoju, kad ne. Pradžia visada gali būti netikėta: išgirstas garsas, ant šaligatvio genamas popierėlis, draugo skambutis… Ir visai nesvarbu, kam tu rašai, tačiau vaikų poezijai būdingas vienas stebuklingas dalykas: ji ilgiau nesensta, nes mamos dažniausiai skaito savo vaikams tuos eilėraščius, kuriuos pačios pamilo dar vaikystėje, o vaikai užaugę skaito savo vaikams. Malonu, kai į susitikimą su skaitytojais vaikai neretai atsineša nutrintas savo mamų knygutes ir prašo autografų. Taigi, iš kartos į kartą… Tai labai malonus jausmas.

Ar yra tokių temų, kuriomis poezijoje nekalbama? Ar visos temos gali tapti eileraščio išeities tašku?

Manau, jei protingai žiūrėsime, visos temos galimos. Svarbu kaip apie tai kalbėsime. Aš vengiu kalbėti apie juodus ir purvinus dalykus, kurie, deja, pastaruoju metu neretai yra mūsų gyvenimo realijos. Mano supratimu, žodis turi savo vibraciją, ta tiesa yra sena kaip pasaulis, todėl nuolat kurstomos neigiamos emocijos duoda neigiamą lauką, veikia mus, pašnekovus, ir patį gyvenimą. Tačiau tai nereiškia, kad su mažaisiais nereikia kalbėti apie liūdnus dalykus, kad pasaulis yra toks: kas ateina, tas privalo kada nors išeiti. Kas žydi, tas nuvysta. Kad pasaulyje šalia gėrio egzistuoja blogis, o šalia tiesos – melas. Tokios temos reikalingos nuo pat mažens. Vaikas privalo žinoti, kad ne visada visos pasakos baigiasi laimingai. Žinoma, reikia surasti tam pokalbiui tinkamą raktą, būdą, kaip visa tai pasakyti.

Jūs išauginote tris skaitytojų kartas. Ar labai keitėsi skaitytojas. Jo pasaulėžiūra, vertybės?

Žinoma, keitėsi. Ta gėrio sėkla, kurią į kiekvieną iš mūsų įdėjo Dievas, išliko, o ar ji išsiskleis baltu balandžiu – labai individualūs dalykai. Dabar gyvename technologijų pasaulyje. Dažnam vaikui kompiuterinis žaidimas įdomesnis už knygą. Mokytojai, tėvai skundžiasi, kad vaikai neskaito. Tie pirmieji, kurie skaitė mano eilėraščius, vis dar norėjo skaityti knygas. Tėvai ir mokytojai susirūpinę, kad vaikai neskaito, tačiau dalyvaudama susitikimuose su savo skaitytojais matau ir kitą vaizdą, kuris mane džiugina. Štai ne taip seniai lankiausi Panevėžio vaikų bibliotekoje. Mažųjų buvo tiek daug, kad ne visi norintieji tilpo salėje. Buvau maloniai nustebinta. Tokių susitikimų, patikėkite, turėjau anaiptol ne vieną…

Pastaruoju metu vis dar ginčijamasi dėl „Hario Poterio“. Skeptikams sakau, kad jau vien dėl to, kad ši knyga sugrąžino į knygynus minias skaitytojų, yra vertinga. Skaitydami „Harį Poterį“, tikėtina, vaikai susidomės ir kitomis knygomis.

Jūsų nuomone, kokia vaikų literatūra šiandien? Prasminga?

Atėjusi į knygyną, matau tokią begalę knygų! Jų yra pačių įvairiausių, daug naujų vardų. Smagu, kad ateina nauji autoriai, kurie darbuojasi vaikų literatūroje, anksčiau juos buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vieni autoriai, matyt, sėkmingesni, kiti – mažiau. Daugiausia abejonių man sukelia tos verstinės, kaip aš sakau „amerikonizuotos“, „karamelizuotos“ knygos, kurių viduje iš esmės – nieko reikšmingo. Kita vertus, pati save sukritikuoju – galbūt reikia ir tokių. Vaikas, atėjęs į knygyną, rankutę pirmiausia tiesia į tas blizgančias knygeles.

Vaiko krepšelyje norėčiau dažniau matyti tą nutrintą, nuskaitytą knygelę, minkštais viršeliais, tokią mylimą ir vienintelę, kurią norėtųsi dar ir dar kartą paskaityti. Laikas pats atrenka tokias knygas, tačiau bėda yra ta, kad suaugęs nesunkiai atskiria grūdus nuo pelų, o vaikui menkavertis prasto skonio rašymas gali pasirodyti reikšmingas.

Jūs kalbėjote apie dvasingas knygas. Ar knyga ugdo, augina žmogaus dvasią?

Be jokios abejonės. Tam knyga ir skirta. Jei ji nieko neugdo, vadinasi, yra makulatūra.

Mes kalbėjome apie kintantį skaitytoją, priežastis, lėmusias tą kaitą. O kaip keitėsi jūsų poezija? Vertybės, temos, personažai?

Apie tai daugiau galėtų pasakyti skaitytojas. Koks esi – savęs nebepakeisi. Tu gali išgyventi pakilimus ir nuosmukius, tačiau poezija – gyvenimo būdas. Vienu metu jis vienoks, kitu metu kitoks. Tačiau vien dėl to, kad gyvename kompiuterių pasaulyje, specialiai nieko nedarau. Paprasčiausiai irgi gyvenu šiame pasaulyje. Taigi ir savo poezijoje išreiškiu tai, kaip aš dabar gyvenu. Savaime suprantama, kitaip negu prieš dvidešimt metų. Bet juk dvasinės vertybės lieka tos pačios. Tai, kas labai modernu, praeina, o tai, kas amžina – pasilieka.

Kiekvienas autorius individualiai pasirenka savo išraiškos priemones. Kai pradėjau rašyti pjeses vaikams, mano keistoka nuostata kažkodėl griežtai reikalavo, kad jose nebūtų personažų gyvūnų: meškos, vilko, kiškio… Įtikinėjau save, kad turiu sugalvoti visiškai originalius personažus, kurių dar nebuvo, ir suteikti jiems žmonių charakterius su visomis geromis ir blogomis savybėmis. Taip atsirado tetulė Konvalija, sauganti savo taliją, Raudonas Nasturtas, miesto galva ir Konvalijos turtas, Braškė, kurią ne laiku nuraškė… Vaikams patiko.

Vadinasi, tiek poezija, tiek dramaturgija, jūsų nuomone, yra būdas kažką pasakyti?

Manau, kad bet koks rašymas yra būdas kažką pasakyti. Antraip tas rašymas neturėtų jokios prasmės. Tarkime, britų tautosaka vaikams, turinti be galo senas nonsenso tradicijas, iš pirmo žvilgsnio tokia beprasmiška, tiesiog garsų ir žodžių žaidimas, o iš tiesų turi didžiulę prasmę.

Esate sakiusi, kad jūsų gyvenime svarbią vietą užima H. K. Anderseno pasakos. Ar , jūsų nuomone, jos vis dar aktualios šiandien?

Jos dar aktualesnės nei anksčiauNepatingėkite ir paskaitykite dar sykį – patys įsitikinsite. H. K. Anderseno pasakos buvo mano pirmoji knyga, kurią nupirko mama. Visada norėjau turėti ją šalia savęs. O kai mama nupirko Brolių Grimų pasakas, nenorėjau, kad jos būtų prie mano lovelės. Pernelyg žiaurios. Manau, kad kiekviena knyga, kaip ir gyvas žmogus, skleidžia vienokias ar kitokias, teigiamas arba neigiamas vibracijas, net jei tuo metu yra neskaitoma. H. K. Anderseno pasakos visada šalia manęs: ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Kai mama skaitydavo dar nesuprasdavau, apie ką jose kalbama, mažas vaikas priima tik siužetinę liniją. Paskui tos pasakos augo su manimi, o tiksliau – aš su jomis…. Dar ir dabar skaitydama atrandu kažką nauja. Jos ne tik nesensta, bet, kaip jau minėjau, tampa vis aktualesnės.

Kada teatras atėjo į jūsų kūrybą?

Man buvo ketveri ar penkeri metukai. Mama nusivedė mane į Kauno Dramos teatrą, kuriame buvo rodomas spektaklis „Vilkas ir septyni ožiukai“. Pasirodė vilkas, aš pradėjau klykti nesavu balsu. Mane reikėjo ne išvesti, o nešte išnešti iš teatro. Toks buvo pirmasis susitikimas su teatru. Tada dar negalėjau nuspėti, kiek kartų man teks sugrįžti į teatrą – ne vien pro paradines, bet ir pro tarnybines duris… Tačiau vilkų savo pjesėse iki šiol nenoriu matyti.

Pirmasis mano spektakliukas „Keistuolio planeta“ Jaunimo teatre pasirodė dar prieš oficialų teatro atidarymą su „Romeo ir Džiuljeta“. Kūrėme būtybes iš kitų planetų. Sulaukėme labai daug palankių žiūrovų. Buvau paprašyta sukurti spektakliui antrąją dalį, kurią pavadinau „Riku Taku“. O dar vėliau tuometinė teatro vyriausioji režisierė A. Ragauskaitė paprašė parašyti dar vieną pjesę vaikams. Taip atsirado „Aš vejuosi vasarą“, vėliau apkeliavusi daugybę įvairių teatrų scenų…

Beveik tuo pačiu metu Panevėžio dramos teatras pastatė vaikams mano „Spyruoklinį kareivėlį“. Tai buvo neįkainojama mokykla, nes teko bendrauti su tokiais scenos meistrais, kaip šviesaus atminimo J. Miltinis ir V. Blėdis. Man tai buvo iš tiesų nepamirštamas laikotarpis. Esu laiminga, kad teko bendrauti su ne tik iškiliais menininkais, bet ir be galo įdomiais žmonėmis.

O jūs rašėte ir scenarijus filmams?

Čia jau visai kita istorija. Tris filmus vaikams pagal mano scenarijus pastatė šviesaus atminimo režisierius A. Araminas. Gerai sutarėme. Režisieriui buvo artimas poetinis kino supratimas. Pirmąjį scenarijų parašiau pagal savo pjesę „Andrius“, kažkada sėkmingai suvaidintą Jaunimo teatre.

Tačiau filme viskas kitaip. Iš pjesės lieka tik bendri bruožai. Scenarijų tenka rašyti iš naujo ir kitaip. Panašiai gimė „Traukinys į Bulzibarą“ , vėliau „Geležinė princesė“. „Andrius“ Italijoje, vaikų ir jaunimo festivalyje, buvo apdovanotas aukso medaliu, nors labai sukritikuotas tėvynėje… Drauge su garsiais mūsų aktoriais pagrindinius vaidmenis filme kūrė vaikai. Tai ir liko pati didžiausia teigiama emocija, kurią išgyvenau, nes buvo be galo įdomu su jais dirbti.

Kas vienija jūsų poeziją, teatrą, dramaturgiją?

Vienija tai, kad ji skirta vaikams. Kaip jau sakiau, nuo savęs nepabėgsi. Jei jau pamilstu tam tikro „sukirpimo“ personažus, tai jie egzistuos ir kine, ir teatre, ir poezijoje. Kai rašau pjeses, negaliu neįterpti dainų ir poezijos posmų. Kai rašau eilėraščius, noriu, kad juose būtų ir „dramaturgijos“ elementų.

Jums buvo įteiktas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas už nuopelnus literatūrai ir poezijos kūrinius vaikams. Ką jis jums davė kaip žmogui, ir kaip kūrėjai?

Nors į visus apdovanojimus žiūriu gana filosofiškai, buvau nustebinta, pakylėta. O išskirtinė jaučiausi dar ir dėl to, kad man vienintelei mūsų Kultūros ministerija nesurado tos nedidelės materialinės išraiškos, priklausančios visiems, gavusiems pasaulyje šį apdovanojimą. Dėl to nenusimenu.

Kalbino Kristina Buidovaitė