2010 01 18

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Leonidas Donskis: „Svarbu nuolat skaityti pačias geriausias knygas“

Šiuolaikinėje, nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta: knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai, galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą. Kinta ir santykis su knyga: kažkada garbinta, laikyta šeimos ar giminės relikvija, deficitu, galiausiai didžiausiu turtu, šiandien ji neretai tampa dar vienu daiktu niekučių prikrautoje lentynoje, necenzūruotos, tačiau dažnai morališkai pasenusios informacijos šaltiniu.

Knygos perkamos, norėtųsi tikėti, kad ir skaitomos, tačiau ar skaitymas vis dar primena dvasinį ritualą, ar visuomet žmogus su knyga rankose gali būti laikomas iš tiesų kultūringas?

Skaitymo skatinimo projekto „Skaityk ir dovanok“ tikslas ir yra paskatinti visuomenės domėjimąsi knygomis, skaitymu, dalytis perskaitytomis knygomis. Projekte dalyvauja 10 žymių kultūros, verslo, sporto ir politikos atstovų, kurie padovanoja po knygą iš savo asmeninės bibliotekos bei pasidalija mintimis apie knygą. Projektą organizuoja šiuolaikinių menų centras „Menų spaustuvė“, perskaitytų knygų knygynas internete „Sena.lt“, „Knygų klubas“ (www.knyguklubas.lt) bei interneto portalas „Bernardinai.lt“

Apie skaitymo kultūrą, jos pilnatvę ar skurdą, kultūringą žmogų ir knygos reikšmę kalbamės su filosofu, eseistu, aktyviu visuomenės veikėju, Lietuvos atstovu Europos Parlamente Leonidu Donskiu.

Apie vaikystę. Sentimentai „prarastoms“ ir atrastoms knygoms

Skaityti pradėjau anksti. Mamos dėka buvau knygas „ryjantis“ vaikas, neretai skaitydavome kartu su ja. Gerokai prieš mokyklą aš jau skaičiau pats. Labai ryškiai prisimenu Kornejaus Čiukovskio pasakas – jos iš principo buvo perkurtos remiantis kai kurių anglų pasakų motyvais.

Ne vienas rusų vaikų rašytojas netgi neslėpė stilizavęs kai kurias pasakas. Čiukovskio Daktaras Aiskauda buvo ne kas kita kaip Daktaras Dulitlis. Lygiai taip pat Samuilo Maršako vaikiški eilėraščiai buvo ne kas kita kaip angliški eilėraštukai vaikams. Pamenu Maršaką, Čiukovskį, be abejo, lietuvių autorius – Anzelmą Matutį, Kostą Kubilinską, kurių tekstus skaičiau labai anksti. Skaičiau ne tik pasakas, bet ir vaikišką poeziją.

Labai ryškiai prisimenu Selmos Lagerlöf Stebuklingą Nilso kelionę, Brolių Grimmų pasakas, kurios man anaiptol neatrodė baisios. Būdamas suaugęs supratau, kodėl jos laikomos niūriomis. Man, vaikui, jos neatrodė nei niūrios, nei baisios. Apskritai man patiko įvairių tautų pasakos – tuo metu buvo leidžiamos ispanų, kubiečių ir kitų tautų pasakos.

Pasakyti, kurios iš jų darė didžiausią įspūdį, nelengva. Veikiausiai tos, kurių ilgiuosi dabar. Kartais susimąstau, kokias knygas šiltai prisimenu ir norėčiau skaityti šiandien. Tai vaikiškos, bet sykiu labai išmintingos knygos. Labai norėčiau skaityti Gianni Rodari Pasakas telefonu. Tai nuostabi knyga. Mano svajonė – surasti seno leidimo Pasakas telefonu.

Kita knyga, kurios labai ilgiuosi – Miguelio de Cervanteso Don Kichotas. Šią knygą skaitau įvairiomis kalbomis ir dar įvairias jos versijas. Labai seniai buvo išleista jos santrauka „smetoninėje“ Lietuvoje. Tai buvo tam tikra adaptacija, maždaug tokia, kokias vaikams rašydavo Pranas Mašiotas. Nepamirštamos „Prano Mašioto knygynėlio“ išleistos Robinzono Kruzo, Guliverio kelionių stilizacijos. Panaši buvo Don Kichoto stilizacija su labai gražiomis iliustracijomis. Gustave’o Doré iliustracijos, puošusios ir ikikarinį ir pokarinį Don Kichoto leidimą, išverstą Pulgio Andriušio, paliko neišdildomą įspūdį. Būtent Don Kichotas, adaptuotas vaikams, manyje paliko labai didelę nostalgiją – juk nuo jo viskas prasidėjo, po jo sekė pažintis su didžiuoju originalu.

 

Apie laiką. Geriausia pasaulio literatūra

Nuolat skaitau tų rašytojų knygas, kuriuos laikau savo draugais ir palydovais. Lygiai kaip žmogus iki galo nepažinus, taip ir knyga yra begalinė. Visuomet egzistuoja stiliaus arba turinio interpretacijos galimybės, kurias kartais surandi tik prabėgus daugeliui metų. Kadangi aš tikiu žmogaus nepažinumo idėja, tikiu, kad neegzistuoja absoliutus knygos pažinumas.

Knygos, kurias galėčiau nuolat skaityti, yra Cervanteso Don Kichotas (tai tiesiog geniali knyga), Jonathano Swifto Guliverio kelionės, François Rabelais Gargantiua ir Pantagriuelis, Giovanni Boccaccio Dekameronas. Turbūt galėčiau nuolat skaityti Shakespeare’o Hamletą, Makbetą, garsiąsias istorines kronikas, Dante’s Dieviškąją komediją. Man – tai dieviški kūriniai. Tai knygos, kurias skaičiau būdamas penkiolikos, dvidešimt penkerių, trisdešimt penkerių metų, ir skaitau dabar.

Man jos rodosi pažymėtos genialia žmogiškąja įžvalga. Savo ribotumo, tamsiųjų ir šviesiųjų pusių suvokimo. Knygos, kurios po Biblijos yra didžiausias žmogaus genialumo blyksnis. Kaip jau minėjau, Don Kichotas – geniali knyga, po jos minėčiau visiškai kitokią knygą – tai Guliverio kelionės. Don Kichotas yra visas persmelktas meilės, o Guliverio kelionės – mizantropiška, tačiau labai išmintinga knyga. Šias knygas miniu kartu todėl, kad jos sukuria genialią opozicinę porą.

Don Kichotą kine būtų galima lyginti su Federico Fellini požiūriu į žmogų: jis niekada nesišaipo, nesijuokia, viską persmelkia begaline simpatija žmogui. Don Kichotas taip pat persmelktas simpatijos žmogui. O Guliverio kelionės – tai veikiau įspėjimas apie žmogaus ribotumą, ydingumą, niekšingumą. Tai tamsesnė, niūresnė  ir pesimistiškesnė knyga, tačiau ji itin gili savo įžvalgomis.

Kitos knygos, kurias labai mėgstu, nepriklauso šiai kategorijai – veikiau jos yra nuorodos arba man kažką primena. Pavyzdžiui, Alaino René Lesage’o romanas Šlubas velnias. Jei nebūtų Cervanteso Don Kichoto, Lesage’o kūrinys būtų tapęs sensacija, ne mažesne nei Servanteso knyga. Lesage’as pasakoja istoriją, kaip demonas su studentu keliauja virš Madrido (iš tikrųjų omenyje turimas Paryžius). Keliaudami jie mato žmogaus sugedimą, visas jo silpnybes. Viskas baigiasi tuo, kad žmogus neperima demono pašaipos žmogui – studentas išlaiko savo meilę žmonėms. Tai nuostabi knyga, tačiau Šlubas velnias negali pranokti Don Kichoto. Juk Don Kichotas sukūrė kriterijus ir ištisą atskaitos sistemą, kuria vertini, ir dėl kurios pamilsti ir Šlubą velnią.

 

Apie knygas antrininkes

Esama nemažai knygų antrininkių. Man atrodo, kad tai visiškai normalu. Esu Renesanso literatūros gerbėjas, o renesansinėje literatūroje knygų-šešėlių ar knygų-antrininkių labai daug. Juk tuo metu buvo kuriamos antikinių kūrinių kopijos arba parodijos.

Renesanso literatūra apskritai neįmanoma be savo pirminio sluoksnio – visų pirma antikinio kanono ir viduramžių tikėjimo bei kūrybos paveldo. Kita vertus, net mano minėti didieji kūriniai – antriniai. Nuostabą kelia tai, kad didieji šedevrai gali būti antriniai kūriniai, bet tai tiesa. Jie priklausė nuo tekstų, kuriuos parodijavo, arba nuo kurių atsispyrė. Juk ir Cervanteso Don Kichotas buvo parašytas kaip riterinio romano parodija. Kai riterinis romanas Galijos Amadis, pasirodęs Portugalijoje ir Ispanijoje, pradėjo iš proto vesti bajoriją, Cervantesas nusprendė parašyti romaną, kuriuo ketino pasišaipyti iš Galijos Amadžio. Bet netikėtai nutiko tai, ko Cervantesas nesitikėjo. Tas romanas „pabėgo“ nuo jo pirminės intencijos. Gimė genialus kūrinys, kuriuo autorius ne išjuokė, o pavaizdavo žmogų, patekusį ne į savo laikotarpį – ne į tą epochą, kurioje jis galėjo ir norėjo gyventi. Gimė ne parodija, o liūdnas ir genialus kūrinys apie niekam nereikalingo ir todėl juokingo praeities žmogaus tragediją.

Pavyzdžiui, Shakespeare’o kūriniai daugeliu atvejų remiasi renesansinėmis kronikomis arba ankstesnėmis Italijos Renesanso novelėmis: Venecijos pirklys yra garsios Venecijos novelės žanrinė ir kūrybinė transformacija, o Romeo ir Džiuljeta – senas, viduramžius siekiantis pasakojimas. Matote, čia ir slypi literatūros paslaptis. Atsiranda viena knyga, kuri sutelkia ir sufokusuoja viską taip, kad staiga suvoki, jog ji ir yra šedevras, o ne pats pasakojimas ar juolab žinomos jo dalys. Bet ji gimsta iš mėginimo apibendrinti klajojantį siužetą. Genialioje literatūroje mes žinome, kas paveikė vieną ar kitą autorių. Retai kada čia rasime visiško originalumo apraiškų. Mes puikiai žinome, kas paveikė Victorą Hugo, Honoré de Balzacą, žinome, kokios įtakos slypėjo už daugelio rašytojų. Klasikinėje literatūroje būti antriniu anaiptol nereiškia būti antrarūšiu. Gera literatūra nereiškia literatūros nuo pačios pradžios. Gal absoliučiai originalus dokumentas yra Biblija, bet šiaip jau literatūros pasaulyje nėra absoliučiai originalių dalykų.

 

Apie lietuvių literatūrą pasaulio literatūros plotmėje

Nuostabi poezija, kurią mėgau dar paauglystėje. Taip pat mano minėtieji vaikų autoriai, kurių knygas skaičiau vaikystėje. Studijų metais pradėjau suprasti, kas yra gera poezija. Mokykloje mane daug kas erzino, ypač vadinamoji „raudonoji literatūra“. Nors protu aš suvokiau, kad, tarkim, Salomėja Nėris, kurią nirtulingai neigiau daug metų kaip išdavusią Tėvynę kvislingę, buvo veikiau savojo laiko paklaidinta talentinga poetė.

Poetai, pradėję daryti man įtaką studijų metais, buvo Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Henrikas Radauskas. Tai – pasaulinio lygio poetai, kurie, tinkamai pristatyti pasaulyje atsidurtų vienoje kategorijoje su Wystanu Hugh Audenu ir Thomu Stearnsu Eliotu. Algimantas Mackus man padarė labai didelį įspūdį. Ypač jo Ir mirtis nebus nugalėta. Tai vienas iš mano mėgstamų eilėraščių.

Jei kalbėsime apie prozos kūrinius, aš priklausau tai žmonių kategorijai, kuri tvirtina, kad mūsų poezija yra stipresnė už prozą. Lietuvių poezija yra pasaulinio lygio. Jau minėjau Martinaitį ir Gedą, pridurčiau ir Vytautą Bložę, Janiną Degutytę, Tomą Venclovą – jų poezija yra pasaulinio lygio.

Lietuvių literatūroje, žinoma, yra labai gerų prozos kūrinių, tačiau iš tokių, kurie neabejotinai priklauso pasaulinei literatūrai, iškart priskirčiau Balio Sruogos Dievų mišką. Mano akimis, nėra jokios kitos grožinės literatūros knygos, kuri pranoktų Dievų mišką būtent šiame siužetiniame lauke. Tai genialus kūrinys. Lietuvoje esama ir daugiau puikių prozininkų. Nuostabūs autoriai – Marius Katiliškis, Jurgis Savickis, ypač jo memuarai Žemė dega. Prisiminkime angliškai parašytus lietuvių kilmės rašytojų kūrinius, pavyzdžiui, Kanados autoriaus Antano Šileikos romaną Bronzinė moteris, ką tik išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą Lietuvoje. Jeigu išplėstume lietuvių literatūros sąvoką ir į ją įtrauktume nelietuviškai rašančios išeivijos kūrinius, paaiškėtų, kad lietuvių literatūra – labai turtinga ir galinti nebijoti jokios tarptautinės konkurencijos.

Dar vienas laukas, kuriame gausu lietuvių talentų – eseistika. Turbūt nieko naujo nepasakysiu: mėgstu Rolando Rastausko eseistikos grožį ir eleganciją, Giedrą Radvilavičiūtę, Sigitą Parulskį, beje, jo eseistika man kartais patinka labiau už prozos kūrinius. Jo poezija, žinoma, taip pat visuomet buvo labai gera.

 

Apie geros literatūros paieškas

Be abejo, egzistuoja tam tikri kanalai, kurie veikia žmogaus gyvenimą. Atsiranda intuicija: lygiai kaip prisilietus prie muzikos, atsiranda sąskambio ir harmonijos pojūtis, intuicija, taip pat ir su skaitymu. Kitas kanalas – pasitikėjimas literatūros kritika. Stebiu kritiką ir recenzijas. Mano nuomone, literatūros kritika Lietuvoje pasidariusi kiek kitokia. Jeigu buvo metas, kai Lietuvos literatūros kritika buvo aktyvi, dabar ji veikiau reaktyvi – ne formuojamas skaitytojas ir patys autoriai, o skubama pranešti gerąją naujieną apie tai, kad pasirodė knyga. Siekiama  pranešti žinią, o ne rimtai išnarplioti kūrinį. Kita vertus, pasikliauju ir teoriniuose tekstuose randamomis nuorodomis į grožinius kūrinius. Nūdienos filosofai ir sociologai produktyviai naudojasi grožine literatūra. Nesunku paaiškinti, kodėl. Pasaulyje be galo daug prirašyta ir „priveista“ antrarūšės akademinės literatūros, todėl pradėta ilgėtis tikrų dalykų. Neretai autentiškas teorizavimas gimsta iš grožinio kūrinio interpretacijos, o ne iš antrinio „produkto“ – mėginimo perinterpretuoti arba kritikuoti. Dažnai literatūra padeda labai daug ką suprasti ir teorijos lauke. Ypač literatūra, atliekanti gilius pjūvius atminties, savimonės, tapatybės lauke – būtent iš čia čekų, lenkų, vengrų ir kitų Vidurio Europos rašytojų kūrinių svarba.

 

Yra laikas skaityti knygai

Deja, laiko knygai galiu skirti mažiau nei norėčiau. Jei būčiau XVIII a. karaliaus tutorius, aukštuomenės filosofijos mokytojas ar bibliotekininkas (t.y. jei gyvenčiau kaip prancūzų švietėjai), gyvenčiau vien knygomis – skaityčiau ir muzikuočiau. Bet dabar gyvename kiek kitaip. Be abejo, stengiuosi, kad rimtai knygai liktų kiek įmanoma daugiau jėgų, taip pat stengiuosi jos nepainioti su jokia  informacine lektūra. Internete skaitau greitai, o gerą literatūrą skaitau lėtai. Juk mes vienaip bendraujame su žmonėmis, su kuriais mus sieja techninis, epizodinis, nelabai prasmingas santykis, o visai kitaip mes bendraujame su draugais. Šiuo atveju svarbiausia ne ką tu kalbi, bet kaip kalbi ir bendrauji. Tai kuria ir „kultivuoja“ abi puses. Lygiai taip pat su knyga. Stengiuosi prie knygos prieiti ne pavargęs, ne suirzęs – tam turi būti skirtos ypatingos valandos. Stengiuosi rasti laiko arba jo stoką bent jau kompensuoti tuo, kad retai gyvenu naujienomis ir sensacijomis. Man visiškai pakanka to, kad apie kai kuriuos madingus autorius pasiskaitau kritinių minčių, ir man nebūtina eikvoti laiko jiems patiems – taip galiu grįžti prie savo mėgstamų autorių. Svarbu nepainioti didžiosios literatūros su dienos naujienomis. Kiekvienoje kultūroje tie dalykai atsiskiria labai aiškiai. Literatūra gali būti profesionali, bet netapti tikru įvykiu. Svarbu nuolat skaityti pačias geriausias knygas.

Aš sau leidžiu prabangą skaityti lėtai. Greitai skaitau informacinę literatūrą, lėčiau – profesinę literatūrą, t. y. teorinius tekstus, nors jų skaitymas skiriasi nuo grožinio kūrinio skaitymo. Aš galiu profesinėje literatūroje užtikti mane žavinčią jungtį ar gerą pasažą – susimąstyti ir „pagyventi“ tekste valandą. Grožinis tekstas dar kitoks. Jame vertingas net ir grafinis vaizdas. Literatūra reikalauja ypatingo santykio. Tokio skaitymo noriu sau padovanoti kaip galima daugiau.

 

Knygas reikia skaityti

Nelabai noriu tikėti, kad kompiuterinės technologijos gali pakeisti ir išstumti knygą. Esu girdėjęs tokių prognozių, bet nelabai noriu jomis tikėti. Kodėl? Ogi todėl, kad tuomet visiškai keistųsi mūsų estetinės tikrovės suvokimas ir pats estetinis išgyvenimas. Ar mes įsivaizduojame save susižavėjusius Diego Velázquezo arba Jano Vermeerio darbų tobulomis reprodukcijomis kompiuterio ekrane? Galima pasiekti tobulą vaizdo rezoliucijos lygį, bet kodėl gi tuomet žmonės vis dėlto lanko muziejus? Todėl, kad genialios kūrybos svarbi dalis yra jos pačios suformuojamas ir padiktuojamas mūsų santykis su ja. Jį suponuoja pati medžiaga. Menininkai tą santykį sąmoningai kuria.

Taip pat ir su knyga. Knygos skaitymo ir išgyvenimo dalis yra jos lietimas, o ne vien tik matymas ir vizualinė percepcija: svarbu, kad ji kvepia, ją galima liesti, kad knyga truputį dėvisi, ir tu jauti tą jos trapumą. Visa tai susiję. Žmonės, sukūrę genialius kūrinius, kūrė ne tik meistrišką vaizdų ar metaforų kombinaciją – jie sukūrė ir medžiagą, ir formą, ir mūsų santykį su ja. Prisimenu vieną Ingmaro Bergmano frazę, kada jis, jau būdamas garbaus amžiaus, pasakojo senatvėje labai norėjęs daugiau skaityti, ir aštriai pajutęs knygos galią pasipriešinti laiko destrukcijai. Suvokus, kad tau liko mažai laiko, nori kuo daugiau gauti iš pasaulio ir knygos. Bergmanas labai daug skaitė ir žiūrėjo senus filmus, dažniausiai senuosius nespalvotus filmus, ir per seną kino aparatūrą. Kodėl jis tą darė? Suprato, kad skaitmeninėmis technologijomis neišvalyti garso netobulumas ir pašaliniai garsai yra išgyvenimo dalis – lygiai kaip ir juodai balto vaizdo estetika. Dar vienas palyginimas. Kodėl pasaulyje atgijo vinilinės plokštelės? Tai tikras kultūrinis bumas. Tie plokštelės traškesiai – taip pat išgyvenimo dalis. Kompresuotas ir išvalytas garsas, pasirodo, pradėjo atstumti žmones. Jie pradėjo pasiilgti truputį netobulumo – to, kas dėvisi.

 

Kalbino Kristina Buidovaitė