2010 01 19

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Vytautas Landsbergis. Azerbaidžano tragedija

Prieš dvidešimt metų, 1990-ųjų sausio 20-ąją, Azerbaidžaną ir azerbaidžaniečius ištiko didžiulė nelaimė. Sovietų armijos daliniai, pasinaudoję apgalvotomis provokacijomis ir aklais etniniais pabėgėlių susirėmimais, ėmėsi ginkluoto smurto daužydami, šaudydami ir traiškydami beginklius protestuotojus, barikadų gynėjus Baku gatvėse ir aikštėse. Vaizdai, jeigu visuomeninis transliuotojas nūnai primintų visuomenei, būtų labai panašūs į prieš tai, 1989 m. balandžio 9 d., įvykusias žudynes Tbilisyje ir dar po metų, 1991 m. sausio 13-ąją, Vilniuje. Baku prieš 20 metų buvo lyg jungiamoji grandis tų įvykių grandinėje, kuri liudijo „perestroikos“ sąlygiškumą ir imperijos nekintamumą.

Sovietams pavyko sukiršinti dvi Pietų Kaukazo tautas – Armėniją ir Azerbaidžaną – ir net jų demokratinius išsilaisvinimo judėjimus. Baltijos judėjimai mėgino sutaikyti anuodu Liaudies frontus ir Karabacho komitetą pirmomis sausio dienomis Rygoje (aš ten dalyvavau), tačiau derybos ėjo sunkiai, o KGB provokatoriai nesnaudė. Bet verta prisiminti ir visą aplinką Azerbaidžane 1989-1990 m. slenkstyje.

Spygliuotoji sovietinė siena tarp Azerbaidžano ir Irano buvo jau suardyta per 70 kilometrų, žmonės galėjo bendrauti su anapus gyvenančiais tokiais pačiais azerais. Miestas po miesto nusikratė „sovietų“, tai yra, komunistų valdžios, artėjo vasario rinkimai, kuriuose neabejotinai turėjo laimėti nepriklausomybinis Liaudies frontas… Bet imperija laiku parengė prevencinį smūgį. Ji pasinaudojo nesenais azerų-armėnų konfliktais ne tik dėl Kalnų Karabacho, jų pabėgėlių ir keršto aukų nelaimėmis. Abi tautos pateko į spąstus, ir švintanti Azerbaidžano laisvė buvo sutriuškinta, paskandinta kraujuose, didžiulei 50.000 sovietų armijai imant Baku kaip priešo miestą. Budapeštas, Praha… Visur buvo tas pat, ir vėl gynėjų barikadas traiškė tankai raudonomis žvaigždėmis. Taip buvo „atkuriama sovietų valdžia“. Vilnius dar laukė savo lemties valandos, kuri atėjo po metų.

Kai sakome „tragedija“, turime suvokti ir kokie sąlygiški būna žodžiai. Sumanytojams Maskvoje ir vykdytojams „vietose“ tai nebuvo tragedijos, nebent netrukus pavirto SSRS kalėjimo griūties „pasauline tragedija“. Žmonėms, kurie tada Baku ir kitur neteko artimųjų arba liko invalidais, be abejo, tai baisi nelaimė. Žudikams būtų nelaimė, jeigu reiktų atsakyti. Azerbaidžano kelyje i nepriklausomybę tai buvo smūgis, kaip ir ligi šiol kurstomi konfliktai su armėnais, prarasto laiko netektis. Galų gale, karas, perversmai, netektos teritorijos ir gyvybės, per milijoną „vidaus pabėgėlių“. Lietuva to išvengė, bet ir mums  buvo parengta visko. Todėl nepamirškime draugiškos azerbaidžaniečių tautos nelaimių ypač šią sausio 20 dieną.