2010 01 25

Vanda Zaborskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Vanda Zaborskaitė. Ką daryti su viduriniojo mokslo struktūra?

Nors keisti viduriniojo mokslo struktūrą buvo nuspręsta pačioje Nepriklausomybės pradžioje, bet iki šiol optimalaus sprendimo, matyt, nėra surasta, ir šis klausimas nesiliauna kėlęs diskusijų.

Kuo netenkino sovietmečiu įsigalėjusi struktūra 4+ 5 + 3? T. y. ketverių metų pradžios mokykla, devynmetė pagrindinė ir dvylikametė vidurinė? Nuspręsta pagrindinės mokyklos pakopą pratęsti iki dešimties metų. Lietuvos švietimo koncepcijos autoriai manė, kad svarbiausias dalykas yra pakelti visos Lietuvos jaunuomenės bendrąjį išsilavinimą, o tame kelyje svarbiausią vaidmenį turi atlikti pagrindinė mokykla, privaloma ir prieinama kiekvienam Lietuvos vaikui. Ši mokykla duotų vienodą starto galimybę visiems, visiems sukurtų vienodas socializacijos galimybes, nes mokyklos uždavinys yra ne tik suteikti žinių, bet ir sudaryti sąlygas augančio žmogaus asmenybei augti ir bręsti. Parengti vaiką gyventi harmoningoje demokratinėje visuomenėje, pagrįstoje bendradarbiavimu, tarpusavio parama ir tolerancija. Čia jis turėtų išsiugdyti vertybinę savo orientaciją, įgauti pilietiškumo pagrindus ir įgūdžius. Čia vienoje klasėje mokytųsi ir labai gabūs, ir menkesnių gabumų vaikai, ir sveiki, ir nevisai, ir iš pasiturinčių, net turtingų šeimų, ir nepasiturinčių, net varguolių. Jie čia mokytųsi vienas kitam padėti, vienas kitą paremti. Iš to laimėtų ne tik silpnieji, bet ir stipresnieji: jie mokytųsi atjausti, padėti, paremti, o visi kartu – ugdytų savyje solidarumą, mokytųsi jaustis vienos tautos, vienos valstybės, pagaliau – vieno pasaulio vaikais. Daug dėmesio pagrindinėje mokykloje turėtų būti skiriama estetiniam ugdymui, kuris padėtų susiformuoti harmoningai, kūrybiškai asmenybei.

Sakysite, tai graži svajonė, esanti labai toli nuo realybės. Bet toks mokyklos matymas ir būtų strategija, nukreipta į siekiamybę, kurios mums trūksta. Jos dėlei verta stengtis, dirbti ir negailėti lėšų. Prieš keletą metų ES skyrė nemažai pinigų pagrindinėms mokykloms remti. Nežinau, kaip Lietuva jais pasinaudojo, bet manau, kad tai buvo iš tikrųjų labai įžvalgus sprendimas, suprantant šios pakopos mokyklų svarbą visuomenei. Jeigu mums būtų pavykę sukurti tokią mokyklą, būtume gal išvengę tokios milžiniškos socialinės atskirties, kokią turime šiandien, būtume išsiugdę brandesnius piliečius, kurie rinkimuose balsuotų su didesne atsakomybe ir didesniu išmanymu.

Baigę visiems privalomą pagrindinę mokyklą, moksleiviai pagal polinkius ir galimybes skirstytųsi į du srautus: tie, kurie linkę į akademinius mokslus ir ketina stoti į universitetus, rinktųsi dvimetę gimnaziją, o tie ,kurie linkę į praktinę veiklą, pasuktų į įvairaus tipo profesines mokyklas. Tiems iš jų, kurie norėtų tęsti mokslus, liktų atviras kelias į neuniversitetinio tipo aukštąsias mokyklas. Kurie norėtų studijuoti universitetuose, privalėtų išklausyti tam skirtus papildomus kursus.

Kad tokio tipo pagrindinė mokykla ir tokio tipo vidurinio mokslo struktūra nebuvo sukurtos, būta įvairių priežasčių.

Atgavus Nepriklausomybę, visuomenėje sukilo didžiulis prieškario gimnazijos ilgesys ir buvo reikalaute reikalaujama gimnaziją atkurti – Švietimo ministerija šiam reikalavimui nepajėgė atsispirti. Bet kaip atkurti? Paprasčiausia būtų buvę egzistuojančią vidurinę mokyklą pavadinti gimnazija – ir jokių problemų. Bet šitokia alternatyva iš karto buvo atmesta: prieš akis sklandė idealus gimnazijos vaizdinys – su aukštu mokymosi lygiu, puikiais mokytojais. Sovietinei mokyklai kilnus gimnazijos vardas niekaip netiktų. Vadinasi, reikėjo ieškoti kitokių kelių. Tad gal atkurti ne visiems vaikams, o tik rinktiniams skirtą aštuonmetę gimnaziją, į kurią vyktų stojamieji egzaminai, išaiškinsiantieji, kas vertas mokytis gimnazijoje. Bet čia jau griežtai nesutiko reformos autoriai, nes aišku, kad tokią atranką laimėtų turtingesnių, geriau išsimokslinusių tėvų vaikai, ir visiems vienodo starto galimybė būtų atmesta. Po įvairių svarstymų buvo pasirinkta skandinaviško tipo keturmetė gimnazija, į kurią stotų vaikai, baigę pradžios mokyklą ir dar ketverius metus pasimokę pagrindinėje. Tuomet, manyta, jau būtų bent kiek atsiskleidę vaiko gabumai ir polinkiai, ir socialinio veiksnio vaidmuo nebebūtų toks svarus.

Taip ir buvo pasielgta. Mokyklos, norėjusios gauti gimnazijos statusą, turėjo atitikti tam tikrus gana aukštus reikalavimus. Jos privalėjo turėti geras patalpas, gerus kabinetus, biblioteką, aukštų kvalifikacijų mokytojus, kuriems nuspręsta mokėti didesnius atlyginimus negu paprastų vidurinių mokyklų mokytojams. Netrukus pasirodė ir rezultatai: mokyklos, panorusios tapti gimnazijomis, labai pasitempė, susidarė tikrai stiprių mokyklų tinklas.

Tačiau ilgainiui išryškėjo ir viso šio proceso silpnosios pusės. Taip ir liko neaiškus gimnazijų ir dvylikamečių vidurinių mokyklų santykis, jų sunkiai paaiškinamas paralelizmas. Pagaliau apsispręsta siekti dvylikamečių mokyklų sunykimo gimnazijų labui. Bet ėmė nykti ir pagrindinės dešimtmetės, nes visi rūpestingesni ir labiau pasiturintys tėvai vaikus po aštuntos klasės perkeldavo į gimnazijas. Taip faktiškai liko nepilnos pagrindinės – aštuonmetės mokyklos (prielaida dabar formuojamoms progimnazijoms). Vadinasi, bendros visiems vaikams privalomos ir prieinamos pagrindinės mokyklos susitraukė nuo sovietinės devynmetės iki aštuonmetės. Taip pat nusmuko iki prieškarinės progimnazijos, kurių jau buvo atsisakiusi 1936 metų reforma, įvedusi šešiametę pradinę mokyklą ir septynmetę gimnaziją (deja, šią gražiai prasidėjusią reformą nutraukė sovietinė okupacija).

Profesinės mokyklos taip ir liko neprestižinės, vis didėjo aukštųjų mokyklų absolventų perprodukcija, kadangi į aukštąsias mokyklas veržėsi visi abiturientai. Prie to prisidėjo ir darbdaviai, reikalaudami universiteto diplomo ten, kur jis visiškai nebūtinas. Pagaliau pasiekėme tokią padėtį, kai Europos Sąjungoje turime sąlygiškai didžiausią studentų skaičių, kurie tačiau yra prasčiausiai finansuojami. Tai atvedė į dabar vykstančią aukštojo mokslo reformą.

Bet grįžkime prie viduriniojo mokslo. Anksčiau išdėstytai visuotinės dešimtmetės pagrindinės mokyklos idėjai esminis kantrargumentas buvo tas, kad tokia mokykla nesudarytų sąlygų gabiems ir labai gabiems vaikams ugdyti. Tačiau Lietuvos švietimo reforma apie gabiuosius irgi buvo galvojusi. Jie juk būtų galėję ir dabar gali pasinaudoti plačiomis užmokyklinio, neformalaus ugdymosi galimybėmis. Tam skirta gerai išvystyta meno mokyklų sistema. Tam yra dalykiniai būreliai (šiuo metu, deja, mokami), sėkmingai veikianti Nacionalinė moksleivių akademija, remiama S. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo, Moksleivių akademija Civitas, ,,Fizikų olimpas‘‘, VU vaikų universitetas, Lietuvos jaunųjų filologų konkursas, įvairių dalykų olimpiados bei konkursai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje ir pan. Daug kas čia daroma visuomenės pastangomis ir lėšomis. Bet, žinoma, pinigų skirti turi ir valstybė. Tauta turi rasti lėšų savo vaikams ugdyti, atsisakydama bet ko, tik ne lėšų švietimui. Visa bėda ta, kad iki šiol visos valdžios sakė, kad švietimas jiems yra prioritetinis dalykas, bet iš tikrųjų atitinkamai nesielgė.

Tad kokia išvada? Visų pirma – griežtai atsisakyti progimnazijų idėjos, nes tai būtų didelis žingsnis atgal ne tik lyginant su sovietmečiu, bet ir su dabartine pagrindine dešimtmete mokykla, tai būtų milžiniškas žingsnis tolyn nuo Lietuvos švietimo koncepcijos, kuri yra vienas iš didžiausių mūsų atkurtosios Nepriklausomybės laimėjimų. Antra – sutelkti jėgas dešimtmetei pagrindinei mokyklai stiprinti ir jos prestižui kelti. Neseniai vienas įžvalgiausių politikos komentatorių Vladimiras Laučius (Idiotų kalvė. Antra dalis: ,,Kelias į žvaigždes‘‘) rašė, jog viena iš priežasčių, kad dabartinės mūsų visuomenės intelektualinis ir pilietinio sąmoningumo lygis yra toks žemas, yra tas, kad mūsų švietimo sistema yra orientuojama į technologijas ir amatą, o ne į kultūrinį išprusimą. Tai yra tikra tiesa. Visavertė pagrindinė mokykla kaip tik ir būtų vienas iš svarbiausių kelių į mums taip reikalingą visuomenės kultūrinį išprusimą, nuo kurio pagerėtų daug kas, taip pat ir politinė kultūra.