Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 08 12

Elvyra Kučinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Trokštantis gyventi. Mokantis išeiti

Dalija vaikams autografus.
Paskutinis Gendručio Morkūno susitikimas su vaikais. Ukmergės vaikų biblioteka, 2009 m. spalio 20 d. Melanijos Širvienės nuotrauka

Primename Elvyros tekstą, rašytą netrukos po Gendručio Morkūno palydėjimo Amžinybėn.

2010-ųjų Naujųjų metų išvakarėse netekome Gendručio Morkūno – ištikimo bičiulio, šilto žmogaus, talentingo fiziko ir, pasak literatūrologų, geriausio XXI a. pradžios vaikų rašytojo…

Jei žmogus turi valią gražiai, skaidriai, tiesiai gyventi, jis turės ir valią gražiai, skaidriai, tiesiai išeiti – tai buvo ne atsitiktinai užklydusi mintis, o visų akivaizdoje išsiskleidusi stipri tiesa, su kuria susidūrėmė tie, kurie ne tik į paskutinę kelionę – tiesiai į patį dangų, tuo nuoširdžiai tikiu, – palydėjome žmogų, kuriam teko nei daug, nei mažai – tik gimti gražioje žemėje, tik visa širdimi, protu ir valia pažinti ir priimti jos grožį, tik samčiais srėbti gyvenimo džiaugsmą ir kančią, tik vaikiškai atviru sielvartu sielotis dėl patiriamo prigimtinio žmonių kietumo ir dvasinio kurtumo, ir dėl to – tik dėl viso to, o ne dėl garbės, karjeros ar kitų panašių mažaūgių motyvų, tapti žinomu fiziku ir per keletą paskutinių savo gyvenimo metų, kaip kad jau nekart viešai yra sakęs ar rašęs vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba, geriausiu XXI a. pradžios vaikų rašytoju… Ar gali bet kaip, atsitiktinai, vidutiniškai išeiti žmogus, kuris visa tai ir dar daug ką buvo pajėgus priimti kaip neįkainojamą gyvenimo dovaną?

Kai atėjome Gendrutį išlydėti į anapus, suradome jį… kalbantį. Ta pačia šilta, šmaikščia ir visada truputį ironiška kalba, tik jau išreiškiama nebe jo mėgstamais, jautriai girdimais ir nenuilstamai visose gyvenimo srityse puoselėjamais žodžiais, o suspėta perduoti gyvenimą ir jo džiaugsmą skelbiančia valia. Paskutinę kelionę žymintys ženklai buvo atpažįstamai saviti, kaip ir visi jo iki tol pasakyti ar užrašyti žodžiai: velionio kūno neslėgė kalnai nebegyvų gėlių – vietoj jų šviesioj gedulo erdvėj skleidėsi vos kelios puokštės spalvotų tulpių: „Jos tokios, kokias dažniausiai per susitikimus dovanodavo vaikai“, – sakė velionio našlė.

Pinigai, kurie buvo paaukoti vietoj gausių vainikų ir puokščių, rašytojo valia turės būti skirti sergantiems vaikams – knygoms, kurios turės būti jiems padovanotos… Tai bus gyvenimo žydėjimu kvepiančios knygos. Vaikai tai tikrai pajus, tikiu. Kaip kad jo kūną lankiusieji turbūt ilgam prisimins ten skambėjusią, jo paties pasirinktą ar pageidautą,  muziką – žaismės ir gyvenimo švelnumo pilną Polio Moria nostalgiškąją Yann‘eo Tiersen‘o „Ameliją iš Monmartro“, kažkieno klezmeriškai nerūpestingą akordeoną – jokio mirties keliamo gyvenimo sąstingio. Ir dar – jis per savo artimuosius mūsų visų prašė neliūdėti, taip palikdamas žinią, jog kęsti išsiskyrimo skausmą ir liūdėti nėra tas pat.

„Kai Gendručio kūnas buvo atvežtas į Pilaitės koplyčios šarvojimo salę, prie pat jos sienų, nuo kalniuko rogutėmis leidosi vaikai. Kaip norėčiau, kad ir išnešant kūną tie vaikai tebekrykštautų!” – sakė jo gyvenimo moteris. Žinoma, kad, nepaisydami kai kurių mūsų, suaugėlių, pasipiktinimo, jie krykštavo. Nesiliovė nė minutėlei – o kaipgi, juk veikiausiai jie skaitė, o jei neskaitė, tai dar paskaitys savo draugo knygas, kuriose juodu ant balto daug kartų parašyta, jog pasaulis ir kelionė per jį yra visai ne tokia, kokią dažniausiai mato suaugėliai – tai ne liūdna laidotuvių procesija, tai ši kleganti mažųjų vora, tvirtai sukibusi rankutėmis, kad drauge lengviau būtų užkopti į slidų kalną – tam, kad ir vėl nusileistų. Su kuo nors kartu. Ir kad vėl drauge galėtų užkopti. Daug kartų. Kol pasieks paskutinį kalną. Ir dabar mums derėjo susikibti rankomis ir palydėti į jį, Gendrutį. Ir tie iš mūsų, kurie turi laimę suaugti, net pasenti, bet vis dar netapti suaugėliais, dievaži matėme, kaip šelmiškai jis šypsojosi, merkdamas akį tiems gyvenimo išminčiams – vaikams.

„Bernardinai.lt“ tikrai gali didžiuotis ištikima ir ilga, nuo pat pirmųjų gyvavimo metų užsimezgusia kūrybine draugyste su šiuo neeiliniu žmogumi. Ar žinote, kaip jis „nukrito“ į šį „eterį“? Žinoma, kad neįėjo tvarkingai pro duris. Paskutinę leistiną sekundę griausmingai įkrito pro stogą.

Tąsyk skelbėme konkursą apie senatvę. Sulaukėme nemažai nuoširdžių rašinių, bet buvome sunerimę, kad taip ir nesiras laureatas, vertas pirmosios vietos. Jei gerai pamenu, jau buvome nutarę jos visai neskelbti, pasitenkinti antrąja. Ir paskutinės dienos paskutinę valandą į redakcijos elektroninio pašto dėželę tekštelėjo mažytė, su ypatinga meile ir drąsa nulieta, neabejotinu talentu paskaninta žodžių bomba. Visiems tą pat akimirką tapo aišku, jog laimėtojas rastas. Tai buvo pirmoji jo esė publikacija, bet tikrai ne pirmasis bandymas rašyti.

Pasirodo, jau tada leidykloje gulėjo spaudai rengiama pirmoji knyga vaikams „Vasara su Katšuniu“, vėliau paskelbta reikšmingiausiu metų debiutu vaikų literatūroje. Į šios knygos kamerinį pristatymą, vykusį atokioje sodyboje ir skirtą artimiausiems, Gendrutis su žmona Regina atsivežė didžiulį maišą geltonų klevo lapų. Pabėrėme juos ant grindų, stalų, palangių, kad susitikimo laikas kvepėtų tikrais žodžiais, tikra žeme ir truputį – tikru dangumi. Argi ne toks yra „Katšunio“ ir visų kitų vėliau parašytų jo knygų kvapas? Dar po metų – „Grįžimo istorija“, dar po kitų – „Blusyno pasakojimai“. Abi pripažintos  geriausiomis Metų knygomis. Esė ir publicistika „Bernardinai.lt“ rašyta kone iki paskutinės gyvenimo dienos. Rašytojas ligos patale suspėjo pavartyti ir paskutinę savo knygą, kuri skaitytojus pasieks šių metų vasarį, „Velniškai karštos atostogos“. Nenustebčiau, jei ateityje jo stalčiai padovanotų ir daugiau malonių staigmenų mažiems ir dideliems, kurie jo žodžio ilgimės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar tie, kurie skaitote ir mėgstate jo kūrybą, galite įsivaizduoti, kad šis žmogus kentėjo baisias fizines kančias? Kad praktiškai visą aktyvų kūrybinį laiką sunkiai sirgo? Kad kovojo aršias dvasines kovas, žingsnis po žingsnio laimėdamas vis daugiau vietos vidinei šviesai? Kad sielvartavo ne dėl savo padėties, o dėl to, jog pasaulis dažniausiai toks piktas, kad mes vieni kitų atžvilgiu tokie nevalyvi, tokie negailestingi? Jam buvo vieni niekai visi tie apdovanojimai ir titulai, ko gero, jie labiau reikalingi mums, nes padeda nepraeiti pro šalį jo žodžių sukurto dvasinio lobio, kuris gal taip ir spindėtų tyloje, jei kokie nors garbės varpai nesuskambėtų. Gendrutis visada žvelgė „už“ – už visa ko ir visokios išorės. Ir kartais labai sunkiomis, tačiau atkakliomis pastangomis, kartais – stebėtinai lengvai įstengė matyti visų dalykų širdį. Jis nieko ir nevertino labiau už žmones, kurie tą „vidinį regėjimą“ irgi turėjo. Dauguma tų žmonių buvo, jo žodžiais tariant, „tokie kitokie vaikai. Kurie nebijo skaityti, kai kiti žaidžia futbolą“ („Rubinaitis“, 2009, Nr. 2).

Kai paskutinį kartą Gendrutį lankiau ligoninėje, tąkart jam buvo sunku keltis. Ar žinote, ką mes veikėme? Jis juokino mane, pasakodamas istorijas, kurios gimė, stebint ligoninės gyvenimą. Jo žodžiai buvo kaip uoliai surūšiuoti akmenys statinio pamatui dėti. Nebebuvo laiko juos barstyti kaip pakliuvo. Sakėme, jog išeitų puiki knyga suaugėliams. Gal kurie nors iš jų vėl panorėtų tapti vaikais? Juokiausi iki ašarų. Gendrutis pasakojo dusdamas, kas keletą žodžių sustodamas pailsėti. Vienoje tokių stotelių jis įterpė: „Dabar esu labai laimingas. Dar niekada toks laimingas ir laisvas nebuvau. Gyventi, pasirodo, yra labai paprasta ir gera.“

Po to jis dar parašė keletą straipsnių, rengė „Velniškai karštų atostogų“ leidimą, raštu atsakinėjo į žurnalistų klausimus ir, žinoma, ruošėsi gražiai, skaidriai, tiesiai išeiti. Pasakė būtinų žodžių tiems, kam būtinai reikėjo. Parengė žodžiais, žeme ir truputį – dangumi kvepiančią dovaną savo mylimiems vaikams, iš jų pasiimdamas tik kelis tulpių žiedus. Na, ir, žinoma, susitarė su Dangaus valdytoju, kad tas kalnelis prie Pilaitės koplyčios būtų pakankamai nuslidinėtas: tiek, kad į jį kopiant, reikėtų susikibti rankomis.