Leonas Strioga. Iš beržo ir meilės

Visąlaik yra žmonių, kurie eina priekyje, net jei visiškai nesistengia kitų aplenkti, jų kalbėjimas virsta sentencijomis, o buvimas sušildo aplink esančiuosius. Jei tie žmonės menininkai, už juos kalba ne biografijos ar išraiškingos mintys, ne gyvenimo detalės ar pažintys. Viską papasakoja ir išduoda kūriniai. L. Strioga turi daugybę atkaklių ir atsakingų advokatų, išrikiuotų dulkėtose, drožlių pilnose dirbtuvių lentynose, kartkartėmis iškeliaujančių į ekspozicijų sales. Visos tos nedidukės, kuplios skulptūros nešiojasi menininko sielą, joje sutilpusį aukštą ir erdvų praeities, moralės bei kultūros istorijos pritvinkusį pasaulį. „Jo kūrybos akivaizdoje susitaiko realistai, modernistai ir avangardistai; paradoksas, bet jo skulptūrų atžvilgiu gali sutapti ir namų šeimininkės, ir rafinuoto meno kritiko nuomonės. (…) L. Striogos kūryba linkusi į kamerišką intymumą, ji poetiška ir jautri. Skulptorius apmąsto tautinę tapatybę ar savitumą, plastinėje formoje jungdamas daugelį tautos istorinės patirties, pasaulėjautos, gyvensenos bruožų“, – teigia Rasa Andriušytė.

Archaika, senieji archetipai, aptakūs, tarsi aptirpę skulptūrų kontūrai, ištrupėję, suskeldėję paviršiai, spinduliuojantis gerumas ir tyla, liūdesys, melancholija. Šis tas kintamo ir daug daug pastovaus. Kaitos L. Strioga ieškojo savarankiškai eidamas meno istorijos keliu ir mėgindamas perprasti skirtingas jo raiškas: socrealizmą, išmoktą studijuojant Leningrado (dab. Sankt-Peterburgo) I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute, eksperimentus septintojo dešimtmečio ieškojimo įkarštyje. Net paprastutes vaikiškas kūrybos pamokas šalia tėvo, mėgusio drožinėti, konstruoti vaikiškus žaislus. Visa tai išsiliejo į dabartinę realumo, siurrealumo ir modernumo dermę, kurioje itin stiprios moralinės nuostatos ir meditatyvumas. Net ir mieste stovinčiose skulptūrose. „Striogos kelionės, laukimo, gimtinės, angelų motyvai, mykoliukai ir anuprai aštuntajame dešimtmetyje Kaune iškilusių memorialo komjaunuoliams, Lenino ir „Keturių komunarų“ paminklų aplinkoje ir netgi Romo Kalantos susideginimo (1972) fone buvo svarbūs atsparos taškai, teigiantys amžinąsias vertybes, tautinės tradicijos gajumą ir žmogaus būties prasmę“, – prisimena R. Andriušytė.

„Kai negalėsiu kapot, tapsiu tapytoju. Tapyba man beveik labiau patinka nei skulptūra, ji veikia mano skulptūrą – faktūros, žaidimas… Tapyba yra įvairesnė, ji man patinka, nes turi daugiau galimybių, yra daugiaplanė. O skulptūra verčia kondensuoti“, – kitados prasitarė paskutinę 1930-ųjų sausio dieną Medžiočių kaime, Ukmergės apskrityje, gimęs skulptorius. Tačiau vis dar kapoja, dalijasi šiluma ir yra vertinamas meno mėgėjų, ekspertų: skulptoriui skirta Soroso šiuolaikinio meno centro stipendija katalogui išleisti (1995), Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija (1998), jis yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas bei įsimintiniausias 2001 m. Kauno menininkas (2001).

Apie meną ir kūrybą pasakoja pats skulptorius LEONAS STRIOGA.

Kitados esate užsiminęs, kad gyvenimas svarbesnis už kūrybą. Tačiau pats tiek daug dirbate.

Taip kalbėjau prieš premijos įteikimą, tačiau sakiau, jog nežinau, kas man svarbiau – gyventi ar kapoti medį, tik žinau, kad nenoriu meluoti. Tikriausiai tai vienodai svarbu. Gyvenimas, atsakomybė, tėvai, tauta prisodrina kūrybą. Mėginu ne neigti, o teigti ir gyvenime, ir kūryboje. Gal šiek tiek su liūdesio gaidele.

O kaip galima išsivalyti, kad liktų tik gerumas?

Reikia kiek įmanoma švariau gyventi. Nors pats nesu visiškai sterilus. Mėgstu gyvenimą, nesu abejingas gražiajai lyčiai… Ką Dievas sukūrė, negalime koreguoti – nei atimti, nei pridėti. Žinoma, dažnai aplanko liūdesys, kad gerumo absoliuto negali pasiekti. Realybę aš labai gerai matau, tačiau nesiruošiu jos neigti.

Tuomet tenka rinktis atsiribojimo kelią?

Realybė dažniausiai yra tokia, kokią ją nori matyti. Deja, blogis visada išlenda paviršiun ir labiau krinta į akis. O teisingi, geri žmonės niekur nesibrauna alkūnėmis. Jų ir nepastebime. Žmoguje nereikia ieškoti Dievo. Kiekvienas yra pažeidžiamas, nes pilnas įvairiausių dalykų.

Kodėl jūsų kūryboje dualizmo lieka ne tiek jau daug?

Blogų dalykų stengiuosi vengti. Karo metais H. Matisse’as buvo užsipultas dėl skaidrios, lengvos kūrybos. Tik vėliau jis įvertintas kaip stipresnis kūrėjas už tuos, kurie mėgavosi žudynių, skausmo vaizdavimu. Jis suteikė viltį ir ateities galimybę, davė jėgų žmogiškumui išsaugoti. Tai daug sudėtingiau nei dramos ir tragedijos. Mano tėvas buvo tikras idealistas, todėl aš taip pat laikausi tokio požiūrio. Dabar pasaulyje idealizmo labai trūksta, jį reikia gaivinti.

Labiausiai nenoriu prisidėti prie pinigų garbinimo. Jie yra reikalingi, tačiau neturi užgožti svarbesnių dalykų. Iš to kyla visos nelaimės. Rengiu parodas Kaune, Vilniuje, Druskininkuose, Ukmergėje ir turiu savo kišenę kratyti. Jau tiek daug padaryta, todėl norisi, kad ir žmonės tai pamatytų.

Manyje nuolat vyksta kova: norisi kurti tikrąjį meną, tačiau kuo suprantamesnį žmonėms. Jei jie pajus, priartės – labiau domėsis. Dirbu žinomais, atpažįstamais ženklais. Kiti mano, kad menas – tik išrinktiesiems, o aš dirbu visiems.

Girdėjau sakant, kad tikrasis menas turi būti toks daugiasluoksnis, jog kiekvienas žmogus jame rastų tai, ko jam reikia.

Tiesos čia yra, tačiau praktiškai tai įgyvendinti labai sudėtinga. Mane priima daugelis – ir senosios kartos, ir jaunieji menininkai, šiaip žiūrovai. Būna, kad ir pasišaipo, ypač modernistai. Aš irgi iš jų pasišaipau. Svarbiausia, kad išryškėtų menininko talentas, o koks jo braižas ar stilius, nėra taip svarbu.

Ką tik išėjo garsiojo „vamzdžio“ – „Krantinės arkos“ autoriaus Vlado Urbanavičiaus albumas. Jis kuklus, geraširdis menininkas, kuris nuo pat pradžių kūrė sąlygiškus, abstrakčius, sunkiai priimamus darbus. Jie, be abejo, aukšto meninio lygio. Nemačiau nė vieno blogo darbo. Gaila, kad žmonės taip paviršutiniškai reaguoja. Ten juk išlaikytas ritmas, proporcijos, kuklumas. Minimaliomis priemonėmis tiek daug pasakyta.

Mano darbuose galima rasti ir realizmo, ir siurrealizmo. Jei man reikia pavaizduoti ką nors be galvos ar be kojos, taip aš ir darau. Svarbu, kad aiškiai matytųsi idėja. O ją išryškinti padeda minimalizmas, kuris neleidžia daugiažodžiauti. Visaip dirbant nutinka. Kartais blogiau sekasi. Kažkas man yra sakęs, kad jei pavyksta bent vienas darbas iš dešimties, jau gerai.

Jūsų požiūris į meną atrodo labai demokratiškas: priimate nemažai kūrinių nuo antikos iki šiandienos instaliacijų.

Žmones daug kas piktina dėl neišprusimo. Sovietizacija kai ką pristabdė, todėl dabar ir atsiliekame. Sunku matyti, kai nesupratimas ir iš to kylanti nesantaika dar yra sąmoningai kurstoma ir skatinama. Labai svarbus ne tik meno kūrinys, bet ir iki jo nueitas kūrėjo kelias. Pas mus niekas nemėgina to aiškinti ir rodyti visuomenei. Reikia mylėti žmogų ir jam padėti suprasti. Menas ir visuomenė beveik nesusitinka, dėl to ji praranda ypač daug dvasinių vertybių. Dvasia mus skiria nuo gyvulių, tad su ja ir reikia daugiausia dirbti: turtinti, rodyti ir džiaugtis. Yra tiek daug gerų ir nuoširdžių menininkų. Jei žmonės matys daugiau gero, tauraus meno, jų santykiai ir gyvenimas taps visai kitokie. Tiesa, čia daugiau moralės, o ne meno klausimai. Tačiau jie man yra labai susiję.

Doro ir gero meno labai bijomasi, nes jis siejamas su patosu, sentimentalumu, todėl šiandien neretai ir bėgama į žaidimus.

Blogiu dažnai manipuliuojama. Tačiau apibrėžti ribas sunku. Pavyzdžiui, Šarūnas Sauka dirba itin aštriai ir kietai, bet, mano manymu, į pasaulį žiūri teigiamai. Demaskuoja tikrąją realybę, tačiau jai nepasiduoda. Kokį nors pjaunamą gaidį jam smalsu, o ne šlykštu stebėti. Jis meistriškai manipuliuoja kraštutinumais. Talentas pats diktuoja ir atskleidžia tikrąją gyvenimo esmę.

Bet šiandien menininkas jau nebėra pusdievis ir aiškiaregis, vienintelis matantis tikrąją tiesą?

Dabar labai daug „menininkų“. Čia ir prasideda painiava. Tikrieji menininkai kuklūs ir santūrūs, jie apsieina be tuštybės. Žinoma, jaunystėje visko būna. Tada labai svarbus palaikymas ir supratimas, nes save atrasti sunku. Man tai ėjosi ypač sudėtingai. Trukdė tai, kad domėjausi ir žavėjausi daugeliu dalykų: nuo akmens amžiaus iki siurrealizmo. Performansai man mažiausiai priimtini, tačiau sutinku, kad būna tikrai talentingai sukurtų. Kartais matai, kas patinka, tačiau jauti, kad tai ne tavo. Nemažai dirbau pagal kubizmo tradiciją. Nesakyčiau, kad man tai artima, tačiau kūrybiniame kelyje tai buvo vienas iš vertingų etapų.

O dabar atradote ryškų ir atpažįstamą savo stilių. Kur eiti toliau? Reikia jo laikytis ar vis dar ieškoti?

Ypač svarbi mano darbų faktūra, ji ir parodo, kad „tai Strioga“. Tačiau vis dar stengiuosi ką nors naujai dirbti. Noriu išsiaiškinti, ar aš jau visiškai pasidaviau ir vergauju savo atrastai formai, ar ne. Matau, kad dar galiu keistis. Ateina laikas ir norisi ko nors naujo. Atsigauti, atsinaujinti. Šiandienos darbus palyginu su praeities realizmu ir matau skirtumus. „Žiogas – mano brolis“ ar „Medumi apsunkusi tėvo kepurė“ tapo atpažįstama mano klasika, tačiau nereiškia, kad jie yra geriausi. Tai buvo tik praeinantis etapas.

Kur ieškote dvasios, kuri, teigėte, būtina jūsų kūrybai? Ar gamta turi tokių „išteklių“? O gal tik tada, kai atsispindi žmogaus sąmonėje?

Žmogus irgi nėra grynoji dvasia, o materija. Gamta, be abejo, turi dvasią. Yra geros, prisodrintos vietos, kurios labai aiškiai buvo pažymėtos, garbintos pagonybėje. Jas gali pajusti. Kartais kuris nors gamtos kampelis tampa atgaiva, o kitur matai, kad gražu, bet nieko nejauti. Lygiai taip pat ir bažnyčiose. Kažką negero jaučiu net Prisikėlimo bažnyčioje, ypač vasarą, gal vieta bloga. Labai mėgstu Kauno santaką, senamiestį, Ąžuolyną, Pažaislio apylinkes, ten gera būti.

Vadinasi, taip ir likote gamtos, o ne miesto žmogus?

Kaunas nėra mano miestas. Vilnius nepalyginamai mielesnis, nors šiaip esu ukmergietis. Kaunas – operečių miestas, o jų aš nemėgstu. Tokia lengvabūdiška miesto dvasia man nėra priimtina. Žinoma, čia yra labai daug gerų dalykų – talentingų dailininkų, muzikų, stiprus teatras.

Pats gyvenu ir dirbu ne itin geros reputacijos rajone. Aplinka gana slegianti ir nejauki, todėl stengiamės susikurti savotišką oazę. Aplink dirbtuves turi daug menininkų, todėl kultūra pamažu apvalo orą, keičia auras. Pas mus lankosi daug žmonių, kurie pajunta jaukumą – ir menininkai, ir neįgalieji, su kuriais bendrauju kaip su lygiais. Nereikia būti ir jaustis didesniam už kitus. Ir už save… Esu net tokią skulptūrą sukūręs – „Nenoriu būti didesnis už save“.

Beveik visi jūsų darbai turi širdeles – natūralias medžio arba išdrožtas.

Jos yra pačios svarbiausios, per jas aš giedu, dainuoju. Ypač mėgstu beržą, nes jis labiausiai tinka mano skulptūrų faktūrai, gerai lūžta, pleišėja. Man patinka jo vienspalviškumas, nes ąžuolas itin rievėtas, o liepa – pernelyg minkšta. Turiu sodybą vidury miškų, ten ir randu medžiagos. Kartais kiti atveža, parūpina.

Skulptūros jungiasi į tokią vientisą kompoziciją, liejasi lyg tolygi vieno žmogaus istorija.

Visi darbai iš esmės yra autoportretai, vidiniai paties menininko atvaizdai, nors išorė gali būti ir kokio kito asmens. Mėgstu stebėti žmonių veidus, jie labai iškalbingi. Bėgant metams juose įrašoma tai, kuo žmogus gyveno – ir gerumas, ir aštrumas. Stebiu, pavyzdžiui, rašytoją Sigitą Parulskį, jo pailgą veidą, kuriame tiek pesimizmo ir priekabumo. Nors gerbiu jo talentą.

Esu daug padaręs ir savo autoportretų: „Sunkiausia atrakinti save“, „Pamirštas gyvenimas“, „Suskilęs pasaulis“, „Tikras autoportretas“. Šis yra pats tikrasis, nes vaizduoja žmogaus dvilypumą ir pastangas susitvardyti, surinkti save.

Esate kamerinis skulptorius, tačiau dirbote ir su miesto skulptūromis. Kokia jūsų nuomonė apie Kauną? Kaip vertinate vis aštresnius debatus apie klasikinę ir modernią skulptūrą?

Mes daugiausia dirbome su vyresniuoju Antiniu. Skulptūros stovi Ąžuolyne, prie „Baltijos“ viešbučio, „Trijų mergelių“, Dainavos poliklinikos, kur pastatyta be mano žinios. Man nelabai sekėsi, nes sovietmečiu dirbau savaip, skulptūros buvo „neidėjinės“, todėl ir nepatiko. Raudondvaryje stovi ,,Vaidila su varpu“, šis darbas taip ir liko neužbaigtas. Dabar skulptūra apaugo kerpėmis, todėl daug geriau atrodo, labiau atitinka idėją. Vaidila kyla iš senų senovės ir šaukia tautą siekti geresnio gyvenimo, apsivalyti.

Kauno Laisvės alėjoje atsirado daug skulptūrų, kurios dirbtinai, neapgalvotai pastatytos, nors norai buvo geri. Ką nors reikia daryti, keisti, nes visai apsileisime. Jau mažesni miestai skulptūrų turi daugiau nei Kaunas. Valdžia tam labai abejinga. Aš pats galėčiau sukurti skulptūrų miestui, tačiau prasimušti labai sunku.

Ginčai dėl šiuolaikinių skulptūrų pas mus šiek tiek atsilieka. Dar O. Rodenas yra pastatęs savo „Kalė piliečius“ be pjedestalo, ir dėl to kilo konfliktas. Po tiek metų mumyse, pasirodo, vis dar glūdi toks supratimas. Tačiau konfliktai yra natūralūs ir būtini, per juos pasaulis toliau rutuliojasi. Net ir gamtoje jų netrūksta. Žinoma, karai, negandos nėra gerai. Per staigi technikos plėtra taip pat sukūrė nereikalingos įtampos ir konfliktų. Tačiau gėris visada laimi prieš blogį – kitaip jau būtume susinaikinę. Žmonės nori gyventi ir džiaugtis.

Kalbate apie džiaugsmą, tačiau šiandienos žmogus tik tuo ir nori gyventi. Jam jau nesuprantamas liūdesys, kančia, nuo jų stengiamasi bėgti kad ir į paviršutinius dalykus.

Dabar visi trokšta lengvo ir paprasto gyvenimo. Tačiau laimė ne ten slypi. Svarbiausias ir turtingiausias yra laimės siekimo laikas. O iš sunkumų reikia ieškoti išeities – tam mes ir gyvename. Nereikia galvoti, kad esi išskirtinis, nepaprastas, tuomet ir gyvenimą bus lengviau priimti tokį, koks jis yra.

Ruošiatės švęsti ypatingą jubiliejų, o jėgų ir noro darbams nepritrūksta?

Vis dar stengiuosi daug kurti. Nesu fiziškai pajėgus, todėl bandau save suimti į rankas. Reikia su savimi dirbti. Turėjau vyresnįjį brolį, kuris nepripažino jokio didesnio pasipriešinimo gyvenimui, labai dažnai pasiduodavo. O aš turiu įveikti visas kliūtis. Šiaip mano natūra atrodo minkšta, miela, tačiau viduje turiu visai kitokių, kietų dalykų. Manęs lengvai nepaimsi. Kiek yra drąsuolių, kurie palūžta pirmai bėdai ištikus. Jie galvoja apie šiandieną, o ne apie rytojų. Nenori būti atsakingi nei už save, nei už kitus. Juk savo griuvimu mes skaudiname artimiausius žmones. Reikia save formuoti, keisti. Jei kiti nesvarbūs, vadinasi, nemyli nei pasaulio, nei žmonių. Skaičiau apie žmogų, kuris stengėsi būti geras, tačiau nemylėjo žmonių. Vieną kartą vienuolyne jis tai pajuto ir tapo laimingiausiu žmogumi. Galimybė mylėti kitus yra didžiausia laimė.