Patriko Lumumbos Tautų draugystės universitetas – vakar ir šiandien

Praėjus penkiasdešimčiai metų nuo Patriko Lumumbos Tautų draugystės universiteto Maskvoje atidarymo, BBC žurnalistai pakalbino buvusius ir esamus šio universiteto studentus apie universiteto praeitį ir nūdieną.  

Šaltojo karo metais Patriko Lumumbos Tautų draugystės universiteto tikslas buvo sudaryti sąlygas studijuoti studentams iš naujai susikūrusių Azijos ir Afrikos valstybių ir taip sukurti jaunų profesionalų, simpatizuojančių sovietų vertybėms, tinklą. Per 50 metų (iš jų 30 dar Sovietų Sąjungos laikais) Lumumbos universitetą baigė apie 100 tūkstančių absolventų, šiuo metu dirbančių 165 šalyse. Tarp jų dabartinis dvasinis Irano lyderis Ali Chomeinis, Palestinos prezidentas Machmoudas Abbasas, Gajanos prezidentas Bharratas Jagdeo ir kiti. 

Kamalis Djaynandanas iš Šri Lankos, Lumumbos universitete studijavęs 1964–1967 metais, pasakoja, kad mokslu Sovietų Sąjungoje susidomėjo dar būdamas paaugliu, kai Sovietų Sąjunga paleido pirmąjį kosminį palydovą: „Atvykau į Sovietų Sąjungą studijuoti elektros inžinerijos. Pirmiausia jie mokė mus rusų kalbos, kurios ir šiandien dar nepamiršau. Gyvenau bendrabutyje kartu su kitu studentu iš Nepalo, kuris ruošėsi savo šalyje tapti aukšto rango pareigūnu. Jie nebandė man „plauti smegenų“, tačiau aš netikėjau, kad gyvenu komunistinėje šalyse. Dėstytojai kantriai stengėsi atsakinėti į visus mano klausimus apie čionykštį gyvenimą. Tačiau greitai priėjau prie išvados, kad žmonės negali tapti vienodi ir komunizmas yra neįmanomas. Užsieniečių, ypač tamsiaodžių, buvo nedaug, todėl retkarčiais mes patirdavome keblumų, ypač su merginomis. Mes keliaudavome po šalį – lankydavome prie jūros įsikūrusius kurortinius miestus arba, pavyzdžiui, padėdavome kolektyviniuose ūkiuose. Man buvo sunku priprasti prie čionykščio maisto, ypač prie riebių patiekalų, kuriuos žiemos mėnesiais valgydavo mano draugai. Vėliau, baigęs mokslus, keliose valstybėse dirbau aviacijos inžinieriumi. Ir šiandien vis dar esu dėkingas už Sovietų Sąjungoje man suteiktą išsilavinimą.

Omaras Shaaras iš Sirijos į Maskvą atvyko 1973 metais ir studijavo čia iki 1979-ųjų. „Atvykau į Maskvą studijuoti kalbų ir istorijos. Studijos Rusijoje buvo mano svajonė, kadangi buvau labai susidomėjęs šios šalies kultūra ir istorija. Už mokslą mokėti nereikėjo. Gyvenimo išlaidas apmokėjo Sovietų vyriausybė. Apie du trečdaliai studentų, su kuriais man teko studijuoti, buvo užsieniečiai. Su mumis studijavę rusai daugiausia buvo ne iš Maskvos. Jie visada mums padėdavo ir buvo draugiški. Per atostogas savanoriškai dirbdavau statybose, tarp jų ir tiesiant Baikalo Amūro geležinkelį, tuomet antrą pagal ilgumą Sovietų Sąjungoje. Tai buvo sunkus, tačiau įdomus darbas. Niekada negalvojau, kad „mes statome socializmą“. Manau, daugelis rusų neįsivaizdavo, jog jie turi daug dalykų, kuriais turėtų džiaugtis. Vedžiau rusę, ir mes išvažiavome gyventi į Siriją. Ten įsidarbinau Kultūros ministerijoje. Norėjau, kad mano vaikai taip pat studijuotų Rusijoje, todėl savo sūnų ir dukrą išsiunčiau į Patriko Lumumbos universitetą.

Zenebe Kinfu iš Etiopijos Lumumbos universitete studijavo nuo 1989-ųjų iki 1994-ųjų. Į Maskvą jis atvyko studijuoti tarptautinės žurnalistikos. „Tai buvo įdomus laikas. Kai atvykau, parduotuvėse vis dar galėjai rasti maisto, vis dar būta šiokios tokios tvarkos. Vėliau reikalai smarkiai pablogėjo. Turėjome patys sau atsigabenti maisto. Mano brolis paštu atsiųsdavo man sviesto iš Etiopijos. Tuo metu vyko daugybė politinių demonstracijų, į kurias nuėję filmuodavome. Tai buvo sunkūs laikai ir daugelis norėjo palikti Rusiją. Tačiau buvome jauni studentai, ir mums buvo įdomu bendrauti su žmonėmis. Iki šių pokyčių rusai buvo tolerantiškesni ir supratingesni. Priešiškumą pastebėjome apie 1994-uosius metus. Tada atsirado narkotikai, daug žmonių dėl jų paplitimo kaltindavo mus. Šiais laikais studentai afrikiečiai labiau linkę studijuoti gimtosiose šalyse. Patraukli studijoms tapo Indija. Pats esu vedęs rusę, turiu vaikų, todėl išvažiuoti neketinu. Kad apsaugotų mus nuo rasistinių išpuolių, valdžia priėmė tam tikrų sprendimų. Tačiau mes, pavyzdžiui, negalime eiti į sporto varžybas, kur yra daug agresyvaus jaunimo.

„Aš studijuoju politikos mokslus, – sako Zakia Kunge iš Ganos. – Atsidūriau čia visiškai netikėtai, tiesiog mano tėvas sužinojo apie vyksiantį konkursą, kurį man pasisekė laimėti. Tik du studentai čia studijuoja už dyką. Likusieji moka 6 tūkstančius dolerių per metus. Aš gyvenu viename kambaryje su dviem rusų merginomis, mokausi rusų kalbos. Tačiau turiu draugų iš viso pasaulio – iš Korėjos, Jamaikos ir Indijos. Visi čia bijo skustagalvių. Juodaodei merginai universitetas yra vienintelė saugi vieta Maskvoje. Už jo ribų – kitas pasaulis. Daug užsienio studentų buvo užpulti ir sumušti. Tačiau juk negali visą laiką sėdėti užsidarius. Reikia nueiti ir į parduotuves, be to, aš dainuoju chore. Tačiau kiekvieną kartą išėjusi meldžiuosi, kad nieko blogo nenutiktų. Nesu tikra, ką veiksiu baigusi universitetą. Norėčiau vykti į Europą, tačiau tai gali būti neįmanoma. Galbūt liksiu čia ir tobulinsiu savo mėgstamą sritį, dainavimą, net jeigu tektų gyventi baimėje. 

Pagal BBC News parengė Zigmas Vitkus