2010 02 15

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Laiškai iš kaimo. Paprastos pusiaužiemio pamokos: neskubėk ir neliūdėk

Henriko Gudavičiaus nuotrauka

Sausio 25-oji

Apie šalčiausią metų laiką geriausiai yra pasakęs vienas Michailo Prišvino herojus: gili žiema bus, daug prisnigs, kiškiai bėgios bėgios, valstiečiai miegos miegos…

Čia ne išsigalvojimas – jeigu žmogus bent kiek prisimena savo tolimą praeitį, tai žiemą ir miega daug… Šį rytą buvo dvidešimt aštuoni laipsniai šalčio. Ir diena atrodo ne šiltesnė, nes kaukia labai nedraugiškas rytų vėjas. Įsibėgėja per Vieciūnų slėnį, perlekia ūždamas per Nemuną ir stingdo visą Liškiavą. Albinas Kalpokas uždengia tvarto duris storu milu, gūrina susigūžęs į pirkią, bet kai pasilabiname, dar spėja paporinti gražią istoriją: gyveno Aušrinėje, prie Bedugnio ežero, tokis keistas žmogus Marcinonis, tai jis rudenį prisiveždavo daug malkų, visą kiemą apversdavo malkomis…

Aš jau pavydžiu tam Marcinoniui, tai, sakau, žmogus šiltai gyveno. Ne, net rankomis sumosuoja Albinas Kalpokas, jo pirkioje ir vanduo užšaldavo, o jis pats ir kailinių nenusivilkdavo. Nesuprantu, sakau, taigi tiek malkų kieme. Ir aš, aiškina man Albinas Kalpokas, iš pradžių nesupratau, o paskui jis man paporino: tu nori, kad ir kieme malkų būt, ir pirkioje šilta, tai tu gerai nori!.. Ir eina savo šilton pirkion Albinas Kalpokas, nežinia, ar pavydėdamas tam Marcinoniui, ar smerkdamas jį. O man jau tarsi šilčiau: jei gyvos dar tokios istorijos, tai gal ir nesušalsim, sulauksim dar pavasario.

Kiekvienas to pavasario laukia vis kitaip – kam rūpi tikros žiemos džiaugsmų kuo daugiau patirti, o kas tik susigūžęs kenčia ir tyliai džiaugiasi, kad saulė kasdien vis aukštėliau pakyla. Tas sodiečių pensininkų susigūžimas nėra blogai, juk šitaip jie nei savartynų padidina, nei entropijos daugina. Miegantis žmogus niekam nekenkia. Labai svarbu yra žinoti pagrindinį ergonomikos dėsnį: skeldamas kaladę neužsimok kirviu daugiau negu reikia. Tikras meistras visada daro tik taip: mostas tiksliai toks, kokio tuo metu reikia. Nei smarkesnis, nei lėtesnis. Pameistrys todėl ir prakaituoja, kad daug energijos iššvaisto be naudos…

Kolega Romas iš Musteikos neseniai džiaugėsi, kad jo šunelio Lapsinuko būdoje ir žiemą šilta, mat ta būda sukirsta iš rastelių, su samanų įklotu, bet svarbiausia – ji yra maža, ir Lapsinukas ją pats apšildo, kitaip sakant susikuria savo aurą… O ką dabar galvosime apie didžiulę senovinę krosnį, užimančią pusę pirkios? Ji, matyt, jau kitaip primena taupumo teoriją: kol ją prikūreni, reikia daug malkų, bet karštis būna visą dieną, ir šalia to didelio mūro puikiai džiūsta viskas, o ant jos atsigulus patogu reumatus gydyti. Karštas molis yra kur kas geriau, nei drungna guminė pūslė.

Galvoju šitaip, atsisveikinęs su Albinu Kalpoku, stumdamas dviratį į kalną, pro senas Juzės Markelevičienės liepas, kurios, rodos, tik dabar nusipurto ryškiai rudus apvalius riešutėlius su burėmis. Sustoju atsipūsti ir žvelgiu iš tolo į keramiko Algimanto Kazlausko sniego senius. Net keturi snieginiai milžinai, nulipdyti dar praėjusiais metais, žiūri į Nemuną. Visą ilgą sausį jie stovi nebylūs, bet primena, kad sugrįžta tikra žiema į mūsų kraštą. O gal tie meistro rankomis suridenti galiūnai skelbia dar vieną žinią: sugrįš ir toji tautos didybė, apie kurią svajojo Simonas Daukantas.

Henriko Gudavičiaus nuotrauka

Sausio 29-oji

Didysis šaltis nutolo, turbūt tą palengvėjimą pajuto ir pieviniai pelėnai, pradėję smarkiai kulti cikorijų, nakvišų ir net kiečių sėklas. Kokios mažos tos sėklelės, o „žyvinasi“ tie glotniakailiai žvėreliai nuo ryto iki vakaro, visur jų pripėduota. O Vaikšnoro Ravo aukštupy – ta pati „baltoji tyla“, seniai seniai aprašyta Džeko Londono knygose. Ir jokio pėdsako nėra, ir vėjas kažkur aukštai, pušų viršūnėse. Atrodo, kad nėra čia jokios gyvybės. Peizažas – lyg švarus popieriaus lapas, kur nieko dar neparašyta.

Šitokia žiemos diena kiekvienam juk ir gali duoti tai, ko jis nori. Ir slidininkai, ir ledinių pilių statytojai, ir pagyvenę sodiečiai, trepsintys kiemuose, daro tai, kas šiuo metu yra svarbu. Tegu tas taikus karas su pusnimis ir nebus didelė kūryba, bet žmogus dirba savo kieme, dirba sau. Bus patogiau vaikščioti, o praeis kiek laiko ir pamatysi, kaip saulė tuoj pat pabudina žolyną, kur sniego nebėra. Išlys iš savo slėptuvės raudonšarvė blakė ir pasišildys tavo kieme, nors šiaurinėse pašlaitėse bus dar gili žiema.

Dar sunku bristi per gilų sniegą. Bet pabuvus toje baltoje Vaikšnoro Ravo tyloje, reikia leistis prie Krūčiaus ir gerai įsižiūrėti, kaip dabar atrodo gebenės lipikės, juodalksniais užkopusios į keturių metrų aukštį. Būtent dabar, kai šalčiai atlėgo, kaip atrodo jų žalumas. Ar nušalo gebenės, ar atsilaikė? Koks turėtų būti to žalumo atspalvis, pranešantis mirtį? Tikra tiesa apie gyvybę ar mirtį paaiškės, žinoma, pavasarį, bet gal ir dabar jau galima būtų tą pastebėti. Arba pajusti. Tai klausimas, į kurį nepadės atsakyti joks vadovėlis. Net ir nuotrauka, tiksliai užfiksavusi dabartinę tos lianos būklę, gali būti nieko verta. Čia reikalingas tik asmeninis metodas, o jo nėra gal todėl, kad per pastarąjį dešimtmetį tokių šalčių nebuvo. Ir visos jautrios rūšys Lietuvoje pasijuto lyg Lenkijos pietuose ar Vokietijoje.

Mintis apie gebenę, apie daugiamečių blizgių šviečiančias ankštis prie Krūčiaus – man jau svarbiau nei geras takas. O ką dabar sako po ledo šarvais pasislėpęs ir vos-vos almantis Krūčius? Šitas garsas juk taip pat kasdien vis kitoks. Gal upelis jau pranašauja atlydį? O juk reikia dar nepamiršti pastovėti prie akmeninio reptilijų slėptuvės groto. Šiaip ar taip, o dabar pusiaužiemis, ir gal ne tik barsukas verčiasi ant kito šono, gal ir driežai, ežiai, visokie širšuonai ir amofilos žiemojančios giliai, pasiųs nejučia kokią svarbią žinią. Jeigu aną rudenį Romas Sadauskas išgirdo, kaip pūva dirvoje nenukastos bulvės, tai ir pusiaužiemio dieną reiktų kažką tokio transendentiško pajusti…

Žinoma, lengviausia čia mus apkaltinti šitaip:  pasiskaitė Antaną Baranauską ir jau kažką lyg tai savo balbatuoja. Betgi ne: kažkas yra ir tada, kai – visiška tyla. Tą pasakys kiekvienas gamtininkas… Ir vis dėlto labai gera yra ta antroji žiemos pusė: ir dienos jau šviesesnės, galima šį tą nuveikti ne tiktai prie stalo, bet ir vakarai dar ilgi – galima, pavyzdžiui, Simoną Daukantą skaityti. Tai kas čia visi kalba apie nuobodulį ir liūdesį? Netgi sako, kad šiuo metu nuobodulys yra didžiausia bėda. Žinoma, greta tokių aiškiau matomų blogybių, kaip karai, skurdas, narkotikai, sąvartynai. Turbūt netiesa, šitiek darbų ir rūpesčių, šitiek gražios baltos tylos ir – nuobodulys. Negali būti.

Vasario 2-oji

Ir vis dėlto aiškėja, kad tas nuobodulys yra tikras žmonijos baubas. Fotomenininkas Algimantas Černiauskas parodė knygą, kur rimtai analizuojama nuobodulio fotografija. Tiktai dar nespėjau suvokti, ar nuolat permanentinį nuobodulį fotografuojantis žmogus taip pat yra nuobodulio apsėstas ar ne. O šiandieninių gladiatorių žūtbūtinės kautynės taip pat juk kyla iš nuobodulio. Net mažytę salą jau reikia atimti iš upės, iš Gamtos, iš taikiai nusiteikusių Kauno piliečių ir pastatyti ten tų kautynių rūmus. Besaikis turto kaupimas, aklinos akmenų tvoros, didžiulių kiemų plynas asfaltas, pramoginė „medžioklėlių“ ekspedicija – taip pat nuobodulio apraiškos.

Šito neturintys marginalai, žinoma, viso pasaulio neišauklės, bet šiandien kažkodėl labiausiai gaila tos mažytės salos Nemune. Gal švarus sniegas kaltas? Lyg tyčia surandu ir Česlovo Milošo impresiją apie salas: vanduo salas apsaugo nuo istorijos ir todėl būtent sala yra laimės vieta. Nesvarbu, kokio didumo ta sala. Taip mąsto Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, vaikystę, beje, praleidęs Kėdainių krašte. Gal jis buvo didelis optimistas? O gal dabar laikas taip sparčiai bėga, kad bemat pasensta tai, kas vakar buvo gera ir sakralu?

Šiandien Grabnyčios. Gal rami pašventintos žvakės liepsnelė apšvies ne tik mūsų sielas, bet ir racionalius protus: reikia sukurti įstatymą, ginantį visas krašto salas ir saleles. Jokių tiltų, jokių mūrų ir jokių futbolų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien