Federico Fellini. O laivas vis dar plaukia

Daug kam net žodžiai „kinas“ ir „Fellini“ yra beveik sinonimai. Dar gyvas būdamas jis tapo legenda. Praėjus šešiolikai metų po Maestro mirties, darosi visiškai aišku, kad be šio Gerojo stebukladario viską suprantančios ir atleidžiančios šypsenos kinas tikrai bus kitoks.

Federico Fellini – ištisa epocha, didinga ir nuostabi, sklidina romantiškų vaikystės vizijų ir išmintingų pastebėjimų bei stulbinančių atradimų. F. Fellini kinas – visada lengvai atpažįstamos intonacijos, kurios negailestingai charakterizuoja personažus, autoriaus valia atsidūrusius po kino kameros didinamuoju stiklu. F. Fellini filmai – magiškas pasaulis, kuriame didžiausia vertybė yra žmogaus siela, toji trapi ir lengvai pažeidžiama substancija, visados paženklinta nepakartojamo individualumo žyme. Kiekvienoje savo juostoje režisierius su tik jam būdingu atkaklumu stodavo ginti visus pažemintuosius ir nuskriaustuosius, o šie savo ruožtu nėrėsi iš kailio, demonstruodami savo charakterių keistenybes.

Taip atsirado ir formavosi F. Fellinio kino fenomenas, įvertintas daugeliu tarptautinių apdovanojimų, tarp jų ir visų kinematografininkų išsvajotomis „Oskaro“ statulėlėmis. F. Fellini kolekcijoje jų yra net penkios – keturios už režisuotus šedevrus „Kelias“ (1954 m.), „Kabirijos naktys“ (1957 m.), „Aštuoni su puse“ (1963 m.) ir „Amarcord“ (1973 m.), o penktoji buvo įteikta Amerikos kino meno ir mokslo akademijoje 1992 m. už visą menininko kūrybą.

Fellinio respublika

Jei surinktume į vieną vietą visus F. Fellini filmuose matytus keistuolius ir likimo nuskriaustuosius, klounus ir cirko artistus, kompleksuotus jaunikaičius ir neryžtingus inteligentus, ciniškus politikus ir egzaltuotus svajotojus, pasipūtusius aristokratus ir išmintingus prasčiokus, tyros sielos prostitutes ir visokiausių manijų apsėstuosius, šaunius aferistus ir žemiškų malonumų gurmanus, Rubenso teptuko vertas moteris ir anekdotiškus „stipriosios lyties“ atstovus, išeitų visai nemaža respublika, gyvenanti pagal savo valdovo pasiūlytas taisykles.

Toje mieloje šešėlių karalystėje nėra numylėtinių ir favoritų, svarbiausias įstatymas – artimo meilė, o kiekviena paklydusi siela vertingesnė už gyvenimo nepažįstantį skaistuolį. Laimingi tie, kurie bent kartą pabuvo F. Fellini planetoje. Jie turės kur emigruoti negandų metu, o sunkiausią gyvenimo valandą pasisems stiprybės iš vargšės Kabirijos. Todėl ir kiekvienas prisiminimas apie F. Fellini žadina tik šviesų liūdesį, bet ne praradimo kartėlį.

F. Fellini kinas – tai ir amžina donkichotiška kova su tradicijų apnašomis, melu, nepakantumu, žiaurumu, visose epochose besikėsinančiais į asmenybės laisvę ir moralę. Lyg šiuolaikinis Diogenas, su žiburiu ieškantis žmogaus tarp žmonių, F. Fellini savo vizijose kartais nuklysdavo į tolimiausių laikų klaidžius labirintus, ir visur jo nebylus „Quo vadis?“ prasmegdavo chaoso ir dvasinės sumaišties liūne.

Nerono laikų Romos imperijos kloaka „Satyrikone“ (1969 m., pagal Petronijaus romaną) beveik niekuo nesiskiria nuo XVIII a. barokinės Europos „Kazanovoje“ (1976 m.). Nebent tik tuo, kad antikines drapanas pakeitė ištaigingi aristokratų apdarai, o netramdomus vulgarius instinktus – rafinuotos aistros ir pseudoelegantiškos manieros. Užtai abiem atvejais iš ekrano dvelkia dvasinės tuštumos šaltis ir ledinio mirties alsavimo siaubas. O ar mūsų laikų civilizacijos negraužia tas pats kirminas? Atsako į šį anaiptol ne retorinį klausimą ieško ir žurnalistas Marčelas Rubinis (jį vaidina režisieriaus alter ego Marcello Mastroianni) filme „Saldus gyvenimas“ (1960 m.).

Tarpininkas tarp realybės ir fantazijos

F. Fellini savo filmuose niekados nesiekė rekonstruoti pasaulio su visais jo realiais parametrais. Jo kelias kinematografijoje – visų pirma Poeto kelias. Visa režisieriaus kūryba patvirtina amžiną poezijos paradoksą – kuo subjektyvesnis yra į meno kūrinį transformuotas gyvenimo paveikslas, tuo didesnė tiesa pasakoma apie objektyvųjį pasaulį. Stebukladarys F. Fellini yra tarpininkas tarp realybės ir fantazijos pasaulių. Autobiografiniai momentai, firminė „feliniška“ ekspresija, ironija ir poezija seniai tapo režisieriaus kūrinių skiriamaisiais bruožais.

Jis stovėjo prie unikalaus kinematografinio sąjūdžio – „neorealizmo“ – ištakų ir padėjo rašyti scenarijus naujo pokarinio kino klasikams Roberto Rossellini, Alberto Lattuadai ir Pietro Germi, bet debiutavęs režisūroje F. Fellini netapo (kaip buvo logiška tikėtis) neorealistinių idėjų tęsėju ir puoselėtoju (bent jau formaliąja prasme). Juk neorealistinių kino herojų pasaulis būdavo iki smulkmenų tikras, konkretus ir nepripažįstantis jokių sąlygiškumų, o personažus (netgi ne vaidinusius, o tiesiog gyvenusius autentiškose dekoracijose) dažniausiai vienijo kilni bendro tikslo bei kovos idėja arba tiesiog abstraktus humanizmas ir žmogiškas solidarumas.

F. Fellini filmų pasaulis – idealistinis (neretai religinis arba mistinis), abstraktus ir visa apimantis, dažnai pabrėžtinai dirbtinis, bet jame labai jaukiai jaučiasi visi personažai – keistuoliai, aplinkinių atstumtieji ar savanoriškai pasirinkę parijų vaidmenis. Tokie herojai, susidūrę su ciniška ir pragmatiška gyvenimo tikrove, žinoma, pralaimi, bet dvasinė pergalė visada yra jų pusėje. Kas iš mūsų, nors kartą pamatęs ekrane finalinę išniekintos ir palaužtos, bet nesugniuždytos Kabirijos (aktorė Giulietta Masina) šypseną pro ašaras, sugebėjo sutramdyti savo išdavikes akis („Kabirijos naktys“)? Kas, nors kartą girdėjęs ilgesingą Dželsominos melodiją, galėjo pamiršti šiuos širdį draskančius trimito garsus („Kelias“)? O kas iš mūsų nevirpėjo, matydamas didžiulį Kristaus statulos šešėlį virš Romos ir Jėzaus laiminančias rankas, švelniai apglėbiančias amžinąjį miestą ir suteikiančias dangiškąją palaiminimo malonę („Saldus gyvenimas“)?

Pusę amžiaus drauge

Nors pasauliniame kine daugėja vaidybinių filmų apie klasikinio kino kūrėjus, kol kas nesulaukiame filmo apie F. Fellini. Gal todėl, kad jis pats spėjo užbėgti už akių būsimiesiems metraštininkams ir biografams, palikęs savąjį „genijaus dienoraštį“ kino juostoje, pavadintą „Interviu“ (1987 m.). Juk F. Fellini galėtų būti puikus biografinio filmo herojus, nes jo gyvenime būta tikrai nemažai įspūdingų įvykių ir tragikomiškų epizodų, kuriuos jis aprašė savo knygoje „Daryti filmą“ arba kurie užfiksuoti lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Aš, Fellini“. Vien F. Fellinio ir jo žmonos Giuliettos Masinos lygiai pusšimtį metų trukęs vedybinis gyvenimas vertas ne tik atskiros knygos iš meilės romanų serijos – jis galėtų būti ir gražios melodramos siužeto pagrindas.

F. Fellini tėvas, prekybos agentas, svajojo, kad jo sūnus taptų advokatu, todėl Federico buvo įstojęs į Romos universitetą, bet paskaitų beveik nelankė, o pragyvenimui užsidirbdavo piešdamas karikatūras ir rašydamas feljetonus radijui. Ten pat studijavusi Giulietta įsimylėjo Federicą iš pirmo žvilgsnio ir visą gyvenimą išsaugojo anų dienų prisiminimus: „Man Federico buvo lyg Anglijos poetų kunigaikštis Byronas, apsigyvenęs Romoje.“

Į pirmąjį pasimatymą su Giulietta Romos Byronas atėjo su juoda skrybėle ir visaip stengėsi būti panašus į anuomet nepaprastai populiarius Holivudo aktorius Clarką Gable’ą ir Gary Cooperį. Kai Federico pakvietė merginą papietauti prabangiame restorane, ji sutriko ir pagalvojo: „Turbūt neturės kuo užmokėti…“ Todėl pusbalsiu pašnibždėjo norinti tik daržovių sriubos ir daugiau nieko. O Federico tada dosniai užsakė kumpio, raviolių (itališki koldūnai), keptos mėsos ir pyragaičių. Po keturių mėnesių jiedu susituokė. Giulietta toliau studijavo, gavo filologijos daktarės laipsnį ir dalyvavo studentiškuose vaidinimuose, o Federico atkakliai artėjo prie vienintelio tikrojo savo pašaukimo.

Jau tapęs klasiku F. Fellini sulaukdavo ne tik liaupsių, bet ir piktos kritikos. Būsimasis Nobelio premijos laureatas Dario Fo kartą F. Fellini pavadino „išpuikėliu, kuriam labiausiai už viską patinka stebinti kitus“. Kuklumas iš tikrųjų nebuvo F. Fellinio dorybė. Kartą į bulvarinio laikraščio klausimą, kiek jis turėjęs moterų, režisierius atsakė: „Patikėkite, kur kas daugiau už tą patrakėlį Kazanovą.“ Kad režisierius buvo sunkaus būdo, paliudijo ir jo žmona G. Masina: „Žinoma, su juo gyventi nelengva, ir aš ne visuomet buvau laiminga. Bet juk visuomet laiminga būna tik kvaila žąsis.“ Kad ir kaip ten būtų, kartu F. Fellini ir Masina nugyveno lygiai pusę amžiaus. Kai 1993 m. spalio 31 d. nustojo plakusi režisieriaus širdis, jųdviejų santuoka kaip tik peržengė auksinių vestuvių slenkstį (jie susituokė 1943 m. spalio trisdešimtąją).

Pirma patirtis šokiravo

Pirmą kartą į legendinę kino studiją „Cinecitta“ F. Fellini atėjo kaip žurnalistas. Vieno laikraščio redaktoriui skubiai prireikė interviu su to meto kino žvaigžde Osvaldu Valenti, ir šis darbelis buvo patikėtas F. Fellini. Studijoje vaikiną labiausiai šokiravo visai ne galimybė iš arti pamatyti publikos numylėtinį. Nepalyginamai didesnį įspūdį jam padarė paviljone viskam vadovaujantis režisierius Alessandro Blasetti. Jo komandas besąlygiškai vykdė iš pirmo žvilgsnio chaotiška ir marga filmavimo grupė.

„Tuomet aš iš karto pamaniau, kad visai netinku būti režisieriumi, – vėliau prisiminė F. Fellini. – Aš nebuvau linkęs tironiškai slopinti kitų žmonių valios, nebuvau užsispyręs ir pedantiškas, neturėjau įpročio dirbti iki devinto prakaito ir kitų savybių, o svarbiausia – valdingumo. Visa tai yra priešinga mano prigimčiai.

Nuo vaikystės aš buvau uždaras, mėgau vienatvę ir buvau nepaprastai jautrus. Ar galima visa tai suderinti su megafonu ir garsiomis komandomis – tradiciniais kino rekvizitais? Būti filmo režisieriumi – tas pats, kas valdyti Kristupo Kolumbo jūreivius, kurie reikalauja pasukti atgal. Nebūsi tvirtas ir valdingas, tuoj pat tapsi maišto auka.“

Ar F. Fellini bus kanonizuotas?

Paskutiniaisiais F. Fellinio gyvenimo metais buvo rimtai diskutuojama apie tai, kurį iš anapilin iškeliavusių kinematografininkų būtų galima kanonizuoti ir paskelbti „dešimtosios mūzos“ globėju. Į šias diskusijas net buvo įsitraukę Vatikano atstovai. Šioms atsakingoms pareigoms siūlyti du pagrindiniai pretendentai – ispanas Luisas Bunuelis (miręs 1983 m.) ir Pieras Paolo Pasolini (žiauriai nužudytas 1975 m.). Tačiau ilgainiui abi kandidatūros ėmė atrodyti vis labiau netinkamos. Ne todėl, kad nepavyko nustatyti, kuris kandidatas daugiau nusipelnęs pasauliniam kinui. Pernelyg jau nestandartinė buvo jųdviejų kūryba ir ypač komplikuoti abiejų santykiai su Katalikų Bažnyčia.

Donas Luisas ne kartą su jam būdingu paradoksaliu humoru tvirtino: „Ačiū Dievui, esu ateistas!“ Bet būtent jis, visados nekentęs veidmainystės ir sugebėjęs savo „Viridianoje“ (1961 m.) nukryžiuoti daugelį religinių dogmų bei aklą fanatizmą, sukūrė idealaus krikščionio paveikslą dramoje „Nazarinas“ (1959 m.). Maištingasis P. P. Pasolini savo „Evangelijoje pagal Matą“ (1964 m.) ne tik nujautė audringas 1968-ųjų jaunimo nuotaikas, bet ir sugebėjo pavaizduoti tikrąjį roko epochos pranašą – „gėlių sūnų“ Kristų, labai netikėtai Biblijos kanoną papildęs vizualiomis citatomis iš S. Freudo ir… K. Marxo, o į senosios Jeruzalės garsų pasaulį įpynęs… XX a. pradžios rusų revoliucionierių dainų.

Rezultatas buvo stulbinantis, bet net Evangelijų aiškintojai čia nesurado šventvagystės ar „nusikaltimo sudėties“. Kiti P. P. Pasolini filmai, kuriuose režisierius vis labiau praskleisdavo kūno ir sielos skraistes, atverdavo tokį vidinį pragarą, prieš kurį net Dante’s aprašyti siaubai atrodė kaip visai nebaisūs atrakcionai. Bet nors šiose pragaro liepsnose užgimdavo ir kaitriai liepsnodavo visą pasaulio blogį naikinanti meilė, jų kaitroje skaudžiai nusvildavo nepasiruošusieji tokiam atnašavimui.

Vargu bau Donas Luisas ar dottore Pieras Paolo bus kada nors kanonizuoti. Na, o F. Fellini – amžinas menų ambasadorius – būtų idealiausia figūra. Jis tinkamiausias dar ir todėl, kad mirė Visų šventųjų naktį, o pagal gražų itališką padavimą šią naktį mirusių žmonių vėlės, aplenkdamos skaistyklą, keliauja tiesiai į dangų.

Įdomu, ką į tai atsakytų pats Maestro Fellini. Tikriausiai, šelmiškai prisimerkęs ir jaunatviškai sužaižaravęs savo lengvai atpažįstama akių ugnele, pasakytų: „Jei galėtume rinktis švelnesnį klimatą, tai danguje, žinoma, geriau. Bet linksmesnės kompanijos reikėtų ieškoti kitoje vietoje…“

Laivas vis dar plaukia.

Grazia, Fellini!