2010 03 01

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Woody Alleno prozos knyga „Diagnozė: nepakaltinamas“

Woody Allen, „Diagnozė: nepakaltinamas“. Vilnius: „Knygius“, Vaizdų kultūros studija, 2010 m. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, Marius Burokas ir Saulius Repečka. 

Garsiojo režisieriaus Woody Alleno ne mažiau garsus smulkiosios prozos rinkinys „Diagnozė: nepakaltinamas“. Knygą sudaro tekstai iš trijų anksčiau atskiromis knygomis išleistų rinktinių: Getting Even (1971 m., liet. „Lygiosios“), Without Feathers (1975 m., liet. „Be plunksnų“) ir Side Effects (1980 m., liet. „Šalutinis poveikis“).

„Gyvuoju klasiku“ visuotinai pripažįstamas autorius per metus sukuria po filmą ar net du, ir periodiškai rengia koncertus su orkestru, kuriuose klarnetu groja XX a. pradžios džiazą. Tačiau tikroji garsiojo režisieriaus aistra, kaip jis pats prisipažįsta, yra rašymas. „Jeigu staiga nebegalėčiau kurti kino, – teigia jis, – nusiminčiau ne taip jau ir baisiai. O štai be rašomojo stalo neištverčiau nė savaitės.“

Knygos ištrauka:

Tegyvuoja Vargasas!

Ištraukos iš revoliucionieriaus dienoraščio

Birželio 3 d. Tegyvuoja Vargasas! Šiandien pagaliau pasiekėme kalnus. Pasipiktinę ir pasišlykštėję tuo, kaip korumpuotas Arojos režimas išnaudoja nedidukę mūsų valstybę, nusprendėme pasiųsti Chulijų perduoti diktatoriui mūsų gerai apmąstytą ir, mano galva, pakankamai kuklų skundų bei reikalavimų sąrašą. Įtempta Arojos darbotvarkė neleido jam atsitraukti nuo vėduoklėmis jį vėdinančių tarnų, todėl susitikti su mūsų mylimu sukilimo emisaru jis pavedė vienam savo ministrų – šis pasižadėjo nuodugniai apsvarstyti įteiktą peticiją, tačiau iš pradžių panoro pamatyti, ar ilgai Chulijus pajėgs šypsotis pakabintas veidu žemyn viršum garuojančios lavos.

Pasipiktinimas šiuo įvykiu perpildė kantrybės taurę ir, įkvėpti mūsų  nepalaužiamo vado Emilijaus Molinos Vargaso, galiausiai ryžomės perimti reikalus į savo rankas. Jei jau tai Tėvynės išdavystė,  – šaukėme išėję į gatves, – lai niekas nepastoja mums kelio.

Kai pasiekė gandas, jog policija rengiasi mane pakarti, nelaimė, kaip tik drybsojau karšto vandens kubile. Suprantama, kuo skubiau puoliau iš maudyklės, deja, pataikiau užminti ant šlapio muilo ir nušvilpiau į patį vidaus kiemo priekį – sustoti pavyko tik gerokai paarus žemę dantimis. Nepaisant to, kad buvau nuogas ir susibraižęs, išlikimo instinktas ragino veikti greitai, taigi šokau ant Nelabojo, eikliojo savo eržilo, ir pritariamu šūksniu pasveikinau sukilimą. Žirgas pasistojo piestu ir aš nučiuožiau jo nugara žemyn, šleptelėjau ant grunto ir susilaužiau kelis smulkesnius kaulus.

Tačiau šios nesėkmės manęs nepalaužė ir, prisiminęs namuose likusias spausdinimo stakles, vargais negalais nušlitiniavau jų pasiimti, mat nenorėjau, kad šitoks galingas politinis ginklas, o ir šiaip įkaltis, patektų į priešų rankas. Deja, įrenginys buvo gerokai sunkesnis, negu atrodė, ir jį pakelti kur kas labiau būtų pritikę strėliniam kranui, o ne šimtą dešimt svarų tesveriančiam universiteto studentui. Pasirodžius policijai, nevaldomai įsiriaumojęs mechanizmas, tuo metu kaip tik pradėjo spausdinti didžiules Markso pastraipas ant mano plikos nugaros ir įtraukė man ranką. Nė neklauskite, kaip pavyko ištrūkti ir iššokti pro galinį langą į lauką. Sėkmingai išvengęs policijos, saugiai pasiekiau Vargaso stovyklą.

Birželio 4 d. Kaip ramu čia, kalnuose. Gyveni sau po žvaigždžių skliautu, drauge su kitais atsidavusiais vyrais, vedinais bendro tikslo. Nors ir gavau žodį planuojant mūsų būsimas operacijas, Vargaso įsitikinimu, iš manęs bus kur kas daugiau naudos, jei tapsiu sukilėlių virėju. Tai nelengva užduotis, ypač turint omenyje akivaizdų maisto produktų stygių, tačiau kas nors juk turi jos imtis. Galiu pasigirti, kad pirmasis mano patiekalas sulaukė nemenkos sėkmės. Žinoma, ne visi kovotojai jaučia silpnybę šiurpiajam nuodadančiui, bet esamomis sąlygomis negalime būti išrankūs. Šiaip ar taip, jeigu nekreipsime dėmesio į kai kuriuos smulkesnių gyvių valgytojus, turinčius išankstinį nusistatymą prieš bet kokius roplius, pietūs praėjo be didesnių incidentų.

Šiandien atsitiktinai nugirdau vieną Vargaso pokalbį, iš kurio sprendžiant, į mūsų perspektyvą jis žvelgia gana optimistiškai. Anot jo, sostinę  į savo rankas turėtume perimti maždaug gruodį. Kita vertus, jo brolis Luisas, iš prigimties į savistabą linkęs žmogus, laikosi nuomonės, jog tiktai laiko klausimas, kada mes mirsime badu. Broliai nuolat tarpusavy riejasi dėl karinės strategijos ir politinės ideologijos ir tai matant sunku net įsivaizduoti, kad vos prieš savaitę šiedu iškilūs maišto organizatoriai vietos „Hiltone“ dirbo patarnautojais. Šiaip ar taip, kol kas nusprendžiame laukti.

Birželio 10 d. Visą dieną mokėmės rikiuotės. Net neįtikėtina, kokiu įstabiu greičiu iš nevalyvos partizanų gaujos mes virstame drausminga armija. Šįryt Ernandesas ir aš treniravomės kovoti mačetėmis, aštriais lyg skustuvai cukranendrių peiliais, ir dėl vieno bičiulio pernelyg didelio uolumo gavau progą sužinoti, jog mano kraujo grupė yra nulinė. Vis dėlto blogiausias dalykas – bevaisis laukimas. Arturas turi gitarą, tačiau moka groti tik „Cielito lindo“1, ir nors iš pradžių vyrai mielai jos klausydavosi, dabar prašymų pagroti jis sulaukia vis rečiau. Pamėginau šiurpųjį nuodadantį pagaminti kitoniškai, ir, regis, vyrams patiekalas patiko, nors ir pastebėjau, kad kai kuriems jų prireikė gerokai pasidarbuoti dantimis ir smarkiai atlošti galvą, kad jį nurytų.

Šiandien ir vėl nugirdau Vargasą svarstant ateities planus. Jis su broliu tarėsi, kokių žingsnių imsis, kai sostinė atiteks mums. Įdomu, kokį postą naujojoje vyriausybėje jis yra numatęs man. Esu visiškai tikras, kad mano nepalaužiama ištikimybė, kurios net nebijau pavadinti šuniška, galiausiai atsipirks.

Liepos 1 d. Grupelė mūsų narsiausių vyrų, ieškodama maisto, šiandien įsiveržė į vieną kaimelių ir gavo progą išmėginti stovykloje stropiai gludintas taktines gudrybes. Dauguma sukilėlių elgėsi delikačiai, ir nors visi šio žygio dalyviai buvo išžudyti, Vargasas laiko tai moraline pergale. Mes, operacijoje nedalyvavusieji, tik dykinėjome po stovyklą ir klausėmės Arturo atliekamos „Cielito lindo“. Mūsų dvasia išlieka tvirta, net jei ir stingame maisto bei ginklų, o laikas slenka lėtai. Laimė, mūsų niūrias mintis atitraukė vėliau atslinkęs keturiasdešimties laipsnių karštis, manau, kad kaip tik dėl to dabar daugelis vyrų juokingai šnirpščioja nosimis. Mūsų laikas dar išauš.

Liepos 10 d. Diena šiandien praėjo visai neprastai, jei nekreipsime dėmesio į tai, kad patekome į Arojos kariuomenės pasalą ir netekome daugybės kovotojų. Iš dalies tai mano kaltė – ant kojos užsiropštus tarantului, apleidau mūsų pozicijas spontaniškai šaukdamasis krikščioniškosios Trejybės pagalbos. Nespėjau išsyk nusipurtyti šio kibaus voriuko ir jis įropojo man po drabužiais – turėjau skubiai nuliuoksėti į upelį ir ten, regis, kokias keturiasdešimt penkias minutes vargau, kol jo nusikračiau. Tuoj po šio įvykio, Arojos kareiviai atidengė į mus ugnį. Priešinomės narsiai, tačiau reikia pripažinti, kad netikėtumo faktorius mūsų gretose išprovokavo šiokią tokią netvarką ir pirmąsias dešimt minučių mūsiškiai šaudė daugiausiai vienas į kitą. Vargasui vos pavyko išvengti žūties, kai jam tiesiai po kojomis nukrito rankinė granata. Gerai suvokdamas, kad yra vienintelis nepakeičiamas mūsų kovos iniciatorius, Vargasas man įsakė ant jos griūti, taip aš ir pasielgiau. Tačiau likimas buvo man palankus – granata nesprogo, ir aš nupėdinau šalin sveikutėlis, jei nekreipsime dėmesio į tai, kad kurį laiką visas mano kūnas nevalingai trūkčiojo, o užmigti pajėgiau tik tada, kai vienas bendražygių ilgėliau palaikė mane už rankos.

Liepos 15 d. Vyrų kovos dvasia, neskaitant kelių nedidelių nesklandumų, vis dar pakili. Migeliui pavyko nugvelbti šiek tiek raketų „žemė–žemė“, tačiau klaidingai palaikęs jas raketomis „žemė–oras“ ir panoręs užkurti pirtį keliems Arojos lėktuvams, šis kovotojas susprogdino visus mūsų sunkvežimius. Kai Migelis šį įvykį pamėgino nuleisti juokais, nebeišlaikė Chosė nervai ir jie kibo vienas kitam į atlapus. Vėliau jie šiaip ne taip užbaigė savo vaidus ir drauge dezertyravo. Beje, dezertyravimas ateityje gali tapti rimta problema, tačiau kol kas optimizmas ir komandinė dvasia leido mums savo gretose suturėti gerus tris ketvirtadalius kovotojų. Aš, žinoma, lieku ištikimas ir toliau gaminu valgį, tačiau vyrai, regis, nė neįvertina sunkumų, kurių neįmanoma išvengti vykdant man patikėtas pareigas. Aišku viena – jei artimiausiu metu nerasiu jokios alternatyvos šiurpiajam nuodadančiui, mano gyvybei gresia rimtas pavojus. Juk kovotojai retkarčiais būna tokie neprognozuojami. Vis dėlto tikiuosi, kad artimiausiomis dienomis pavyks juos pamaloninti kokiu nors nauju patiekalu. O kol kas ilsimės stovykloje ir laukiam. Vargasas neramiai žingsniuoja pirmyn ir atgal po savo palapinę, Arturas skambina „Cielito lindo“.

Rugpjūčio 1 d. Nepaisant visko, dėl ko turėtume jausti dėkingumą, sukilimo štabe vis labiau pastebima įtampa. Smulkūs dalykėliai, matomi tik budrios akies, rodo stiprėjant neramias nuotaikas. Pirma, stovykloje gerokai padažnėjo barnių, todėl keli kovotojai jau gydosi durtines žaizdas. Antra, mėginimas užpulti amunicijos sandėlį ir įgyti daugiau ginklų baigėsi visišku mūsų gretų pakrikimu, nes Chorchės kišenėje netikėtai sprogo signalinė raketa. Pasprukti pavyko visiems vyrams, išskyrus Chorchę, – jis buvo sučiuptas po to, kai kokius du tuzinus kartų, daužydamasis lyg teniso kamuoliukas, paskraidė tarp sienų. Vakare, kai grįžom į stovyklą ir aš vėl patiekiau šiurpųjį nuodadantį, kilo riaušes. Keli vyrai užlaužė man rankas, o Ramonas ėmėsi mane talžyti samčiu. Laimė, mane išgelbėjo stipri perkūnija – ji, kaip vėliau paaiškėjo, nusinešė net tris mūsiškių gyvybes. Galiausiai, aistroms tapus kone nevaldomoms, Arturas uždainavo „Cielito lindo“, tada keli muzikalumu ne itin pasižymintys kovotojai nusitempė jį prie uolos ir per prievartą sumaitino bėdžiui gitarą.

Kita vertus, esama ir teigiamų poslinkių: Vargaso pasiuntiniui, po itin sunkių ir varginančių derybų, vis dėlto pavyko sudaryti naudingą sandėrį su CŽV, jame numatyta, jog mainais į  amžiną ir nepalaužiamą mūsų ištikimybę valdybos politikai, JAV agentai įsipareigoja pristatyti mums ne mažiau kaip penkiasdešimt keptų viščiukų.

Pastaruoju metu Vargasas laikosi nuomonės, kad ankstesnės jo prognozės dėl mūsų sėkmės gruodžio mėnesį buvo pernelyg skubotos, ir vis dažniau užsimena, jog visiškai pergalei pasiekti prireiks daugiau laiko. Keistoka ir tai, kad jis jau beveik nebevarto savo žemėlapių bei brėžinių ir vis labiau gilinasi į astrologinius skaitinius, be to, kuo toliau, tuo dažniau buria iš paukščių žarnų.

Rugpjūčio 12 d. Padėtis pakrypo prastyn. Nelaimė, grybai, kurių šitaip rūpestingai pririnkau, kad paįvairinčiau racioną, pasirodė esą nuodingi ir, nors vienintelis iš tikrųjų keliantis nerimą jų poveikis buvo nežymios konvulsijos, dauguma vyrų pasipiktino ir smarkiai įsiuto. Negana to, CŽV mūsų revoliucijos sėkmę ėmė vertinti kur kas atsargiau ir pakvietė Aroją ir jo ministrus susitaikymo pusryčių į vieną Majami Byčo užkandinių. Šį faktą, kaip ir režimui padovanotus dvidešimt keturis bombonešius, Vargasas vertina kaip subtilią užuominą į tai, kad JAV keičia savo politines preferencijas.

Vyrų  kovos dvasia išlieka pakankamai stipri ir, nors dezertyravimo atvejų  tebepasitaiko, šio negarbingo žingsnio griebiasi tiktai tie, kurie dar gali paeiti. Vargasas šiek tiek paniuręs, panašu, kad jis ketina griebtis paskutinio gelbėjimosi šiaudo. Dabar jam atrodo, kad gyvenimas Arojos režimo sąlygomis buvęs ne toks jau ir nepakeliamas, ir vis dažniau susimąsto, ar nevertėtų įkalbėti likusių vyrų  išsižadėti revoliucijos idealų ir suburti rumbos grupę. Tuo tarpu dėl smarkių liūčių daugėja kalnų nuošliaužų, viena jų praėjusią naktį į tarpeklį nusinešė sumigusius brolius Chuaresus. Pas Aroją išsiuntėme pasiuntinį  su gerokai pakoreguotu mūsų reikalavimų sąrašu –  rūpestingai išbraukėme ankstesnes pastraipas dėl besąlygiškos diktatoriaus kapituliacijos ir įrašėme ne vieną apdovanojimą  pelniusį avokadų padažo receptą. Įdomu, kuo visa tai baigsis.

Rugpjūčio 15 d. Mes užėmėme sostinę! Šią neįtikėtiną pergalę pasiekėme šitaip:

Gerai viską apsvarstę, vyrai balsavo už tai, kad paskutinė  mūsų viltis – pulti, nepaisant akivaizdžiai gresiančios mirties, ir kliautis, kad netikėtumo faktorius bent kažkiek atsvers gausesnių Arojos pajėgų pranašumą. Žygiuojant džiunglėmis diktatoriaus rezidencijos link, badas ir nuovargis gerokai aptirpdė mūsų ryžtą, todėl priartėję prie kelionės tikslo, nusprendėme pakeisti taktiką ir pažiūrėti, kas bus, jei likusį maršruto gabaliuką įveiksime šliauždami keliais. Galiausiai pasidavėme rezidencijos apsaugininkams, kurie Arojos akivaizdoje išrikiavo mus prie sienos sušaudyti. Vis dėlto diktatorius atsižvelgė į lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad pasidavėme savo noru, taigi, nors ir neatsisakė ankstesnių planų išmėsinėti Vargasą, likusiems mūsiškiams pažadėjo nudirti odą gyviems ir paleisti. Šios naujienos privertė į padėtį pažvelgti naujomis akimis, mes pasidavėme panikai ir leidomės bėgti į skirtingas puses, tada Arojos apsaugininkai atidengė ugnį. Vargasas ir aš nuskuodėme laiptais aukštyn ir, ieškodami saugesnės slėptuvės, įsiveržėme į ponios Arojos buduarą – ten užklupome ją tenkinant savo begėdišką aistrą su diktatoriaus broliu. Juodu gerokai sutriko. Po kelių akimirkų Arojos brolis išsitraukė revolverį ir iššovė. Jam to nė nenutuokiant, šūvis davė ženklą veikti būriui samdinių, kuriuos parengė CŽV, kad Arojos režimui padėtų išrūkyti mus iš kalnų mainais į tai, kad šalyje būtų leista atidaryti „Orange Julius“2 kioskus. Samdiniai, dėl pastarųjų savaičių JAV užsienio politikos dviprasmiškumo gerai nebesuprasdami savo užduoties esmės, per klaidą užpuolė rezidenciją. Aroja ir jo žmonės suvokė tai kaip CŽV klastą ir bemat nukreipė savo ginklus į įsiveržėlius. Tuo pat metu žlugo ir skrupulingai rengtas kelių maoistų planas pasikėsinti į Aroją – kukurūzų paplotėlyje paslėpta bomba sprogo pirma laiko, sunaikindama kairįjį rezidencijos sparną ir išsviesdama Arojos žmoną ir brolį pro medines sijas į lauką.

Čiupęs šveicariškų banknotų prikimštą lagaminą, Aroja spruko pro galines duris į bet kurią akimirką išskristi parengtą lėktuvą. Pilotas sugebėjo pakilti net ir iš visų pusių griaudint šūviams, tačiau vėliau supainiojo mygtukus ir lėktuvas suktuku ėmė kristi žemyn. Po kelių akimirksnių jis tėškėsi į samdinių kariuomenės stovyklą, visiškai išblaškydamas priešų gretas ir priversdamas juos pasiduoti.

Visą  šį laiką mylimas mūsų vadas Vargasas talentingai taikė atsargaus laukimo taktiką – ją įgyvendino tylomis gūždamasis prie laužo ir apsimesdamas dekoratyvine juodaodžio skulptūra. Kai viskas nurimo, ant pirštų galiukų jis nutipeno į diktatoriaus biurą ir perėmė valdžią, tiesa, prieš tai trumpam stabtelėjo prie karališkojo šaldytuvo ir sušlamštė sumuštinį su jautienos vyniotiniu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pergalę  šventėme kiaurą naktį, visi gerokai įkaušome. Vėliau šnektelėjau su Vargasu apie būsimus šalies valdymo reikalus. Nors jis ir įsitikinęs, kad laisvi rinkimai yra esminis bet kurios demokratijos bruožas, tačiau kol kas nėra linkęs leisti žmonėms balsuoti ir nori palūkėti, kol jie taps šiek tiek labiau politiškai išprusę. O iki tol jis įgyvendinsiąs esamomis sąlygomis bene veiksmingiausią šalies valdymo modelį – absoliutinę monarchiją. Atsidėkodamas už ištikimybę, per pietus jis man leidžia sėdėti jam iš  dešinės. Be to, dabar esu atsakingas dar ir už tai, kad visada blizgėtų išvietė.

Vertė  Gediminas Pulokas