2010 03 02

Dangė Vitkienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Christiane Amanpour: „Karas kaip narkotikas? Nejuokaukit!“

Bernardinai.lt skaitytojams pristatome pokalbį su garsia CNN žurnaliste Christiane Amanpour, dvidešimt metų dirbusia karo korespondente, o šiuo metu vedančią autorinę laidą „CNN International“. Pokalbis apie karo žurnalisto darbą, objektyvumą genocido akivaizdoje, baimę ir naująjį darbą studijoje.

Ponia Amanpour, kaip išmokstama Jūsų amato?

Prieš tai, kai 1990 metais buvau išsiųsta į užsienį, į tuometines Rytų bloko šalis, kur vyko pirmieji rinkimai, trejus metus dirbau CNN Niujorke. Taigi pradžia buvo rami. Pirmoji didelė istorija buvo Persijos įlankos karas. Kaip ir dauguma žurnalistų, nuskridau į Dubajų. Visi apsigyvenome tame pačiame viešbutyje, nes ten buvo geras telefono ryšys. Negalėjau patekti nei į Iraką, nei į Kuveitą. Situacija buvo sudėtinga – Dubajuje buvo ganėtinai ramu, karas vyko Kuveite, todėl neturėjau geros informacijos nei iš Irako, nei iš Kuveito.

Ką Jūs tada pranešėte žiūrovams?

Tai, ką žinojome ir tai, ko nežinojome. Pirmieji žurnalistai į Iraką pateko tik praėjus dviem savaitėms nuo karo pradžios. Tada Arabų lygos vadovybė Kaire nusprendė ginti Saudo Arabiją, taigi mes iškeliavome į Saudo Arabiją. Čia ir prasidėjo mūsų istorija – prie Saudo Arabijos sienos susirinko 500 000 sąjungininkų kareivių, kad nuverstų Saddamą Husseiną. Ištisus keturis mėnesius praleidome dykumoje, rengdami reportažus apie karinius veiksmus ir pasakodami asmenines istorijas.

Galima sakyti, šio darbo Jūs mokėtės stovėdama prieš kamerą?

Taip ne tik įgyji žinių, bet ir mokaisi analitiškai pateikti informaciją. Tai buvo „CNN International“ pradžia, mes buvome pirmieji, kurie 24 valandas per parą informavo apie viso pasaulio diplomatinius reikalus, mes rengėme pranešimus iš JTO Saugumo Tarybos Niujorke, iš Ženevos, iš Rusijos, iš Saudo Arabijos ir Bagdado, ir visi, ne tik žurnalsitai, jautė didelę įtampą. CNN buvo naujovė, informacijos pateikimo būdas taip pat labai skyrėsi, todėl CNN žiūrėjo visi: Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tai buvo pasaulio diplomatija gyvai.

Kita Jūsų stotelė buvo Bosnija.

Perėjimas nuo informavimo apie didelį, tradicinį karą, kurį sekė visas pasaulis, prie reportažų apie nedidelį, kur kas daugialypiškesnį etninį valymą Europos širdyje buvo tikrai sudėtingas. Juolab kad šįkart mes buvome pačiame karščiausiame jo taške, frontas buvo visur, kartais netgi viešbutyje. Tie patys žmonės, kurie gynė Saudo Arabiją, pasakė pačioje pradžioje: „Mes neturime su tuo nieko bendra, galime suteikti nebent humanitarinę pagalbą.“

Papasakokite, kaip judėdavote nuo vieno taško prie kito?

Iš Bosnijos nuvykti į Serbiją ir grįžti atgal buvo nepaprastai sunku. Pavojus buvo realus. Nuolat žūdavo arba būdavo sužeidžiami draugai ir pažįstami karo korespondentai. Tačiau Bosnijoje aš pirmą kartą aiškiai suvokiau savo kaip žurnalistės darbą, ir supratau, kodėl jis toks svarbus: kadangi apie Europoje vykstantį tautos žudymą mes žinojome jau tada, kai pasaulis dar delsė jį taip įvardyti. Jungtinės Tautos primygtinai rekomendavo nevartoti sąvokos „genocidas“.

Tačiau jūs vis viena kalbėjote apie tautos žudymą.

Taip, kadangi viena grupė užpuolė kitą etninę ir religinę grupę dėl jos etninės priklausomybės ir religijos, siekdama išvaryti ją iš teritorijos, kurioje norėjo įsigalėti pati. Tai buvo labai akivaizdu. Tačiau problema buvo ta, kad pasaulis nenorėjo nieko apie tai žinoti. CNN ir BBC ketverius, beveik penkerius metus kas dieną skelbė šią informaciją tarp pagrindinių naujienų. Taigi niekas negalėjo sakyti, kad nieko nežinojo apie įvykius Bosnijoje. Nėra tokios informavimo priemonės, kuri šiandien būtų pasirengusi skirti to vertai istorijai tiek daug dėmesio.

Kada Jūs supratote, kad Bosnijoje vyksta genocidas?

Tikslios datos neprisimeny. Tačiau žinau, kad 1994 metais „New York Times“ buvau garbstoma tokiais sakiniais kaip: „ Kur karas, ten ir Amanpour“ (angl. Where there is war, there is Amanpour)“. Tačiau į karo pabaigą buvo suabejota mano objektyvumu – neva aš esanti musulmonų pusėje, ir taip stipriai sureagavau, nes niekada nebuvau mačiusi kažko panašaus.

Kaip manote, kodėl susidarė toks įspūdis?

Ilgai apie tai svarsčiau ir pati sau apsibrėžiau, kas yra objektyvumas, esant tokioms aplinkybėms kaip anuomet Bosnijoje. „Viena vertus-kita vertus“ žurnalistika man dar nereiškia objektyvumo. Būti objektyviam reiškia visoms pusėms suteikti galimybę pasisakyti. Tačiau tai nereiškia, kad visos turi būti vienodai traktuojamos ir moralės atžvilgiu. Kai kuriose situacijose taip tiesiog tampama nusikaltimo bendrininkais. Aš neketinu būti tautos žudymo bendrininkė. Ką tuomet mes būtume pasakę per Antrąjį pasaulinį karą? Kad Hitleris tam tikrais atžvilgiais buvo teisus? Ne.

Kas Jums yra objektyvumas?

Objektyvumas reiškia tiesą – tai, ką aš noriu perteikti kiek įmanydama geriau. Taip, turi būti išgirstos skirtingos pusės. Tačiau man nepriimtinas toks objektyvumas, kuomet randama priežasčių, kodėl buvo įmanoma Sarajeve nužudyti vaiką, jeigu šis atsitiktinai yra musulmonas. Čia nėra nieko sudėtingo. Tačiau žmonėms nepatinka moraliniai vertinimai. Aš ir pati nenoriu pasirodyti moralizuojanti. Tačiau reikia likti tiesos pusėje.

Jūs rengėte reportažus apie du tautos žudymus, Bosnijoje ir Ruandoje. Ar Jums suprantamas tautos žudymo mechanizmas?

Taip, iš dalies. Pamišę vadai – viena būtinų sąlygų, kad tai įvyktų. Tai pamišėliškiausia didybės manijos forma. Tai tampa įmanoma tada, kai žmonės būna absoliučiai įsitikinę savo teisumu. Sakau tai sąmoningai, nes Jūs turbūt gerai žinote, kiek daug pasaulyje religijos ir politikos atstovų, įsitikinusių ne tik savo teisumu ir savo nuomonės dieviškumu, bet ir tuo, kad visa kita yra klaidinga. Jeigu savo rankose turi galią ir esi tokių pažiūrų, viskas tampa įmanoma. Šitai tiesiogiai siejasi su gebėjimu nužmoginti, dehumanizuoti savo priešininką. Paprasti žmonės, kaip įsitikinau tuo Bosnijoje ir Ruandoje, vadovaujasi žiniasklaida, kuri kursto nužmoginimą. Antai Bosnijoje buvo rodoma humoro laida, kurioje musulmonai rodyti kaip beždžionės. Ruandoje tutsiai buvo vaizduojami kaip tarakonai, ir buvo perspėjama šiukštu nepalikti gyvų jų vaikų. Tai labai veikia žmones. Jie tampa nepaprastai emocionalūs, kai apeliuojama į jų patriotiškumą. Lengva manipuliuoti žmonėmis ir privesti juos iki pamišimo.

Ar išgyvenate didelę baimę dirbdama karo regionuose?

Sunku pasakyti. Žinoma, baisu, kai aplink sprogsta bombos ir zvimbia kulkos. Nori likti gyvas. Kitas klausimas, kaip su ta baime susidoroji. Daug ką lemia patirtis, laikas ir adrenalinas. Dauguma laiko mus adrenalino medžiotojais, bet adrenalinas padeda mums išlikti gyviems. Kai išsiskiria adrenalinas, įsijungia pavojaus signalas: arba bėgi tolyn nuo pavojaus, arba žengi į jį.

Daugelis karo korespondentų patys apibūdino save kaip priklausomus nuo karo.

Įsitikinimas, kad mes negalime gyventi be karo, yra didžiausias stereotipas. Tai skamba taip romantiškai, ir kartu taip šlykščiai savanaudiškai. Man nereikia vykti į karo zoną, kad pasijusčiau gyva. Aš patenkinta savo gyvenimu, savo šeima, savo draugais. Žinoma, vieni darbai nuobodūs, kiti intriguojantys, o mūsų darbas be abejo kupinas intrigos. Aš, aišku, visą likusį gyvenimą mieliau dirbčiau ten negu už pulto.

Kas Jus motyvuoja?

Privalau pasakoti šias istorijas, nes iš tiesų tikiu, kad jos turi būti papasakotos. Negaliu pakęsti neteisybės, negaliu pakęsti, kai moterys ir vaikai traktuojami kaip antrarūšiai piliečiai, negaliu pakęsti skurdo. Ir kuo daugiau patyrimo įgyju dirbdama šį darbą, tuo labiau įsitikinu, kad žurnalistika iš įvykio vietos gali prisidėti prie kovos su neteisybe. Mane motyvuoja tai, o ne jaudulio perpektyva. Karas kaip narkotikas – nejuokaukit. Ką tik nušautas žmogus yra ne narkotikas, o neteisybės, kuriai turi būti užkirstas kelias, auka.

Mirtis – dažnas karo korespondentų likimas. Be vietinių ginkluotųjų pajėgų jūs vargiai galėtumėte pajudėti iš vietos. Reta žiniasklaidos kompanija gali sau tai leisti.

Dabar viskas kitaip, nei anksčiau. Šiandien mes beveik niekur negalime pajudėti be nežmoniškai brangiai kainuojančios apsaugos. Tai reiškia, kad esi visada supamas minios ginkluotos apsaugos, kuri yra įsitikinusi, kad tave saugo. Kartais ji tikrai praverčia, jeigu, pavyzdžiui, tenka pataisyti generatorių… Retkarčiais ji iš tiesų apsaugo mus. Tačiau visos šios procedūros įgijo absurdišką mastą ir lemiamai paveikė mūsų profesiją.

Ne paslaptis, kad karo korespondentų gretos darosi vis retesnės. Kas gali juos pakeisti?

Daugelis gavoja, kad korespondentus gali pakeisti paprasti žmonės. Tokių socialinių tinklų rezultatą galime išvysti „Twitter“ arba „Facebook“. Tai individuali informacija, kurios neįmanoma patikrinti. Šitokia informacija negalima pasikliauti. Socialiniai tinklai svarbūs ir naudingi kaip priedas, bet ne pakaitalas. Niekas negali pakeisti profesionalios žurnalistikos, kuri patikrina faktus.

Anksčiau esate minėjusi, kad jeigu Ruandoje būtų buvę daugiau žurnalistų, būtų anksčiau įsikišta į ten vykdytą genocidą.

Esu absoliučiai įsitikinusi, kad jeigu tais kritiniais mėnesiais, kai buvo nužudyta milijonas žmonių, ten būtų buvę daugiau žurnalistų, šitai būtų padarę nemažą įtaką vyriausybėms. JAV ir kitos valstybės Saugumo Taryboje tiesiog nenorėjo kištis, o Ruandoje buvo per mažai žurnalistų, kad pasvilintų jiems padus. Apmaudu, kad tenka tai pripažinti. Todėl korespondentų mažėjimas yra labai bloga tendencija. Niekas negali pakeisti finansuojamų reportažų iš įvykio vietos. Ačiū Dievui, įvairiuose pasaulio taškuose vis dar dirba daug iškilių korespondentų. Tačiau užtenka pažiūrėti televizijos naujienas, kad suprastum, kur link judama.

Nuo pernykščio rugsėjo Jūs per „CNN International“ iš Niurorko vedate naujienų laidą „Amanpour“. Norėjote ramesnio darbo?

Ne. Nenorėjau palikti Londono. Tačiau mano vyras dėl manęs persikėlė į Londoną, kai 2000 metais baigėsi jo darbas Clintono vyriausybėje. Buvo aišku, kad šįkart mano eilė. Jis norėjo grįžti į JAV ir toliau užsiimti politika, todėl šįkart persikėliau aš. Buvau priversta čia rasti darbą. Mano sūnui suėjo devyneri, darėsi vis sunkiau išvykti tokiam ilgam laikui, kaip anksčiau, nors, atvirai kalbant, su malonumu daryčiau tai toliau. Tačiau tai neįmanoma turint vyresnį vaiką.

Ar Jums patinka dirbti studijoje?

„CNN International“ panoro pakeisti programą ir pasiūlė man rengti laidą. O man visada norėjosi ne tik pristayti naujienas, bet ir parodyti tai, kas yra už sausų faktų: užkulisius, šalutinius aspektus ir sąsajas su žmonėmis. Maniau, kad darbas studijoje bus kažkas visiškai naujo. Tačiau vis dar esu korespondentė, nesvarbu, būčiau karo zonoje ar studijoje. Kalbinu tiesioginius įvykių dalyvius. Savo laidose stengiuosi kuo dažniau suteikti žodį ne ekspertams ir analitikams, o tiems, kurie priima sprendimus. Be to, aš nenutraukiu pokalbio po trijų minučių, kiek JAV trunka įprastas žinių interviu.

Į Haitį nuskridote praėjus dviem savaitėms po žemės drebėjimo. Daugelis Jūsų kolegų iš CNN jau seniai buvo įvykio vietoje. Kuo išsiskyrė Jūsų reportažas?

Paskutinį kartą lankiausi Haityje 1994-iais, po JAV intervencijos, siekiant grąžinti demokratiją. Kaip mums visiems žinoma, šio eksperimento baigtis buvo ne itin gera. Dabar ši šalis vėl susidūrė su vargiai išsprendžiama užduotimi. Šiandien būdama studijoje aš galiu geriau matyti ilgalaikę perspektyvą: esu tvirtai įsitikinusi, kad Haičiui nereikia dar vieno naujo „skylių palopymo“, poros savaičių dėmesio vien todėl, kad tai katastrofos ištiktas regionas. Jam reikalingas kantrus, gerai apgalvotas ilgalaikis atstatymo planas, ši šalis turi vystytis kaip tauta. Ir aš tikrai buvau nustebinta, kad visos tradicinės finansinės organizacijos nuo Valiutos fondo iki Pasaulio banko su Obama, Sarkozy, Brownu ir kitais sutarė, jog dabar svarbiausia atstatyti šalį, kuri galėtų atsistoti ant savo kojų.

Ką pranešė Jūsų kolegos iš CNN?

Pirmieji pranešimai, žinoma, buvo apie tragediją, trūkstamus maisto produktus, kritišką padėtį. Tačiau nei vienas nepasakė, kad sugriautas ne visas Haitis ir kad po Aristide‘o pasitraukimo Haičiui ėmė geriau sektis, kad šalyje yra trys ūkio šakos, kurios, jeigu tik sulauktų rimtų investicijų, leistų šaliai tapti savarankiškai: žemės ūkis, turizmas ir drabužių pramonė, kuri kainos atžvilgiu ne itin atsiliktų nuo Kinijos. Tai daro istoriją įdomensę ir kompleksiškesnę. Būtent tai aš darau savo laidoje.

Kaip turėtų atrodyti pagalba šiai šaliai?

Haičio istorija yra glaudžiai susijusi su JAV. Jungtinės Valstijos buvo užėmusios Haitį nuo 1915-ųjų iki 1934-ųjų, šalį be paliovos smukdė nevykusios vyriausybės, ir daugelis jų, kaip antai Duvalier‘o diktatūra, buvo remiamos JAV. Tada JAV panoro įvesti kiek daugiau demokratijos, paskelbė embargą, sužlugdžiusį Haičio manufaktūras. Į valdžią buvo sugrąžintas Aristide‘as, tapęs tikra pragaištimi šaliai. Netrukus jis buvo pašalintas. Tik nuo 2004 metų, bendradarbiaujant su Jungtinėmis Tautomis, atsirado šioks toks stabilumas. Tada šalį užgriuvo maisto produktų stygius, uraganai ir žemės drebėjimas. Haitis yra pažeidžiama šalis. Tačiau ji dar nėra beviltiškas atvejis. Aš manau, kad nedidelė salos valstybė, sulaukdama nuoseklios pagalbos, per dešimtmetį galėtų atsistoti ant savo kojų. Toks turėtų būti tikslas. Tai yra vienintelis kelias, ar kalbėtume apie Haitį, Jemeną ar Afganistaną.

Beatrice Schlag pokalbis su Christiane Amanpour buvo išspausdintas Šveicarijos savaitraštyje „Die Weltwoche“, 2010/07

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė