2010 03 08

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Ieva Toleikytė. Kūrybiniai savęs ieškojimai

Zenekos nuotrauka

Ieva Toleikytė – viena iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbto Pirmosios prozos knygos konkurso nugalėtojų, debiutavusi apsakymų rinkiniu Garstyčių namas“. Ši knyga pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) išrinktą kūrybiškiausių 2009 metų knygų dvyliktuką.

Siūlome pašnekesį su jaunąja rašytoja Ieva Toleikyte.

Kada pradėjai kurti? Iš kur tas poreikis rašyti? Ar sunkiai prisijaukinai kūrybą?

Bandymų rašyti buvo dar vaikystėje, o paskui, žinoma, sekė kūrybiniai paauglystės „nuotykiai“, bet nežinau, ar tai galima vadinti pradžia. Man atrodo, kad tas „tikrasis tekstas“ buvo pirmasis apsakymas „Garstyčių namas“. Dabar manau, kad jame glūdi esminis mano, kaip žmogaus, nerimas, davęs pradžią visiems vėliau sekusiems prozos tekstams.

Nesijaukinau kūrybos. Ganėtinai skeptiškai žvelgiu į tuos, kurie mėgina ją „jaukintis“, mokosi rašyti, mėgina įtaikyti į kažką, ką laiko „tikrąja“ kūryba. Esu linkusi manyti, kad viskas turi vykti natūraliai. Pavyzdžiui, tada, kai man išties buvo aktualu „išmokti rašyti“, prisiskaičiusi mane žavėjusios poezijos, kūriau įvairiausius „svajojamojo tipo“ eilėraščius, kurių šiandien net nesuprantu, ir nenoriu prisiminti.

Tuo tarpu apsakymai atėjo tarsi patys, iš pradžių buvo svarbu tik viena – užrašyti, nurašyti, kas susikūrė mintyse, o vėliau prasidėjo visokie niuansai – bandymai kuo stipriau perteikti atmosferą, juslinį pasaulį, dėmesys kalbai ir kt.

Kita vertus, pats ėjimas į kūrybą, mano nuomone, yra nesibaigiantis procesas, nuolatinis virsmas, kuris kartais yra sunkus ir skausmingas, o kartais tarsi natūralus, savaiminis. Bet kuriuo atveju, norisi nuolat peraugti save ir peraugti savo tekstus, o tai niekada nebus lengva.

Tu rašai prozą ir poeziją? Kuris žanras tau artimesnis? Kuris antrinis, nutolęs, bet būtinas tavajam „aš“?

Nenoriu per daug atskirti šių dviejų žanrų, suvokiu juos kaip bendrą kūrybos lauką, bet proza man artimesnė: aš mąstau proziškai, be to, mane visada labiau domino pasakojimas pats savaime. Tačiau kartais tam tikros patirtys perkeliamos į eilėraštį (ar bent kažką panašaus į eilėraštį), nemanau, kad tai blogai.

Apskritai norėčiau kuo labiau ištrinti kūrybos lauko ribas, realizuoti mintis įvairesniais būdais, neapsiriboti vienu žanru, neužsidaryti jame. Mano poetiniai bandymai nėra labai vykę, bet man jie svarbūs: juose matau savo minties slinktį, o bet kuri kūryba yra patirties dalis – nenorėčiau jos atsisakyti.

Kiekvienas kūrinys praneša tam tikrą žinią. Lengviau kalbėti eilėmis, ar ištisu prozos tekstu?

Kūrinys bent jau turėtų pranešti žinią, o, ar taip visada yra, jau kitas klausimas. Man asmeniškai lengviau tas žinias siųsti proza, o jei ir rašau eilėraščius, tai jie vėlgi tampa proza, tik kitu pavidalu.

Poezija man visada atrodė tarsi aukštasis pilotažas, reikalaujantis gebėjimo tiksliai, koncentruotai kalbėti, mąstyti vaizdais, o ne jais svajoti. Ypač gerbiu poetus. Šiandien, kai ribos tarp žanrų yra išsiliejusios, galima dažnai suklysti, kas poetas, o kas šiaip rašo eilutėmis. Bet veikiausiai panašiai pasakyti galima ir apie prozą.

Kokios temos tavo kūryboje dominuoja? Giedrė Kazlauskaitė, aptardama tavo knygą, rašė, kad „Garstyčių name“ „analizuojamas žmogaus brendimas (gana reta tema lietuvių literatūroje), ir tai labiausiai imponuoja“. Kodėl tau svarbi ši tema? Kaip ją aktualizavai literatūroje?

Tiesą pasakius, niekada nesvarsčiau, kokios tos temos, – mąstydavau apie tekstus kaip apie tam tikrus mažus pasaulius. Pačiai rodėsi, kad, pavyzdžiui, žmogaus brendimo tema nagrinėjama tik viename apsakyme „Prieš didelį veidrodį“: jame tarsi labiausiai į tai kreipiau dėmesį, bet spėju, kad kituose tekstuose ši tema atsirado nesąmoningai, tarsi netyčia arba, kitaip tariant, – natūraliai.

Jei seniau mėgdavau pasvajoti ir prozoje, tai vėliau pradėjau atsargiai žiūrėti į visas zonas, kurių nepažįstu.

Kai kuriuose apsakymuose įeinu į tokias situacijas, kurios mano neišgyventos, bet tuomet taip įsigilinu, jog tai tiesiog išdegina, tampa nauja patirtimi, žinoma, tas įspūdis gali būti apgaulingas, ir su klaidomis. Tačiau galbūt tuose apsakymuose labiau kreipiau dėmesį į pačią istoriją, tuo tarpu apsakyme „Prieš didelį veidrodį“ būtent ir rašiau apie „tą laiką“, tam tikra istorija mąsčiau brendimo tema.

Vėliau pagalvojau, kad tikriausiai visuose mano tekstuose juntamas tas „brendimo amžius“, kai viskas degina, viskas ryšku ir stipru, kai prasideda kažkokie ieškojimai ir nerimas. Tai man svarbu, nes tai mano amžius.

Pavyzdžiui, paauglystės jausenos dar pakankamai gyvos, rodosi, kad galiu jas matyti ir vertinti atsitraukusi, todėl rašant atsiranda tam tikras laisvės pojūtis ir drąsa, o dabartinės būsenos savaime realizuojamos tekstuose, jų blaiviai apmąstyti dar negaliu, bet manau, kad jas galima justi visose istorijose, nes juk jos pasakojamos būtent tos dvidešimtmetės balsu. Nenoriu apsimesti kažkuo, nenoriu ir neišeina, bet net ir nenorėdama parašau nuoširdžiai. Paradoksas, atrodo, kuri, o prisipažįsti.

Ką tavo apsakymuose simbolizuoja, reflektuoja vaikystė? Ji svarbi tau ar tavo herojams?

Vėlgi nenoriu nuskambėti juokingai ar absurdiškai, bet rašydama apie tai nemąsčiau, tik vėliau, kai reikėjo taisyti tekstus, pateiktus Pirmosios knygos konkursui, vienas žmogus pasakė, kad aš iškreiptai idealizuoju vaikystę; tik tada tai ir supratau. To idealizavimo tikrai būta, dabar mąstau jau kiek kitaip. Manau, kad vaikystė, kaip miglotų prisiminimų, kurie neretai yra tik vaizduotės kūriniai, laukas yra labai palankus tam. Man vaikystė yra nuolat kintančių prisiminimų erdvė, – bėgant laikui kažkas išnyksta, kažkas išnyra, kažkam suteikiu naujų, netikėtų prasmių ir akcentų. Tikriausiai visada jausiu savotišką melancholiją tam laikui, nes jame liko įvairių prarastų vietų ir žmonių.

Mano herojams yra svarbu tai, kas svarbu man, būtų juokinga sakyti kitaip. Štai dabar pagalvojau, kad gal kurdama vaikystę, apie ją rašydama, galiu ją sąmoningai išgyventi, o tai traukia. Kita vertus, tas laikas jau praėjo, ir, rašydama istorijas, vykstančias jame, galiu daugiau sau leisti.

Ar yra autorių, kurių kūryba tau imponuoja? Kuriuos laikytum autoritetais?

Yra. Bėgant laikui tie autoritetai pakankamai ryškiai kinta, ir tai, kas žavėjo prieš penkerius metus, šiandien jau kelia pašaipų juoką, bet, jei kalbėsime apie šiandien, tai kiekvieną kartą nuostabą ir pagarbą sukelia Kafkos darbai. Yra rašytojų ir režisierių, kurie tampa kone sakralūs, iš jų neretai nesąmoningai ir mokausi. Ryškiausios literatūrinės įtakos ir autoritetai yra F. Kafka, W. Faulkneris, W. Gombrovičius ir magiškasis realizmas.

Taip pat kinas. Tikriausiai siaubingai banalu, bet minėčiau A. Tarkovskį, I. Bergmaną, Lynch‘ą. Man atrodo, kad tai yra pagrindai, todėl turėti tuos autoritetus yra gyvybiškai svarbu. Nustėrti nuo „Pilies“ ir suprasti, kad erdvės augti dar yra net siaubingai, gąsdinančiai daug. Žinoma, tai kartais surakina, bet dažniau įkvepia tiek kurti, tiek gyventi.

Kalbino Kristina Buidovaitė