Veronika Povilionienė: „Niekam nelinkėkite mirties“

Dar prieš pradedant rimtesnį pokalbį suskamba pašnekovės mobilusis telefonas. Šis skambutis gana aiškiai iliustruoja kasdienio maratono ypatumus, viešo gyvenimo kainą: „Taip, klausau… labą vakarą… deja, negaliu, nebent labai trumpai… šeštą valandą – renginys… o dabar duodu interviu… taip… taip… kitą kartą… mylim, bučiuojam, iki malonaus.“

„Vis mažiau ir mažiau laisvo laiko“, – šypteli ponia Veronika ir vėl susikaupia pokalbiui. Pokalbiui apie savo gyvenimą, laisvę ir, žinoma, dainas.

Norėčiau pradėti nuo minties, kad visados šalia mūsų egzistuoja gausybė dalykų, kurie primena vaikystę. Vienas jų – vaikystėje girdėtos dainos.

Taip, tokių dainų, įsirėžusių į atmintį nuo vaikystės, yra labai daug. Tai ir vadinamieji romansai, ir kalėdinės, kitom progom dainuojamos dainos. Net negalėčiau visų išvardyti.

Jūsų vaikystės aplinkoje, be abejo, buvo dainuojama?

Kaime visada dainuojama. Esu kaimietė. Tos dainos yra taip įsiskverbusios į širdį… Vaikystėje, tarkim, esu girdėjusi, kaip truputėlį išgėrę kaimo vyrai, susėdę prie upės, dainuodavo. Ir dabar, kiekvieną pavasarį – kai tik maloniai atbunda gamta – taip man „ant sykio“ ir skamba tie Kapčiamiesčio paupio dainių balsai…

O Jūs pati ką pamenate iš savo vaikystės repertuaro? Koks pirmasis padainuotas kūrinys?

Pati nepamenu. Bet mano amžinatilsį tėvukas sakydavo, kad viena mėgstamiausių dainų buvo: „Tai gailiai verkė jauna mergelė, ne tekio, o bernelio…“ Iš tiesų turėjo būti „netekusi bernelio“, o „tekis“ pas mus reiškia „paršas“. Tai visi juokdavosi: „Nu, nu – Veronikos daina – ne tekio, o bernelio.“

O šiaip visa vaikystė buvo dainos. Tai buvo įsigėrę į namų sienas. Viskas, kas susiję su jais, buvo natūralu, gyva.

Dabar man juokinga, kai sako: „Oi, ateikite, dainuos gyvai, bus gyvas garsas… gyvas garsas.“ Gyvas garsas mane lydėjo visą gyvenimą, nes visi natūraliai dainuodavo, visi natūraliai šokdavo. Jokių fonogramų, jokių dirbtinių diskotekų.

Gal apie 1980 metus girdėjau tokią istoriją, kad kai į kaimo vestuves pakvietė dūdų orkestrą, tai tas taip „liuobtelėjo“ gyvai, net visi langai iškrito. Gal labiau dainuodavome, nes dar nebuvo nei radijo, nei televizorių.

Visame kaime nebuvo?

Radiją tėvukai nusipirko vieni pirmųjų Kapčiamiestyje, iš Gardino parsivežė. Šiaip visi vengė įsigyti tuos aparatus – jei įtartų klausantis „Amerikos balso“ ir paskųstų, tai grėsė baisiais dalykais. O juk klausydavo – tai mus, vaikus, siųsdavo aplink namus žiūrėti, kad niekas po langais nevaikščiotų. Televizorių pirmą kartą pamačiau, ko gero, iš viso septintajame dešimtmetyje.

Gyvas garsas mane lydėjo visą gyvenimą, nes visi natūraliai dainuodavo, visi natūraliai šokdavo. Jokių fonogramų, jokių dirbtinių diskotekų.

Be televizoriaus ir namų šventės turbūt būdavo kitokios?

Visas namų šventes rengdavo patys žmonės. Įsiminė kelionės į kitą kaimą pas dėdę per šventą Martyną – ten valgydavome keptą žąsį, kimštą obuoliais. O ir pasisėdėjimai po šventos Onos, švento Antano atlaidų būdavo jaukūs – visa giminė susėda pievoje, staltiesę išsitraukia, patiesia, valgo keptą žuvį, bendrauja…

O Kalėdos?

Graži šventė. Bet turėdavome ir pareigų. Dar iki Kalėdų, prieš sėdant prie stalo, sudėtingiausias dalykas būdavo išnešioti kaimo žmonėms „plotkeles“. Nes kiekvienas kaimas turi savo žmones, kuriems privalai nunešti. Mums reikėdavo eiti pas tokį nebylį, „Niemka“ jį ir vadindavo. Labai mėgo pasmaguriauti. Tai to smagurio kažkodėl bijodavo visi vaikai. Nežinau, kodėl… Dar pamenu, reikėdavo tokiai moteriai nunešti lauknešėlį. Iki šiol nežinau nei jos vardo, nei pavardės, tik pravardę – „Kordakė“. Jinai buvo iš kažkur atsikėlusi, gal net ne dzūkė. Mokėjo mesti kortas, iš to ir manėsi. Žmonės burtis pas ją važiuodavo iš labai toli. Jos irgi bijodavome, bet nešdavome tą kalėdaitį. Tokie tad būdavo Kalėdų žygiai.

Kadangi vienaip ar kitaip Jūsų minimos yra bažnytinės šventės, noriu klausti: ar vaikystėje vaikščiodavote į bažnyčią?

Mano šeima katalikiška, ir aš pati auklėta katalikiškai. O santykis su ja, kaip ir visų vaikų, ir paišdykaudavome, ir pamokslų išgirsdavome. Pamenu, niekaip negalėdavau vasarą ištverti smilkalų kvapo. Aš nuo jo alpdavau, kaip ir, beje, daugelis kaimo vaikų. Gal dėl to, kad kvapas aštrus… Ypač, kai bažnyčioje šventindavo ką nors.

O dar pamenu, kad pusseserė jau vesdavosi mane giedoti „ant vargonų“, tarkim, per Piemenėlių Mišias, nes gražiai giedodavau.

O tai, kad Jūsų vaikystę, jaunystę jau dengė sovietmečio šešėlis, neturėjo įtakos santykiui su religija? Juk yra gausybė pavyzdžių, kai drausdavo šventovėse lankytis, praktikuoti…

Žinote, nors ir buvo ta tarybinė santvarka, bet mokykloje mokytojai buvo labai supratingi. Nežiūrėdavo, kas vaikšto į tą bažnyčią. Nieko pernelyg „netarkuodavo“. Aišku, visko pasitaikydavo.

Pamenu, apie 1960 metus iš Švietimo ministerijos į mokyklą atėjo tokia ateistinė anketa. Tarp kitų klausimų ten buvo klausiama ir apie tikėjimą. Tai visi parašėm, kad esame tikintys, nes kaipgi dabar Dievo išsižadėsi. Paskui tas anketas surinko, o direktorius net nepažiūrėjęs nuvežė jas į rajono švietimo skyrių… Kai rajono valdžia perskaitė, tai kilo šurmulys!

Labai gerai atsimenu tą pokalbį su direktoriumi. Atėjo į klasę ir sako: „Vaikai, aš viską suprantu, bet mane iš darbo išmes, o jūs turėsite baisių nemalonumų. Perrašykite anketas. Parašykite, kad netikite.“

Ir parašėte?

Taip. Paprašėme parodyti, kaip parašyti reikia. Tai direktorius užrašė ant lentos, ir mes tuos žodžius nurašėm.

Tačiau tokie atvejai, kaip suprantu, buvo daugiau išimtys? Vyravo formalus požiūris į šiuos dalykus?

Žinoma, tai buvo formalūs dalykai. Kiekviena abiturientų klasė, baigdama mokslo metus, užpirkdavo Mišias, kad sėkmingai išlaikytų baigiamuosius egzaminus. Ir priėmimas į pionierius ar komjaunuolius ne toks svarbus atrodė.

Galbūt kiek kitaip pasirodė, kai 1964 metais atvažiavau studijuoti į Vilnių lietuvių kalbos ir literatūros. Daugelis dalykų buvo varžomi. Ne tik apranga, būdas, bet net ir mano labai garsus kalbėjimas kliūdavo. Tiesa, aš beveik rėkdavau, nes buvai įpratusi, juk mano dėdė viena ausimi neprigirdėdavo. Kaime apskritai žmonės garsiau kalba, ir atstumai didesni, o mieste neįprasta…

Kitas dalykas, kad tais laikais labai prireikdavo visokio melo. Ypač, jei per „spalio šventes“ nori išvažiuoti kur nors. Arba, tarkim, ne visada galėdavai išvykti namo per Kūčias. Tuo metu dar ir sesija dažniausiai vykdavo. Beje, net dabar kai kurios aukštosios mokyklos iš inercijos dar turi numačiusios studentams veiklos per Kalėdų laiką, tai net pikta. Visame pasaulyje šis metas skirtas atostogoms, o pas mus – referatams…

Tai va, grįžtant prie to laiko – būdavome per Kūčias verčiami eiti, sakysim, į teatrą. Prieš spektaklį kas nors stovi ir tikrina, ar visi atėjo. Tačiau vėliau vis tiek studentai susieidavo ir šventinę vakarienę patys susiruošdavo. Per Kalėdas visi ko nors skanaus atsiveždavo, per Velykas – irgi…

Taigi vis tiek kažkaip tuos draudimus apeidavome, labai didelės įtakos tai nedarydavo.

Dar pamenu, visiems reikėdavo rašyti kursinius darbus, o to darbo įvade būtinai turėdavo būti Lenino ar kito didelio revoliucionieriaus citata. Tai visi ieškodavo kuo kvailesnės, kad kuo labiau nei į tvorą, nei į mietą skambėtų…

Toks pogrindinis „kvailiausios citatos“ konkursas vykdavo?

Taip. Ir kaip visi džiaugdavosi, jei rasdavo kokią nors ypatingo kvailumo frazę, tegu ir visiškai netinkančią prie to darbo. Viena folkloristė įvade į savo dainų rinkinėlį buvo suradusi tokią taiklią sentenciją, jog, prisimenu, visi, vos ją išvydę, imdavo jai ploti ir bandydavo išsiprašyti, kad nurodytų šaltinį, kur panašių citatų galima rasti.

Kalbant apie vienokius ar kitokius gyvenimo periodus, teko gyventi įvairiose vietose…

Taip. Kaip voverė rate gyvenau: Vilnius – Kaunas – Kapčiamiestis… Viename mieste – darbas, kitame – vaikai, šeima, dar kitur – seneliai… Taip ir sukausi.

Kalbam apie sovietmetį. Tai buvo priespaudos metai. Ar tada sau užduodavote klausimą apie laisvę?

Esu kaimietė, ir mano laisvės samprata formavosi būtent ten. Senųjų kaimo žmonių laisvės suvokimas buvo visiškai kitoks nei mieste, ir laisvės pojūčio buvo daug. Tarkim, mano tėvukas ir pamotėlė, ir seneliai, vyresni mokytojai ir visi kiti aplinkiniai matė tos, dar smetoninės, nepriklausomos Lietuvos. Kaimo žmogus, sakykim, gal kai ką nutylėdavo, kas jam nepatikdavo, bet jis vis tiek padarydavo, kaip jam reikia.

Sakykim, jau minėtas ėjimas į bažnyčią. Oficialiai ten drausdavo eiti, bet praktiškai leisdavo: „darykit, ką norite, tik kad valdžia nesužinotų“. Bet visi viską žinodavo.

Moterys, ar uogauti eidamos, ar kur – dainuodavo visas tas dainas, kurios, švelniai tariant, būdavo draudžiamos. Gal ne prie visų, bet labai ir nesislėpdamos.

Labai gerai pamenu, kai pirmą kartą atvažiavau su savo vyru [Vidmantas Povilionis – Nepriklausomybės akto signataras, buvęs politinis kalinys – red. past.] ir su pusės metų dukryte pas senelius. Ir sakau seneliui: „Štai mano vyras, Vidmantas, jis buvęs politinis kalinys.“ Senelis šyptelėjo: „A, tai ne vagis?“ Sakau: „Ne.“ „Tai prieš komunistus?“ Sakau: „Taip.“ Senelis apsidžiaugė: „Oi, tai labai geras žmogus…“ Apie tai niekas šiaip nekalbėdavo, bet visiems viskas buvo aišku. Tik kaimo žmogus mokėjo laikyti paslaptis. Ir tų paslapčių iš jo išvilioti buvo neįmanoma.

Jau nebekalbu apie suėmimus ir panašius dalykus… Partizanus ir „enkavėdistus“ jie labai gerai skyrė. Sako: „Čia palaidoti miškiniai, mes jiems valgyti davėm, atsigerti, o čia – banditai, galvažudžiai.“ Žinoma, ir tais laikais visko būdavo, bet kaimo žmonės puikiai skirdavo, kas yra gera ir kas bloga.

Pamenu ir kaimo dainininkus, jie labai retai atsiverdavo… Gal po kokių dvejų ar penkerių metų važinėjimo su ekspedicijom į Pamerkių kaimą vietinė dainininkė Ona Putienė sako: „Verute, vaikeli, žinau, kad negalima, tu šios dainos nedainuok viešai, bet per metines šventes vaikus pamokyk…“ Ir sugniaužusi kumštelius uždainavo: „Lietuviais esame mes gimę…“ Ir kaip pasikeitė žmogus – akys suspindėjo, siela nušvito, lyg saulėn išskrido. Ir visas tas patriotines dainas kaimo žmonės dainuodavo vos ne su ašarom. Bet juos reikėjo prisipratinti, kad jie tau padainuotų.

O ar Jūsų sukurtoje, „į miestą persikėlusioje“ šeimoje buvo kalbama apie laisvę?

Laisvės nuotaika ir mūsų namuose visados buvo. Per kiekvieną Vasario 16-ąją klausydavomės himno, net mūsų užuolaidos Kaune buvo trispalvės… (šypsosi). Aš turėjau vieną tokią pažįstamą sostinėje, kuri sako: „Žinai, Veronika, atvežė prekių, tau tikrai labai patiks. Eik ir nusipirk.“ Nuėjau – ir kokios gi tos prekės? Baltarusiška užuolaidų medžiaga – geltona, žalia, raudona. Tik ne taip, kaip mūsų vėliava išmėtyta, bet kaip papuola – tačiau vis viena…

Nusipirkau, parsivežiau į Kauną, pasikabinau. Mes tuose namuose ilgą laiką neturėjome telefono, tai mus rasdavo pagal šias užuolaidas. Beje, kai kitą dieną manęs kažkas paprašė tos užuolaidų medžiagos iš Vilniaus nupirkti ir atvežti, tai jų jau nebuvo. Kai nuėjau ir paklausiau pardavėjos: „Čia vakar buvo tokia medžiaga…“ Ji sako: „Taip, taip, visi jos ieško, tik neklausinėkite garsiai… Nebėra.“

Kadangi vyras yra buvęs politinis kalinys, ir visi vaikai žinojo… Mes visi tikėjome, kad ir kaip būtų, laisvė ateis… Kada nors ateis… Tad buvo ta laisvės nuojauta.

Tad dar sykį labai prašau: nederkite ant žmonių ir niekam nelinkėkite mirties. Tegu niekas nemini bloguoju…

Be 1990-ųjų Kovo 11-osios, daugeliui lietuvių yra dar viena labai svarbi data – 1991 metų sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena. Neabejoju, kad Jums asmeniškai irgi…

Tais metais sausio 11 dieną aš kartu su skaitovu, dabar jau amžinatilsį, Laimonu Noreika parskridau iš Australijos į Maskvą. Tuo metu dar visi skrydžiai būdavo per šį miestą. Ir įstrigome.

Jau Australijoje, kur išeivių kvietimu dalyvavome Lietuvių dienose, pajutome, kad kažkas negerai. Mes net paankstinome skrydžio bilietus, nors lietuviai labai prašė mūsų dar pabūti. Buvau tokia sunerimusi, kad iš viešnagės tame žemyne neatsimenu visiškai nieko…

O toje Maskvoje ne tik kad lėktuvai tomis dienomis mūsų šalies pusėn neskrido, bet ir traukiniai, autobusai nevažiavo. Ir stoviu tokioje milžiniškoje eilėje belaukiančiųjų skrydžio į Lietuvą – kažkas klausosi naujienų per radiją, toks siaubas iš toli sekti tuos įvykius…

Paskui įvyko stebuklas – netikėtai į oro uostą atskrido du lėktuvai iš Kauno, ir vėl ruošėsi atgal. Į vieną jų pakliuvom. Lėktuvai buvo visiškai žmonių „pritrombuoti“. Aš tada pirmą sykį gyvenime sėdėjau lėktuve ant grindų… Ir kaip mes ten nenukritom!.. Nežinau, matyt, Dievulis pagailėjo.

Sausio 13-osios įvykiai užgožė visa kita. Juolab kad mano vyras buvo tada Aukščiausiosios Tarybos deputatas, signataras. Jis – Vilniuje, vaikai – Kaune, po gimines, pažįstamus išmėtyti… Parvažiavau, namai tušti, tik tėvukas, amžiną atilsį, vienas po namus. Tai sakau: „Kaip, tėti?“ Jis sako: „Nu, pas mus kol kas nešaudo.“ Paskui jau kažkaip ramiau pasidarė…

Taip, tai buvo kritinis laikas… O ką Jūs manote apie šį metą, kurį, nors ir dėl kitų priežasčių, irgi daugelis vadina kritiniu – „krize“?

Tokia krize savotiškai džiaugiuosi, nes buvo labai daug žmonių, kurie anksčiau sau leisdavo tik pirkti, pirkti ir dar kartą pirkti. Pasakykite man, ar žmogui tiek daug reikia? Man atrodo, kad geriau nors per šventes susėsti ir pabūti kartu namuose. Žinoma, žmonės neturi ir tų darbų, ir visa kita… Bet juk yra buvę ir blogiau… Ši krizė ne vien ekonominė…

Teigtumėte, kad jos priežastys yra daugiau dvasinės?..

Būtent. Paskaitykite internete, kokiais žodžiais yra koneveikiama Lietuva, kokiais žodžiais koneveikiami signatarai: „Visus juos sušaudyti! Buldozeriais sustumti į duobę! Kad visi, tarnaujantys misijoje, grįžtų grabuose!“ – juk tai ištisinis purvo srautas…

Labai prašau visų Lietuvos žmonių: galima jaustis net ir ne lietuviu, bet negalima painioti valdžios ir Tėvynės. Juk už rasistinius komentarus sugebame nubausti, o čia blogiau – taip dergti savo tautą, savo valstybę, maišyti su purvais savo šalį? Juk visi čia gyvename. Netikiu, kad negalima su tuo susitvarkyti.

Tad dar sykį labai prašau: nederkite ant žmonių ir niekam nelinkėkite mirties. Tegu niekas nemini bloguoju, bet paprastai visi tie palinkėjimai grįžta bumerangu. Taip negalima…

Tai turbūt irgi siejasi su laisvės suvokimu, tiksliau – nesugebėjimu sieti laisvės su atsakomybe?..

Man labai patiko viena puikiai suformuluota žurnalisto Vytaro Radzevičiaus mintis apie Lietuvos išlaisvinimo partizaninį judėjimą, kuriuo jis stipriai domisi: „Laisviausi žmonės buvo partizanai, jie turėjo labai aiškų tikslą.“ Taip, savo mintimis ir darbais ir viskuo jie buvo labai laisvi. Žmogus, kuris kiekvieną akimirką gali būti nušautas, kuris eina dėl to tikrojo idealo, jis yra visiškai laisvas. Dabar tokių žmonių beveik nėra – gal tik mano vyras ir dar vienas kitas… Gaila, kad jų nematyti viešumoje.

Liko tik toks laisvės suvokimas – kad aš galiu daryti, ką noriu. O juk yra ir kita pusė: žmogus turi žinoti savo teises, bet turi turėti ir savo pareigų.

Ką pirmiausia derėtų įsisąmoninti?

Bijau ką nors kategoriškai sakyti, nes tos gyvenimo normos labai keičiasi. Kas anksčiau būdavo nediskutuotina vertybė, dabar jau yra aptariama – ar tai vertybė, ar ne. Manau, kad yra daug svarbių dalykų. Tai ir ta pati pareiga, gerumas, meilė, padorumas, darbštumas, orumas, garbė. Beprotiškai daug dalykų, apie kuriuos net nereikėtų šnekėti, jie turėtų būti mūsų kraujyje…

Bent porą sykių girdėjau, kaip man atrodė, iš padorių žmonių, kad „Lietuva kenčia dėl savo vėliavos spalvos“. Man norėtųsi pasakyti, jog taip gali šnekėti tik absoliutūs kvailiai. Gal ta spalva ir nėra ideali, bet aš žinau, kiek už tą vėliavą kovota, kiek vargta – jinai ir „sibiruose“ buvusi, ir kiek už ją gyvenimų paaukota sovietmečiu… Net negaliu suprasti, kaip galima išsižioti ir pasakyti, kad vėliavą reikia keisti. Tik nereikia kalbėti nesąmonių…

Vartotojiškumas – jis daro kažkokių labai baisių dalykų žmonių širdyse. Užmušti senutę už penkis litus – juk visa tai ir prasideda nuo vartotojiškumo. „Tas Jonas turi mašiną, tai aš noriu dar geresnės. Petras turi tą, tas – aną.“ Tas siekis turėti ir sukelia bėdų. Beje, yra dar vienas dalykas…

Koks?

Kaip mano viena pažįstama sakydavo: „Va, vaikus pastatysiu ant kojų.“ Nereikia nieko statyti, jie patys atsistoja, tik meilės jiems reikia ir būti kartu. Save irgi dabar kartais dėl auklėjimo kaltinu. Per vieną koncertą sėdžiu, dainuoju, net nebepamenu ką, ir galvoju: „Kaži, kaip tie mano vaikai? Ar jau miega tokiu metu?“ Nors jie turėjo ir tebeturi labai gerą tėvą, kuris pabūdavo.

Kai grįžtu iš kelionių, vaikai visada klausinėja, kaip šalyse, kur buvau, atrodo saulėlydis. Jie turi meninę pajautą. O prasidėjo viskas nuo to, kad kažkada mane ir mano bičiulį Petrą Vyšniauską tuometinė Lietuvos ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis nuvežė į pietų Prancūziją, parodė tenykštę gamtą, kurią taip mėgo tapyti impresionistai. Ir aš grįžusi jiems papasakojau savo įspūdžius… Tai nuo to laiko mano dukra sako: „Nevežk mums dovanų, geriau papasakok.“ Va ir galvoju – gal reikia ne tiek jau daug tų dovanojamų daiktų…

Bet Jūs esate suteikusi gausybę dovanų ne tik savo vaikams. Teko skaityti apie Jūsų koncertą JAV, kuris turėjo labai teigiamą poveikį kai kuriems klausytojams…

Buvo toks įvykis. Aš labai stebėjausi… Mes koncertavome ne lietuviams tokioje keistoje mokykloje, kur kartu su sveikaisiais mokosi sutrikusio intelekto vaikai… Taip jie praktiškai integruojami. Kaip teigė vietiniai pedagogai, viena mergaitė po kažkokio streso visiškai nesišypsodavo. Ir tas vaikas būtent po koncerto pradėjo šypsotis. Mokytojai padėkojo ir netgi pasakė: „Esame dėkingi jums ir jūsų kultūrai.“ Žinote, jei bent vienam vaikui pagerėjo, jau vien tai yra stebuklas, ir dėl jo verta stengtis.

Dar norėtųsi paklausti apie žmones, kurie dirba su Jumis. Dirbate Mokytojų namuose, turite savo „pasidainavimų“, turbūt turite ir mokinių, pasekėjų, kurie iš Jūsų ima pavyzdį?

Taip, žinoma, yra. Bet labiausiai man džiugu dėl dainuojančių žmonių, kurie net nebūdami folkloristais kuria labai gražių dalykų – sakykim, Jono Čepulio albumas, įrašytas kartu su Rasa Bubulyte. Tarkim, mano projektai su džiazo muzikantais – Dainiumi Pulausku, Petru Vyšniausku. Galų gale – amžinieji bičiuliai „ŽAS“, jie apskritai tapo folkloro propaguotojais. Kita vertus, visiškai nesvarbu, su kuo dirbi, svarbu, jog daromas geras darbas. Juk mes kalbame apie vertybes…

Turbūt šalia visų išvardytų vertybių galima pridėti ir ne sykį Jūsų minėtus namus?

Be abejonės. Namai yra svarbiausia. Deja, jaunos šeimos iš paskutinės emigracijos bangos siekia kuo greičiau integruotis užsienyje. Išvažiuodami, iškeliaudami į kitas šalis, jie daugiau žiūri, kad vaikai greičiau pamirštų tą kalbą. Kiti netgi iš atžalų, einančių į tenykštes mokyklas, užsienio kalbos mokosi. Jie ir namie dažnai kalba tos šalies kalba, kurioje gyvena.

Anksčiau buvo stipresnis giminystės ryšys. Kas dabar kas belikę? Draugai… Labai svarbu, kad broliai ir seserys bendrautų, nesibartų tarpusavyje dėl kokio nors kaliošo…

Kitaip tariant, tas namų pojūtis nyksta?

Taip. Nyksta. Net ir čia, Lietuvoje. Anksčiau dar buvo stipresnis giminystės ryšys, dabar kas belikę – draugai. Svarbu, kad pusbroliai su pusseserėm nesipyktų, bet dar svarbiau, kad tikri broliai ir seserys bendrautų, nesibartų tarpusavyje dėl kokio nors kaliošo…

Ir paskutinį sykį asmeninis klausimas laisvės tema: ar Jums lieka laisvalaikio – pavyzdžiui, knygai, filmui?

Neseniai po chemoterapijos praleidau tris savaites Druskininkų sanatorijoje. Kai man sakė: „Va, reikia vaikščioti, grynas oras.“ Aš niekur nevaikščiojau. Žinoma, pusė dienos – mankštai ir kitoms procedūroms, bet užtat kitą pusdienį pasiimdavau iš bibliotekos pačių kvailiausių detektyvų, skaitydavau ir miegodavau. Per tas tris savaites pajutau, kad ir išsimiegojau, ir pailsėjau.

Tiesa, turiu vieną Dievo dovaną – man tas skaitymas kaip vanduo. Vaikai labai stebisi – jei aš paimu kokį detektyvą ar ką – kad ir kiek skaityčiau, kitą dieną galiu skaityti vėl iš naujo. Nieko neatsimenu, nei apie ką, nei veikėjų vardų, nieko… Lygiai taip su visokiais švelniais detektyvais per televiziją, kuriuos kartais pasižiūriu… Beje, vis mažiau ir mažiau aptinku gerų knygų ar filmų.

Visai kitaip – jeigu ruošiuosi kokiam koncertui ar rengiu kompaktinę plokštelę. Tada atsimenu. Mielai gausybę medžiagos pasiskaitau ir pasižiūriu, ir įvertinu. Labai daug vaikštau pėsčia. Einu ir labai daug apgalvoju, kas rytą praeidama pro Aušros Vartus.

O dabar mano pats didžiausias, pats nuostabiausias, pats geriausias poilsis yra su anūkėmis. Jeigu galėčiau, visą laiką su jomis ir praleisčiau.