2010 03 19

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Pokalbis su Peteriu Singeriu. Kokiomis priemonėmis veiksmingiausiai sumažinti kančią?

Kas kliudo mums padėti mirštantiems vaikams besivystančiose šalyse? Kaip kiekvienas mūsų turėtų kovoti su skurdu? Pokalbis su prieštaringai vertinamu filosofu Peteriu Singeriu apie prabangą, skurdą ir moralės sugrįžimą.

Filosofo iš Australijos Peterio Singerio karjera pagrįsta principu – iššaukti mumyse nepatogumo jausmą. Pirmajame savo bestseleryje „Gyvūnų išlaisvinimas“ (angl. Animal Liberation), pasirodžiusiame 1975-iais, jis užsipuolė vadinamąjį rūšizmą: žmogus negalįs tvirtinti esąs „kūrinijos karalius“, jeigu kankina arba žudo gyvūnus. Ši knyga tapo gyvūnų teisių judėjimo „biblija“. Ji dar ir šiandien kelia aštrius ginčus, – kaip ir Singerio „utilitarinis“ požiūris į eutanazijos, abortų ir protinio atsilikimo problemas. Singeris – Vienos žydų sūnus, kurio seneliai žuvo holokausto metu – dėl savo pasisakymų sulaukia nuožmios kritikos – neretai iš tų, kuriems jo knygos pažįstamos tik iš padrikų citatų kratinio.

Peteris Singeris yra moralistas. Pagrindinę vietą jo mąstyme užima kančia – ne tik žmogaus, bet ir visų gyvų būtybių, kurios geba jausti laimę ir skausmą. Kaip utilitarizmo šalininkui jam rūpi klausimas, kokiomis priemonėmis įmanoma veiksmingiausiai sumažinti kančią. Singerio prieinamos išvados provokuoja, nes dažnai prieštarauja vadinamajam sveikam protui. Jos verčia mus permąstyti savo moralinę laikyseną.

Naujausia Singerio knyga vadinasi „Gyvybė, kurią tu gali išgelbėti“ (angl. The Life You Can Save). Joje filosofas reikalauja iš mūsų prisiimti atsakomybę už gyvybę ir mirtį tų žmonių, kurių akimis netgi ekonominės krizės aukos mūsų platumose yra turtingi ir privilegijuoti žmonės. Singeris tvirtina, jog mes nesame tie, kokiais manome save esant – nei nekalti, nei bejėgiai.

Visgi yra ir gerų žinių. Žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius šiandien yra mažesnis negu bet kada anksčiau. Be to, moderni technika leido mūsų „globaliame kaime“ kaip niekada vieną prie kito priartinti skurdą ir turtą, atsirado daugiau galimybių teikti veiksmingą pagalbą ir padaryti galą skurdui pasaulyje. Ir mes kaip privatūs asmenys esame pašaukti tai daryti.

Singerio knyga pasirodė pačiu laiku. Šių dienų krizė atnešė ne tik „kazino kapitalizmo“ žlugimą, bet ir užtemdė hedonizmo žavesį – kas siekia vien materialinio pasitenkinimo, retai randa laimę, kurios ieško. Visgi ir Singeris neneigia, kad paskata rinktis morališkai teisingą gyvenimą tampa laimės išgyvenimas. Peteris Singeris (šiuo metu jam 63-eji) yra bioetikos profesorius Prinstono universiteto Žmogiškųjų vertybių centre (angl. Center for Human Values).

Profesoriau Singeri, 27 000 vaikų kas dieną miršta nuo bado ir ligų. Kodėl mes turėtume gelbėti jų gyvybes?

Kadangi vaiko mirtis yra tragedija. Mumyse turėtų atsirasti vietos užuojautai. Turėtume pabandyti įsivaizduoti, kaip jaustumėmės netekę savo vaiko, arba kaip jaučiasi sergantis ir mirštantis vaikas.

Tačiau daugelis šių vaikų vis viena būtų pasmerkti gyventi skurde.

Vaiko, kuriam gresia mirtis dėl viduriavimo, gyvybė nėra tokia menkavertė, kad būtų geriau, jeigu ji nebūtų išgelbėta. Neteisinga manyti, jog gyvenimas skurde yra toks varganas, kad išvis neverta gyventi.

Jūs jau ne pirmą dešimtmetį dalį savo vis augančių pajamų skiriate skurstantiems. Jeigu neklystu, šiuo metu tai sudaro ketvirtadalį.

Šiek tiek daugiau.

Ar duodate gatvėje išmaldos prašantiems benamiams?

Paprastai ne. Verčiau nuperku jiems pavalgyti, jeigu jie to prašo. Aš neduodu pinigų, nes manau, kad jie išleidžia juos alkoholiui. Tai tik didina alkoholio gamintojų pelną, o patiems vargšams iš to nėra jokios naudos.

Kritikų teigimu, vystymosi paramos efektas toks pats kaip alkoholikui duodamų arbatpinigių: ji tik dar labiau pakenkia, kadangi sukuria priklausomybę. Martinas Wolfas, „Financial Times“ vyriausiasis ekonomikos apžvalgininkas įsitikinęs, jog būtų prasmingiau panaikinti kliūtis prekybai ir sudaryti tokias sąlygas, kad neturtingos šalys galėtų pasiūlyti savo produktus pasaulinei rinkai.

Augimas dėl augimo neturi prasmės. Čia kalba eina apie tikslą, vardan kurio norima skatinti augimą. O aš kalbu apie gyvybės išgelbėjimą, apie skurdo sumažinimą ir pagrindinių žmogiškųjų poreikių patenkinimą.

Ekonomistas Williamas Easterly skundžiasi, jog Vakarai per praėjusius penkis dešimtmečius besivystančioms šalims skyrė 2,3 milijardus dolerių, tačiau vis dar nesugebėjo aprūpinti vaikų medikamentais nuo maliarijos, kurie kainuoja 12 centų, o tai perpus sumažintų mirčių nuo maliarijos skaičių.

Nors skaičius atrodo įspūdingai, tačiau toks nėra. Ši suma sudaro 0,3 procento turtingų valstybių pajamų, 30 centų nuo 100 dolerių. Didelė dalis šios paramos buvo panaudota ne tiek humanitariniais, kiek politiniais ir kariniais tikslais. Antai šimtai milijonų dolerių, kurie sudaro dalį Easterly‘aus nurodytos sumos, suplaukė į Kongo diktatoriaus Mobutu Sese Seko sąskaitas Šveicarijos bankuose.

Ar ne tiesa, kad mūsų planetoje jau dabar gyvena pernelyg daug žmonių? Ar galų gale neatsitiks taip, kad, siekiant išgelbėti labiausiai skurstančius, nuo bado mirs dar daugiau žmonių, nes pradės nebeužtekti maisto ir vandens?

Mes kiekvienais metais mėsiniams gyvuliams sušeriame 756 milijonus tonų javų. Padalijus šį skaičių 1,4 milijardams žmonių, gyvenantiems didžiausiame skurde, kiekvienam jų tektų po pusantro kilogramo per dieną. Mūsų pagaminamo maisto pakaktų išmaitinti dar trimis milijardais daugiau žmonių, negu šiandien gyvena žemėje. Vienintelis mums gresiantis pavojus – tai masinis vegetarizmas.

Jūs, būdamas veganas, tam, žinoma, visai neprieštarautumėte.

(Juokiasi) Ne. Be to, didelį kūdikių mirtingumą sąlygoja didelis gimstamumas. Kuo daugiau vaikų miršta, tuo daugiau gimdoma. Jeigu suteiktume žmonėms vilties, kad jų vaikai išgyvens, jie turėtų mažiau atžalų.

Ar būdamas utilitaristas Jūs neturėtumėte klausti savęs, kokiomis priemonėmis įmanoma pasiekti geriausią rezultatą? Ar nebūtų naudingiau, jeigu tas, kuris yra pasirengęs paaukoti pinigų, sukurtų naujų darbo vietų, pavyzdžiui, mikrofinansavimo keliu? Suteikiant mažas paskolas nedidelėms įmonėms, kurios padeda žmonėms savo darbu išlipti iš skurdo duobės?

Mikrofinansavimas yra vienas iš kelių, kaip sumažinti skurdą. Aš tik apsidžiaugčiau, jeigu kas nors tartų: „Aš investuosiu į Afriką, užuot skirdamas savo pinigus pagalbos organizacijai.“

Tačiau Jūs pats renkatės kitą kelią?

Man tai empirinis klausimas, ar įmanoma prasmingai skatinti ekonomiką mūsų turimomis priemonėmis. Ar vis dėlto verčiau tiesiogiai padėti patiems vargingiausiems ir aprūpinti juos priemonėmis, užtikrinančiomis geresnę sveikatos priežiūrą ir sotesnį kąsnį. Savo energiją investuoji į tai, kur jauti galėsiąs pasiekti daugiausiai – kur matai „santykinį pranašumą“, kaip sako verslininkai.

Savo knygoje Jūs pasitelkiate etikos srities specialistų pamėgtą pavyzdį apie mažą vaiką, stovintį kelius siekiančioje baloje. Aplink nematyti nei tėvų, nei kito vaiką prižiūrinčio žmogaus. Pagriuvęs jis gali prigerti. Ar pultume jį gelbėti neipaisydami to, kad susigandintume naujus batus, išsipurvintume kostiumą ir pavėluotume į darbą? Jūs tvirtinate, kad tas, kuris mano, jog padaryti tai būtų jo pareiga, sykiu yra įsipareigojęs išgelbėti vaiką Afrikoje, kuris mirtų nesulaukęs pagalbos. Tačiau tai juk nėra tas pat?

Žinoma, ne tas pat. Tačiau ar šis skirtumas turi ką nors bendra su morale? Jis veikiau psichologinės prigimties. Jis neturėtų daryti įtakos mūsų moraliniam apsisprendimui.

Ar šis argumentas – tai, kad distancija nesvarbu – nėra labiau loginis? Ar nereikšmingas tas faktas, kad kalba eina apie kažkokį žmogų, kurio mes nei matėme, nei pažįstame, kuris gyvena šalyje, kurioje mes niekada nebuvome, ir dėl kurio likimo mes nesame kalti?

Tai nėra grynos logikos dalykas. Aš klausiu, ar atstumas iš tiesų ką nors keičia. Aš manau, kad ne. Kai Ganoje nuo tymų miršta vaikas, kurio tėvai neturi pinigų gydytojui ir vaistams, jis tampa ne ligos, o skurdo auka. Nuo to kasmet miršta apie dešimt milijonų vaikų iki penkerių metų, tai baisi tragedija. Mes žinome apie tai, ir mes galime užkirsti tam kelią.

Matyt, dauguma žmonių į tokius dalykus reaguoja veikiau emocionaliai nei racionaliai. Jeigu matai, kad vaikas gali prigerti, savaime suprantama, skubėsi jam į pagalbą. Vėliau žinosi, kad išgelbėjai jį. Tuo tarpu aukodamas pinigus, tikiesi išgelbėti vaiką, kuris taip ir liks tau nežinomas.

Aukodamas pinigus rimtoms organizacijoms, turi pasitikėti, kad jos nukreips juos ten, kur jų labiausiai reikia. Aukos patenka į vieną katilą, kuriame sukaupta suma leidžia išgelbėti tam tikrą skaičių gyvybių. Žinoma, vėliau negalėsi pasakyti: „Aš išgelbėjau būtent šį žmogų.“ Emocine prasme esama skirtumo, tai tiesa.

Tik emocine? Moralė vystėsi gentyse, nedidelėse grupėse, šeimose. Galbūt nėra tokio dalyko kaip absoliuti moralė.

Su tuo aš nesutinku. Evoliuciniam moralės kildinimui pritariu, tačiau ne galutinei išvadai. Evoliucija leidžia paaiškinti, kodėl mes puoselėjame skirtingus jausmus individo ir masės atžvilgiu, kodėl skiriasi mūsų jausmai esančiam šalia ir kažkur toli. Tačiau ji nesuteikia pateisinimo šiems jausmams – kadangi be visų kitų dalykų mes išvystėme taip pat ir protą, leidžiantį mums suprasti, kad moraliniai sprendimai, kuriuos mes priimame, yra besąlygiškai universalūs.

Vadinasi, kultūrinė evoliucija leidžia mums įveikti sociobiologinės įtakos ribas?

Būtent. Ir šis argumentas nėra naujas. Jis susišaukia su Kanto idėjomis apie žmogų kaip racionalią būtybę.

Praktikoje jis nėra toks racionalus. Kaip sakė Stalinas: vieno žmogaus mirtis – tai tragedija, milijonų – statistika.

Psichologine prasme taip. Mes esame labiau linkę užjausti „identifikuojamas aukas“ nei „statistines“. Mes stipriau reaguojame į vaizdus ir istorijas, sužadinančias mūsų emocijas, negu į abstrakčius faktus, žodžius ir skaičius.

Daugelis žmonių jaučiasi bejėgiai, jie tvirtina, jog vystymosi pagalba esanti lyg kiauras kibiras, ir dar – jog neįmanoma padėti visiems.

Pagalbos prasmės nė kiek nesumenkina tai, kad egzistuoja daugiau stokojančių, kuriems negalima padėti, negu tokių, kuriems padėti galima.

Kokiais būdais įmanoma sugriauti psichologinius barjerus, trukdančius mums padėti nepažįstamam žmogui?

Kartais tereikia nedidelio postūmio. Kaip kad organų donorystės atveju. Būti organų donorais Vokietijoje yra užsiregistravę vos dvylika procentų žmonių, Austrijoje – 99,98 procento. Priežastis paprasta: Austrijoje organų donoru tampi automatiškai. Jeigu to nenori, turi specialiai apie tai informuoti. Vokietijoje yra kaip tik priešingai.

Kitaip tariant, reikia, kad pagalba vystymuisi taptų privaloma – įvedant mokestį arba atskaitant tam tikrą dalį nuo uždarbio?

Taip elgiasi kai kurie bankininkai. Pavyzdžiui, tokia praktika buvo taikoma „Bear Stearns“, kol per finansų krizę ši institucija neperėjo „JPMorgan“. Maždaug tūkstantis geriausiai apmokamų tarnautojų buvo įsipareigoję keturis procentus nuo savo atlyginimų ir premijų skirti nevyriausybinėms organizacijoms. Kaip įrodymą, jie privalėdavo pateikti mokesčių deklaraciją. Tai buvo įmonės kultūros dalis – 2006 metais tokiu būdu socialinei paramai buvo skirti 45 milijonai. Panašios strategijos laikosi ir „Goldman Sachs“, taip pat „Google“.

Taigi bankininkai staiga tampa pavyzdžiu.

Jeigu didelės įmonės, universitetai ir kitos institucijos vieną procentą nuo savo uždarbio skirtų organizacijoms, kovojančioms su skurdu pasaulyje, gauta nauda neapsiribotų vien surinktais milijardais dolerių – sykiu ir tarnautojai būtų paskatinti. Jeigu žmogus nenori prisidėti, jis neprivalo to daryti. Tačiau būtent aukojimas, o ne abejingumas turėtų būti laikomas normaliu elgesiu.

Kiek turėtų skirti kiekvienas iš mūsų?

Mažiausiai vieną procentą. Penkis procentus turėtų skirti tie, kurie turi tvirtą finansinį pagrindą. Ir kur kas daugiau tie, kurie yra turtingi.

Pagal Jus tai būtų moraliai teisingas gyvenimas.

Taip. Kas perka mineralinį vandenį butelyje, nors iš krano bėgantis vanduo yra švarus, turi atliekamų pinigų, kurie jam nebūtini. Daugiau nei milijardas žmonių turi išgyventi dieną turėdamas mažiau, negu kainuoja vienas buteliukas mineralinio vandens.

Ar žmonės altruistiški?

Labiau, negu jiems atrodo. Nors yra daug tokių kaip Molière’o Tartiufas, kurie apsimeta altruistiškais, nors iš tikrųjų yra veidmainiai. Tačiau sociologas Robertas Wuthnowas išsiaiškino, kad labai dažnai būna atvirkščiai – žmonės, užsiimantys savanorišku darbu, sako: „Be šitos veiklos neturėčiau, kuo užsiimti“ arba „Tai proga išeiti iš namų“. Jie stengiasi išsiginti, užuot pripažinę: „Aš noriu padėti.“

Ar nemanote, kad už to dažnai slepiasi egoistiniai motyvai?

Tačiau tai juk antraeilis dalykas. Yra vienas gražus anekdotas apie filosofą Thomą Hobbes’ą, teigusį, esą žmonės ko nors imasi vien tik dėl naudos sau. Užkluptas duodantis monetą vienam elgetai, jis išsigynė sakydamas, jog darąs tai vien dėl to, kad jam malonu matyti, kaip tas vargeta apsidžiaugia. Būtų gerai, jeigu pasaulyje gyventų daugiau žmonių, kuriems būtų džiugu matyti, kaip kitas apsidžiaugia.

Visos pasaulio religijos teikia didelę reikšmę moralinei pareigai pagelbėti vargšams. Antai krikščionybėje tai yra išganymo sąlyga, priemonė pelnyti amžinąjį gyvenimą ir patekti į dangų. Tai stiprus argumentas.

Žinoma, jeigu tiki gyvenimu po mirties. Krikščionys paaukojo šiek tiek daugiau negu nekrikščionys, tačiau ne tiek daug, kiek galėtum tikėtis Evangelijose paskaitęs, ko reikalauja Jėzus.

Daugumoje išsivysčiusių šalių, išskyrus Ameriką, religija prarado ankstesnę įtaką. Taip atkrito viena paskatų padėti stokojantiems – ypač kalbant apie turtinguosius.

Mes turėtume startuoti atsiremdami į naują, sekuliarų pagrindą. Galbūt tai sulauktų didesnės sėkmės.

Kokiu būdu?

Galbūt pasitelkiant modernias technologijas, leidžiančias mums labiau priartėti prie žmonių besivystančiame pasaulyje. Tai sudarytų sąlygas geriau su jais susipažinti, komunikuoti, matyti juos kompiuterio ekrane. Šitai gali sužadinti užuojautą.

Kažkas panašaus į draugystę „Facebooke“?

Taip.

Jūs pats esate netikintis, tačiau nereikalaujate iš kitų atsiversti į ateizmą kaip, pavyzdžiui, Richardas Dawkinsas.

Ne. Aš dirbu drauge su Richardu Stearnsu, „World Vision“ prezidentu, kuris yra evangelikas. Jo knygoje „The Hole in our Gospel“ kalbama apie tai, ko Dievas tikisi iš mūsų, kad padarytume vargšams. Taip pat aš bendrauju su Ricku Warrenu, Saddleback Church, milžiniškos bažnyčios, pastoriumi. Aš noriai dirbu su šiais žmonėmis dėl bendro reikalo.

Jūs elgiatės kaip politikas.

Gali būti.

Sykiu Jūsų nedomina motyvai, kurių vedami žmonės aukoja. Jums visai nesvarbu, ar tai tokios įžymybės kaip Angelina Jolie, ar finansų pasaulio rykliai iš „Goldman Sachs“ – svarbiausia, kad jie aukoja.

Taip, šioje vietoje aš nebūčiau linkęs kastis pernelyg giliai.

Tačiau juk būtent bankininkai daugelį žmonių pastūmėja į skurdą.

Tai aš smerkiu. Mes neturėtume leisti, kad aukodami jie atpirktų savo piktadarybes. Tačiau kol jie aukoja neišnaudodami to reklamai, mes turėtume priimti pinigus, idant jie pasitarnautų geram.

Vis dėlto įžymybės labdaringą veiklą išnaudoja reklaminiais tikslais.

Mes pernelyg greitai imame įtarinėti kitus savanaudiškais motyvais. Angelina Jolie ir Madonna remia abi organizacijas, kurios padeda vargšams, ir jos tai daro gerai.

Ką manote apie įvaikinimus?

Jeigu vienerių metukų Davido iš našlaičių namų Malavyje įvaikinimas būtų vienintelis dalykas, kurį daro Madonna, tai nebūtų gerai. Tai nepadeda kovoti su skurdu, iš kurio ateina šitie vaikai. Tačiau ji neapsiriboja vien tuo. Ji padeda našlaičiams provincijoje, remia mergaičių lavinimą ir renka pinigus Jeffrey‘o Sachso Tūkstantmečio kaimų projektui (angl. Millennium Villages Project). Taip pat ir Angelina Jolie užsiima tuo. Tai daugiau, negu daro dauguma kino ir pop žvaigždžių, ir už tai jos nusipelno pagyrų.

O kitus turtuolius peikti.

Kai kuriuos taip. Tokius ekstravagantiškus milijardierius kaip rusas Romanas Abramovičius, amerikietis Larry‘s Ellisonas, kilmingieji iš Dubajaus ir Saudo Arabijos, kurie tarpusavyje konkuruoja, kurio jachta didesnė. Atėjo laikas liautis vertinus tai vien kaip kvailą, tačiau nepavojingą tuštybės demonstravimą. Mums reikia etinės kultūros, kuri įpareigotų atsakyti už pasekmes to, ką kiekvienas mūsų padaro pasauliui, kuriame gyvename. Ir kuri pagal tai vertintų. Tai, ką daro šitie žmonės, liudija apie baisų rūpesčio kitais stygių.

Didžiausi pasaulio labdariai yra Billas Gates‘as ir Warrenas Buffettas. Gates‘as vienam fondui, kuriam dabar skiria didžiąją dalį savo laiko, paskyrė 29 milijardus dolerių, Buffettas labdaros tikslais atseikėjo 31 milijardą. Abu jie yra amerikiečiai, kaip ir daugelis kitų filantropų – kaip antai „50% League“ nariai, kurie atiduoda pusę savo pajamų ir turto. Kaip tai paaiškinti?

Tai susiję su amerikietiška tradicija, su filantropais kaip antai Carnegie‘s ir Rockefelleris. Tačiau stambių aukotojų yra ir Azijoje, ypač Indijoje. Europoje veikiau laikomasi nuomonės, jog vystymosi parama yra valstybės rūpestis.

Kaip Jūs apibūdintumėte prabangą? Juk vien tai, kad mes dabar sėdime Jūsų biure Prinstone, yra prabanga palyginus su daugumos žmonių gyvenimo sąlygomis.

Tikra tiesa. Tačiau prieš atsakant, kas yra prabanga, visų pirma reikia žinoti atsakymą į klausimą, kokių dalykų reikia, kas galėtum užsiimti savo darbu. Turėti nuosavą biurą su patogiomis kėdėmis, rašomuoju stalu, kompiuteriu ir telefonu man nėra prabanga, nes viso to reikia mano darbui. Prabanga yra tai, kas išeina už šių ribų. Vienur būtina turėti automobilį, kitur – ne. Čia aš jo neturiu, nors Australijoje turėjau.

Tačiau ne „Hummerį“…

… tiesa, ne tokį, kuris daug kainuoja ir dar labiau teršia mūsų planetą. Taigi svarbiausias klausimas: ar išleidžiame pinigų tiems dalykams, kurie nėra būtini pagrindinėms reikmėms, leidžiančioms efektyviau užsiimti savo veikla?

Ar Jūs pats skiriate pinigų tokiems dalykams, kitaip tariant, prabangai?

Taip.

Kam?

Kelionėms pas vaikus ir anūkus Australijoje, kuriuos mes aplankome kiekvienais metais. Vertinant griežtai, tai nėra būtina. Tačiau man baisu įsivaizduoti, kad savo anūkams galėčiau likti svetimas žmogus, kažkas, ko jie nepažįsta. Taip pat mes vykstame atostogauti, kartais einame į restoraną, į teatrą.

Jūs kritikavote Niujorko Metropoliteno meno muziejų, kai šis už 45 milijonus dolerių įsigijo paveikslą, italų dailininko Duccio nutapytą Madoną su kūdikiu.

Už šiuos pinigus buvo galima išgelbėti 45 000 gyvybių – pilną futbolo stadioną. Kaip gali paveikslas, koks gražus ar istoriškai svarbus jis bebūtų, turėti didesnę vertę negu šitai?

Vadinasi, menas – tai prabanga?

Ne visada. Tačiau kainos, kurios meno rinkoje mokamos už istoriškai svarbius arba madingus kūrinius jau yra prabangos dalykas. Mes neturėtume švaistyti pinigų tokiems dalykams pasaulyje, kuriame kiekvienais metais bereikalingai miršta aštuoniolika milijonų žmonių. Per parėjusius du dešimtmečius skurdo aukų skaičius viršijo visų XX amžiaus karų ir totalitarinių režimų aukų skaičių. Abu Pasauliniai karai, Hitlerio, Stalino ir Mao aukos – ką mes būtume atidavę, kad tik užkirstume kelią šioms katastrofoms!

Ar Jūs pats perkate meno kūrinius?

Nedaug. Mes turime porą Australijos čiabuvių meno kūrinių, tačiau nieko itin brangaus.

Savo knygoje Jūs pateikiate dar vieną etinę situaciją – apie vyrą, susidūrusį su dilema, ar jis privalo gelbėti nepažįstamą vaiką, kurį gali pervažiuoti artėjantis, niekieno nevairuojamas traukinys, žinodamas, kad teks paaukoti savo numylėtą automobilį, savo „Bugatti“, stovintį aikštelėje bėgių atšakos gale. Į šią atšaką jis galėtų nukreipti traukinį ir taip apsaugoti ant pagrindinių bėgių žaidžiantį vaiką. Tas senovinis automobilis jam ne tik teikia daug džiaugsmo, bet dargi yra aprūpintos senatvės garantas – pritrūkęs pinigų, jis galėtų jį brangiai parduoti. Jūs manote, kad jis privalėtų paaukoti savo automobilį vaiko labui.

Taip.

Tačiau utilitaristas turėtų sakyti, kad verčiau išgelbėti „Bugatti“ ir pardavus jį išgelbėti kur kas daugiau vaikų gyvybių negu tik šią vieną.

(Juokiasi) Taip, tai argumentas.

Jūs tvirtinate, kad kilus gaisrui muziejuje niekas nesudvejotų, ką gelbėti – vaiką ar paveikslą, pavyzdžiui, Mona Lizą. Žinant, kad diena iš dienos miršta tiek daug vaikų, kuriuo atveju žmonija patirtų didesnį nuostolį – prarasdama vienintelį tokį visame pasaulyje paveikslą ar kažkokio vaiko gyvybę?

Vaiko gyvybę. Tai, kad mes turime Mona Lizą ir ją vertiname, – gražu ir gerai. Tačiau ar pasaulis iš tiesų būtų blogesnis, jeigu mes jos neturėtume? Niekada nebūtume turėję? Kas galioja „Bugatti“, galioja taip pat ir Mona Lizai: Luvras turėtų ją parduoti ir gautus pinigus skirti gyvybių išsaugojimui.

Čia jau mirtinas argumentas. Šitai galima pritaikyti viskam. Pavyzdžiui, kosmoso tyrinėjimams – ar tai yra prabanga, kurios mes neturėtume sau leisti?

Taip, aš taip manau. Man smalsu, kaip atrodo visata, tačiau vis tiek manau, kad pirmiausia mes turėtume išspręsti skurdo pasaulyje problemą.

Mūsų planetos vaizdinys, perimtas iš kosmoso, įkvėpė mintį, kad mes gyvename erdvėlaivyje, kad neturime nieko daugiau kaip tik šią Žemę, ir kad mes turime ja rūpintis – visi drauge. Galbūt šitai buvo verta visų tų milijardų dolerių?

Aš nežinau. Žinoma, šis vaizdinys tapo simboliu. Tačiau tai nebuvo projekto tikslas. Jeigu jis iš tikrųjų padarė tokį poveikį, kad pateisina visas išlaidas, tai puiku.

Savo kampaniją, skirtą padėti vargšams visame pasaulyje, Jūs pradėjote 1972-iais paskelbdamas triuškinamą esė „Badas, prabanga ir moralė“ (angl. Famine, Affluence, and Morality). Ar atsirado iš esmės naujų įžvalgų šia tema?

Taip, psichologijos srityje, susijusių su klausimu, kokiomis aplinkybėmis žmonės labiau linkę aukoti. Asmeniškai man tai padėjo labai daug ką suprasti ir paaiškinti, kodėl taip gerai veikia vaiko baloje argumentas. Ši situacija apima visus faktorius, kurie skatina žmones padėti: tiesioginis ryšys, asmeninė atsakomybė, nuo kurios negali išsisukti, tiesiogiai suteikiama pagalba, kurios rezultatą gali matyti. Tuo tarpu bado situacija yra visiška priešingybė: ta didelė, beveidė minia, manymas, kad padėti gali kiti, pinigų problema… Aš suvokiau, kad neužtenka vien loginių argumentų, kad mes turime vystyti sykiu ir psichologinius mechanizmus, įveikti kliūtis.

Man regis, Jūs tapote kiek nuosaikesnis kalbant apie racionalumo ribų pripažinimą.

Gali būti. Tai gilinimosi į psichologinę medžiagą rezultatas.

Dar kartą grįžtant prie Hobbes’o: galbūt jis, šis egoizmo filosofijos šalininkas, vis dėlto pateikia stipriausią argumentą – davimas teikia džiaugsmo?

Šito mokė jau Sokratas ir Platonas. Tai tvirtino ir Epikūras, mums pažįstamas kaip malonumo filosofas, šitai patvirtina ir tyrinėjimai. Žmonės, kurie aukoja pinigų labdaros tikslais arba užsiima savanorišku darbu, kur kas dažniau apibūdina save kaip „labai laimingus“ negu tie, kurie to nedaro.

Tai tėra formuluotės.

Ryšį tarp davimo ir laimės pojūčio įrodo net ir eksperimentai. Savanoriams buvo išdalyta po šimtą dolerių. Norintieji dalį šių pinigų galėjo paaukoti tam, kad būtų nupirkta maisto produktų vargšams. Niekas, netgi eksperimento vykdytojai, nežinojo, kurie savanoriai aukojo, o kurie ne. Eksperimento metu pasitelkiant magnetinio rezonanso tomografijos metodą buvo tiriamas galvos smegenų aktyvumas. Paaiškėjo, kad tų savanorių, kurie aukojo, „atpildo centrai“ – tos galvos smegenų dalys, kurios reaguoja, kuomet žmogus valgo ką nors saldaus arba gauna pinigų – buvo aktyvūs. Taigi tas „šilumos pojūtis“, apie kurį kalba gerus darbus darantys žmonės, turi realų pagrindą smegenyse.

Ir tokiu būdu protas vėl atgautų savo teises.

(Juokiasi) Taip.

Peterio Haffnerio pokalbis su filosofu Peteriu Singeriu buvo išspausdintas Šveicarijos dienraščio „Tages Anzeiger“ šeštadieniniame priede „Das Magazin“, 2010 02 27

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė

Peterio Haffnerio pokalbis su filosofu Peteriu Singeriu buvo išspausdintas Šveicarijos dienraščio „Tages Anzeiger“ šeštadieniniame priede „Das Magazin“, 2010 02 27

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė

 

 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.