Kai kaimynai sutaria

Ar sodinti yra šitie beržai? Turbūt kad taip. Vincas Gaidys šį namą statė 1940 metais, taip yra užrašyta dokumentuose. Tada čia buvo nedidelė smėlio kalva, prieš septyniasdešimt metų nebuvo šitų pušų ir šitų beržų, kurie dabar remia dangų. Man dabar rūpi paklausti kaimyno, kaip viskas čia atrodė anksčiau, Jonui Gaidžiui yra aštuoniasdešimt metų, ir gyvena jis čia pat nuo senų seniausių laikų viename name su broliu Vitu, abu su šeimomis.

Taip užsirašiau prieš mėnesį. Dabar jau kovas, daug kas pasikeitė. Kovo 11 pareiname iš žygio, užlipame ant neaukštos mūsų kalvos ir Vilma iš karto pasako, kad čia jau dabar gerai. O juk planas dar tik pradėtas, trys storos pušys išverstos su kelmais, ir metinės rievės jų suskaitytos, toms pušims buvo po septyniasdešimt metų. Iš kelmų darau kelminius avilius – šakas deginu ant kelmų, kelmų šaknys anglėja, o aš vis galvoju, kaip viskas čia yra logiška. O pasakymu, kad reikia deginti šakas ant neišrauto kelmo galima suklaidinti save ir kitus, nes šakos sudega, o kelmas vis tiek lieka kyšoti. O štai toks deginimas yra įdomus. Ir filmuotojui Jonui Bilinskui, ir fotografui Algimantui Černiauskui čia kyla ne vienas klausimas. Mes darome filmą apie amatus, ir Jonas Bilinskas staiga prieina netikėtą išvadą, kad tai yra sugrįžimas į dar senesnius laikus. Vadinasi aš turėsiu ką naujo parodyti „Gyvosios arheologijos dienose“ Kernavėje, kur pristatome drevinę bitininkystę?

Kaimyno vis dar neklausiu ką jisai mano apie mūsų darbus. Jis buvo atėjęs čia, apsidairė, pasižiūrėjo ir vėl nuėjo. Paskui jau su anūku Justinu atėjo, ir vėl dairosi prie nuverstos storos pušies. Tik vėliau sužinojau kad jie ieškojo katytės – labai gero naminio gyvūnėlio. Visą savaitę kaimynai dairėsi katytės, ir kitą taip pat, o štai prieš pat šventes pamačiau kad aštuoniasdešimtmetis Jonas eina kažkaip ryžtingai nusiteikęs su rankoje žvilgančiu kirviu. Paskui virsta liepa, krinta ir drebulių atžalynas. Paskui ir senas, pasviręs ant kluono, beržas. Ar verta prie sodybos sodinti beržus, medžius kurių biologinis amžius yra palyginti labai trumpas, gal tik apie šimtą metų? O saulę vasaros metu didelė beržo laja užstoja ir sodeliui ir daržui. Taip yra dabar su mūsų sodu, o štai kaimyno sodelio jau senokai netgi ir nesimatė. Liepos tenai gal kiek ir gaila, tačiau kentėjo ji, matosi kad buvo ne kartą laužta, o gal pjautos buvo šakos, tik liepa taip moka atsigauti po sužalojimų, tada ji pasidaro labai „architektūriška“. O čia jai dar ir šimtametis ąžuolas nepraleidžia saulės šviesos.

Marcinkonyse yra tokia vieta, taip vadinama Beržiniai. Tenai yra vienkiemis, sodyba, kurioje gyvena brolis ir sesuo — Antanas ir Danutė. Tą sodybą prisiminiau dėl to, kad ji taip pat yra apsupta beržais. Beržai jau labai seni, buvome tenai vėlyvą rudenį ir tuo metu jie regis taip pat skleidė šviesą. Beržas turbūt yra šviesos medis, jis greitai užauga ir balta jo tošis nesugeria saulės šviesos, o ją atspindi. Tačiau beržams nereikia leisti pasenti. Kažkodėl galvodamas apie tai dabar prisiminiau Stanislovo Muravskio mintį, kad „vienišiui reikia mirti jaunam!“. Ar turi ši jo mintis kažką bendro su medžiais, gyvavusiais šio atsiskyrėlio dvarelio Ustronėje apsuptyje, dabar nežinia.

Tačiau mūsų beržai sensta. Aš matau, kaip per dvylika metų jie vienas po kito iš pradžių pradeda barstyti nupuvusias šakas, po to, žiūrėk, vieną naktį papūtus stipriam vėjui nuvirsta ir jau nepavojingai sutrūnijęs medis. Ir, regis, nebelieka nieko, nebūna ir atžalų. Nukirtus dar žalią beržą, iš jo būna daugiau naudos, tačiau kur čia pagarba senatvei. Ką gi daryti? Bandau surasti kitą išeitį. Planas yra toks, kad vietoje senų medžių turi atsirasti kiti, kurie įsisavins šių senų medžių šaknyną. Dabar tai bus blindės, gluosniai, uoginės ir rojaus obelėlės, galbūt dar kokie greitai augantys ir greitai atsinaujinantys medžiai, kurie teiks naudos ir paukšteliams ir bitėms ir žmogui.

Ir štai virsta medis, krosnyje dega kaitrios beržinės malkos. Virsta ir kaimyno medis. Dabar man tampa aišku, kad planas veikia, kad – „man tep reikia“, tampa mums taip reikia. Jonas Gaidys taip sakė kai nupjovė nestorą beržą prie mūsų vaikų sūpynių. Tas beržas lyg ir mano buvo, tačiau saulės šviesą jisai užgoždavo kaimynui. Dabar matau, kad ir pušies viršūnėje pernai ne šiaip sau sėdėjau ir galvojau, kad višūnę reikia pjauti, kaimynui bus daugiau saulės malkoms džiovinti, o viršuje reiks padaryti gandralizdį, jeigu, žinoma, gandras prieš tai parodys, kad jam norėtųsi tenai apsigyventi.

Tada irgi buvo įdomus nutikimas, atskrido vištvanagis ir puolė mūsų vištas. Aš sėdžiu pušies viršūnėje ir nieko negaliu padaryti, tik dukra Agota nubėgo ir nuvijo plėšiką, anas kai užtupia kokią vištą, jau nieko nebesiklauso, jį gali nuvyti tik pribėgęs prie pat. Tada, prisimenu, pagalvojau, kad šis ženklas kažką reiškia, reikia palaukti su pušies viršūne. Ir štai praėjo lygiai metai ir su kaimynų berneliu Justinu sutartinai traukiame už virvės, kuria verčiame mano įpjautą pušies viršūnę. Taip sutarėme visi kartu.

Kaimynų mes turime nemažai, dauguma jų tai seni žmonės. Daug galima būtų pasakoti apie Antaną Zaliauską, kaimyną, kuris atėjo į Musteiką iš Ašašninkų kaimo, kur, kaip žinia, gyvena Jotvingių prokalbę išsaugoję senoliai. Todėl Antano pasakojimai apie vilkus, apie ganiavą arba apie uogavimą Čepkeliuose visuomet yra įdomūs ir dėl jo tarmės, kurią geriausiai dabar gali netyčiom pamėgdžioti mūsų mažasis Jovaras. Kaimynė Stefa yra jo sesuo, ištekėjusi už Kosto Gaidžio. Dabar senojo meistro nėra, Stefa gyvena su sūnumi taip pat Kostu. Ji neturi tos prokalbės, tačiau yra išsaugojusi labai stiprų lietuvybės jausmą. Lietuos nepriklausomybę ji kartu su vyru pasitiko kaip didžiausią vertybę.

Apskritai sunku apsakyti, ką musteikiškiams reiškė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, juk Musteika, kaip ir visas šis kraštas nebuvo laisvas dar nuo trečiojo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės padalijimo. Netgi Lenkijai sugrąžinus Lietuvai Vilniaus kraštą, šis Lietuvos pakraštys buvo priskirtas tarybinei Gudijai. Nuo 1795 metų iki 1990, praėjo beveik du šimtai metų. Todėl dabar įdomu ir tai, kad kaime nebuvo santuokų su svetimtaučiais, kaimas saugojo dzūkišką tapatumą. Gal tik viena tokia santuoka buvo nelabai seniai, tačiau iširo. Ir štai šiomis šventinėmis žiemos dienomis, vasario 16 ir kovo 11 matau Stefos Gaidienės iškeltą valstybinę vėliavą. Taip būna ir kitų valstybinių švenčių metu, tik Tomas Bitinaitis dar iškelia vėliavą kaime prie Trijų kryžių, šie žmonės prisiėmė dabar šią pareigą, kaip mūsų visų atsakomybę ir priminimą, ir paraginimą gerbti savo šventes.

Dabar tai ir yra mūsų nedidelė, šiek tiek uždara kaimynų bendruomenė, kurią jungia matymo ribos. Tris sodybas jungia bendrai laikomas arklys Kotra… ir dar mus, žinoma, jungia šeštadieninė pirtis. Galbūt prie mūsų spės prisijungti sugrįžimo į kaimą stadijoje esantis kitas Kostas Gaidys, jį kaimo žmonės vadina Bingelės, jo sodyba yra prie Musteikos upelio, tenai seniau taip pat buvo pirtis, kurią visa šeimyna draugiškai ir labai greitai nuvertė. Prieš tai supuvo ir tvartas, o kluoną jau senokai pardavė kaimynui Jonui Gaidžiui, taip atkirsdamas sau priėjimą prie sodo. Kaip gi dabar sugrįžti, jeigu nebus kur net vištos ar ožkelės įleisti, nuo ko pradės kaimynas savo sugrįžimą dar nelabai aišku, tačiau dirba daug ir „šumniai“, dažniausiai savaitgaliais, taip atsirado ir tvenkinėlis, ir nemažas trobesys, kuris kiek didokas pirčiai, netinka jisai ir Musteikos kaime įprastai dūminei pirčiai, kurių kaime yra net trys.

Susitinkame kaimynai pirtyje. Dūmai vertėsi per langelį ir per duris, šį kartą kūreno Antanas, jo malkos pušinės, geros, sausos, ilgos – apie šešiasdešimt centimetrų, bet žarijų nedaug šį kartą gavosi. Man irgi praėjusį kartą nenusisekė: žiemos pabaiga, jau baigiasi akmenys ir žarijų buvo nedaug, tačiau krosnis buvo gerai įkaitusi. Dėl to pats įdomumas išlieka — jis būna pradžioje, vos atėjus į pirtį, tada kiekvienas paeiliui imame su medinėmis replėmis iki raudonumo įkaitusius akmenis ir dedame į skardinį kibirą. Ir tuomet retsykiais pasigirsta didelis sprogimas. Sprogsta akmuo, visas vanduo iš kibiro lekia lauk – tiesiai į lubas, akmuo per akimirką pavirsta į smiltis.

Po keletos tokių įvykių aš irgi pradedu bijotis kaip ir kaimynų anūkas bernelis Justinas, juk retsykiais ir kibiras lekia į šoną kelis metrus, dažniausiai jisai jau būna nesuremontuojamas. Todėl reikia darbuotis atsargiai, akmenį leisti iš lėto ir klausytis ar nelabai „griaudžia“. Bet šį sykį akmenys „geri“ ir nesproginėja, todėl visi ramiai užimame savo vietas ir laukiame kol po pirtį pasklis didesnis karštis ir geras garo kvapas. Geriausiai būna kai kūrena Jonas Gaidys su Justinu. Prieš tai Justinas su didele beržine kuoka skaldo eglines malkas, kirvį pastato diedulis, o Justinas duoda (jo judesius rodau dukrai Agotai, ir aiškinu, kodėl lėktuvo garsas taip atsilieka nuo jo paties. Tai matosi ir stebint už šimto metrų malkas kapojančius kaimynus – pirma judesys, po to garsas, judesys ir garsas). Geros eglinės malkos, kodėl niekas dabar šito nežino? Gal užmiršo, o gal nevertina dėl to, kad jos labai spragsi. O štai Jonas Gaidys nesenai tai prisiminė ir dabar visuomet mus palepina geru šių malkų kvapu, kai tik būna jo eilė kūrenti, tik karščio jis nelabai mėgsta.

Dažniausiai pirtyje kalbamės nedaug. Nesinori per daug klausinėti, man atrodo, kad mano klausimai dažniausiai būna kažkokie atitolę nuo kaimynų minčių ir man neaišku, apie ką pasikalbėti, kad neliktų neaiškumų. Geriausiai, žinoma, kalbinti Antaną, jis visuomet greitai užsiveda, tačiau ir jam būna kažkaip „netaip“, kai būna Jonas. O šis kalba nedaug ir nesiginčija, tačiau dažnai atrodo, kad jis lyg ir nepatenkintas kažkuo. Na, pavyzdžiui jam visuomet gali užkliūti „nekočia“ — skardinė vonia, — kurią pastačiau ant akmenų vandeniui pašildyti, taip nusižiūrėjau iš Henriko Gudavičiaus, gyvenančio Liškiavoje. O dar jam nepatinka eiti į pirtį „naujoviškai“, tai yra kiekvieną šeštadienį – „se͂niai nigdi nejo kas savaity, kam?“.

Jonas jau ir pats senolis, bet ar nori jisai gyventi senoviškai? Prie balanos, malkas pjauti su dvirankiu pjūklu? O be telefono ar norėtų būti? Galbūt, jeigu pagalvojus, bet kol kas gaunasi priešingai. Štai tvarkydamas su pagalbininkais kaimo kryžius netyčiom užtaikiau nukirsti telefono kabelį. Su gerai išgaląstu kąstuvu nesunkiai kirtau lazdyno šaknis, o tenai šalia ėjo ir telefono laidai, kolei susiprotėjau, nukirtau kaip kartas savo ir kaimyno laidelius. Kaimynai ėjo ir šaukė, ir barėsi. Paskui atvažiavo kaimynų kaimynas miestietis Klemensas ir su telefonistais griežtai pasikalbėjęs viską sureguliavo taip, kad nuramintų kaimynus, o telefonistai sutvarkė laidus ne per tris dienas, kaip žadėjo iš pradžių, jie tai padarė greičiau, negu per septyniasdešimt dvi valandas…

Prisimenu anas dienas taip pat, kai ėmėmės tvarkyti Tris kaimo kryžius, tada visas kaimas pasiskirstė į tuos, kurie kažko laukė ir į tuos, kurie pritarė. Ir visas tas nuotaikas galima buvo pajusti čia, susitikus šeštadieninėje pirtyje. Sodžiuje nesusipratimų būna visokių, dabar labai keičiasi kaimo gyvenimas, nebeliko tos kartos, kuri turėtų perimti ir tobulinti senolių patirtį. Tačiau vis tiek ir dabar man svarbiausia ne tai, ką kalba visuomet šiek tiek netobuli įstatymai, tačiau tai, ką apie visa tai galvoja mano kaimynas, todėl ir sodyboje geriau tvarkytis neskubant, įsiklausant į vietinius nerašytus gamtos ir žmogaus įstatymus.

Musteika, 2010 m. kovo 17 d.