2010 03 19

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Vidas Pinkevičius. J. S. Bacho vargonų kūryba (I): ankstyvieji Bacho metai

Šis straipsnis ir su juo susijęs keturių Bacho muzikos koncertų ciklas yra skirtas didžiausių Lietuvos vargonų, esančių VU Šv. Jonų bažnyčioje atstatymo dešimtmečiui (2000–2010) paminėti. Koncertai vyks kovo 27, balandžio 10, gegužės 29 ir birželio 5 dienomis 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12, Vilnius). Projekte dalyvaus žymūs sopranai Asmik Grigorian, Joana Gedmintaitė ir Gunta Davidčuka (Latvija) bei fleitininkas Giedrius Gelgotas ir vargonininkas Vidas Pinkevičius. Įvadiniame straipsnyje sužinosite, nuo ko viskas prasidėjo, kaip Bachas augo, tobulėjo kaip vargonininkas ir kompozitorius ankstyvajame kūrybos etape.

Muzikų pasaulyje yra plačiai paplitęs posakis, kad nors ne visi kompozitoriai tikėjo į Dievą, visi jie tikėjo į Bachą. Bachas yra savotiška muzikos pasaulio alfa ir omega, pradžia ir pabaiga. Jis savo muzikoje sugėrė didžiausius pagrindinių Vakarų Europos muzikinių kultūrų pasiekimus, o daugelis po Bacho gyvenusių kompozitorių mokėsi iš jo ir sėmėsi įkvėpimo. Šiuo straipsnių ciklu norėčiau apžvelgti didžiojo meistro gyvenimą ir jo vargoninę kūrybą, supažindinti skaitytojus su pagrindiniais Bacho pasiekimais vargonų ir apskritai muzikos srityje.

Johannas Sebastianas Bachas (1685–1750) buvo XVIII a. vokiečių kompozitorius ir vargonininkas, kurio religiniai ir pasaulietiniai kūriniai chorui, orkestrui ir solo instrumentams galutinai subrandino baroko epochą. Nors Bachas nesukūrė naujų formų, jis praplėtė tų dienų vokiečių stilių iki tobulumo išdailinta polifonine technika. Kompozitoriaus stiliui formuotis didelę įtaką turėjo kitų šalių (ypač Italijos ir Prancūzijos), harmoninė kalba, ritmai ir tradicijos. Bacho kūriniai yra aukštinami dėl savo intelektinės gilumos ir techninio bei meninio meistriškumo. Priešingai nei kai kurių kitų kompozitorių, Bacho muzika neprarado savo aktualumo ir gyvybingumo ir po 300 metų. Ir nesvarbu, ar klausomės scholastinės 6 balsų fugos, šmaikščios arijos ar galantiškos trio sonatos, Bacho kūriniuose kai ką nuostabaus atras ir paprastas muzikos mėgėjas, ir patyręs žinovas. O įdomiausia yra tai, kad, priešingai negu 99 procentai populiariosios muzikos, jo kūriniai kiekvieną kartą klausant suskamba vis naujai ir atveria vis gilesnių minties klodų.

Johannas Sebastianas gimė Tiuringijos mieste Eisenache 1685 metų kovo 21 dieną, miesto muzikos direktoriaus Johanno Ambrosiaus Bacho ir Marijos Elizabetos Lemerhirt, įtakingo Erfurto miesto tarybos nario dukters, šeimoje. Tiuringijos regiono miestuose tarp Erfurto ir Eisenacho Bacho pavardė per ilgą laiką tapo žodžio „muzikantas“ sinonimu. Tai iliustruoja faktas, kad kai 1693 m. Arnštato rūmų kapeloje atsirado laisva vieta, didikas pareikalavo rasti jam… ką nors iš Bacho giminės. Todėl nenuostabu, kad Johano Sebastiano tėvai tikėjosi iš savo sūnaus, kad jis taps muzikantu.

Prabėgus 325 metams nuo Johano Sebastiano gimimo, iškilo nemažai sunkumų, norint sužinoti, pas ką jis galėjo studijuoti. Garsiausieji Bacho sūnūs Karlas Filypas Emanuelis ir Wilhelmas Friedemanas skleisdami idėją, kad Bachas buvo savamokslis genijus, kruopščiai slėpė visus įrodymus apie tiesioginį Bacho mokytoją, naikino Bacho darbinius juodraščius ir panašiai. Tačiau šiandien nekyla jokių abejonių, kad pirmuosius muzikos daigus mažajam Bachui pasėjo jo tėvas ir jo miesto muzikos direktoriaus veikla. Nepaisant to, vis dėlto didžiausią įtaką Johannui Sebastianui iš pradžių padarė jo vyresnysis brolis Johannas Christophas, o netiesiogiai – brolio mokytojas Erfurto vargonininkas Johannas Pachelbelis. Apie tai liudija faktas, kad savo vaikystėje, mirus abiems tėvams, Bachas, būdamas Johanno Christopho priežiūroje, 6 mėnesius iš eilės kiekvieną naktį slapta perrašinėdavo didžiulėje savo brolio kolekcijoje esančius kūrinius. Didelę dalį šio rinkinio sudarė būtent Pachelbelio kūriniai. Greičiausiai dėl pavydo, godžiai saugodamas sunkiai įsigytas Pachelbelio kūrinių kopijas, Johannas Christophas buvo uždraudęs jaunajam Johannui Sebastianui perrašinėti juos. Pastebėjęs tai darant, brolis netgi atėmė ir tai, ką Johannas Sebastianas jau buvo nukopijavęs. Bachas atgavo šį rinkinį tik po savo brolio mirties.

Gyvendamas su savo broliu Ohrdrufo mieste, Bachas lankė lotynišką mokyklą, kurią baigė jau kitame mieste toli šiaurėje – Liuneburge. Čia jis susipažino ir greičiausiai studijavo pas vietos vargonininką, garsų kompozitorių Georgą Biomą, kuris savo ruožtu jį supažindino su Šiaurės Vokietijos ir Prancūzijos meistrais. Liuneburgas buvo palyginti netoli nuo Hamburgo, senojo Hanzos miesto ir garsiojo kultūrinio bei ekonominio metropolio, kuris savo šlovinga vargonų kultūra viliojo jaunąjį Johanną Sebastianą. Garsas apie tuo metu žymiausią hamburgietį – Janą Adamą Reinckeną, legendinio Amsterdamo meistro Jano Pieterszoono Sweelincko mokinį, jau buvo pasiekęs ir Bachą. Reinckenas, gigantiškų choralinių fantazijų ir stulbinamų improvizacijų autorius, taip žavėjo Johanną Sebastianą, kad jis net kelis kartus iš Liunebergo keliavo į Hamburgą, kad pasimokytų iš Reinckeno.

Sulaukęs 18 metų, 1703-iaisiais Bachas pradėjo dirbti vargonininku seniausiame Tiuringijos mieste Arnštate. Tai buvo pirmoji svarbesnė jo tarnyba. Gali būti, kad čia buvo sukurta ir legendinė tokata ir fuga d-moll, nors iki šiol mokslininkai vis dar neturi vieningos nuomonės dėl jos autorystės. Ši tokata ir fuga visame pasaulyje yra, be jokios abejonės, pats populiariausias vargonų kūrinys, ypač išgarsėjęs po 1940 metais pastatyto Disnėjaus filmo „Fantasia“, kuriame skambėjo versija simfoniniam orkestrui. Šis kūrinys popkultūroje buvo naudojamas daugeliu pavidalų: nuo filmų, videožaidimų, roko muzikos iki mobiliųjų telefonų melodijų ir netgi tapatinamas su rudens švente Helovinu.

Tokata prasideda tais legendiniais pasažais ir akordais, kuriuos visi taip puikiai žinome nuo mažų dienų. Galime tik įsivaizduoti, kaip jaunasis ambicingasis Bachas kūrinyje demonstravo savo neribotą vargonų techniką ir improvizacinius sugebėjimus.

Nors ir buvo labai talentingas, tarnyba Arnštate Bachui sekėsi prastai. Tiesą pasakius, būtent jo talentas, didelės ambicijos ir tobulybės siekimas bažnyčios tarybos akyse ir trukdė darbui. Tuo metu bent dėl trijų dalykų taryba kvietė jį pasiaiškinti. Pirmoji priežastis buvo jo garsioji kelionė pas Buxtehudę, apie kurią verta papasakoti plačiau.

Pas Dieterichą Buxtehudę, turbūt garsiausią šiaurės vokiečių baroko vargonų kompozitorių iš Hanzos miesto Liubeko prie Baltijos jūros, dvidešimtmetis Bachas pėsčiomis keliavo daugiau nei 400 kilometrų ir iš jo mokėsi per 1705 metų Kalėdas. Ši Bacho kelionė labai užrūstino Arnštato bažnyčios vadovybę. Paklaustas, kodėl vietoj sutartų kelių savaičių Liubeke pas Buxtehudę išbuvęs net kelis mėnesius, Bachas atsakęs, kad norėjęs perprasti vieną ar kitą dalyką apie muzikos meną.

Iš Buxtehudės Bachas pasisėmė vadinamojo fantastinio stiliaus, „Stylus phantasticus“. Šio stiliaus preliudams ir tokatoms buvo būdingas virtuozinių improvizacinių ir griežtų imitacinių epizodų gretinimas, dažniausiai tokių epizodų būdavo 5 ar net 7. Improvizaciniai epizodai pasižymėjo virtuoziniais pasažais, dramatiškais akordais ir nelauktais disonansais. Imitaciniuose epizoduose vyravo fuginė rašymo maniera, kurios svarbiausias elementas – tema skambėdavo įvairiuose balsuose kaip imitacijos, t. y. mėgdžiojimas.

Antroji Bacho ir Arnštato bažnyčios tarybos problema buvo susijusi su jo nauju vargonavimo stiliumi. Mat maždaug tuo pat metu Bachas savo kūriniuose įvedė dar vieną naują bruožą – liuteroniškomis giesmėmis (choralais) pagrįstuose preliuduose tarp choralo frazių įterpdavo improvizacinių pasažų, pridėdavo smulkių natų prie giesmės melodijos ir kitais būdais labai ištęsdavo preliudus. Ko gero, jaunasis Bachas tai darydavo sekdamas šiaurės Vokietijos choralinės fantazijos stiliumi. Būtent šie intarpai ir aštrios harmonijos labai erzino bažnyčios bendruomenę, nes dėl tokių pasažų būdavo sunku giedoti kartu su vargonų pritarimu.

Trečioji problema, pabloginusi ir taip pašlijusius Bacho ir jo vadovybės santykius, buvo jo nenoras su miesto licėjaus studentų choru atlikti vokalinius polifoninius kūrinius, nors to ir reikalavo taryba. Šią Bacho poziciją galima būtų paaiškinti tuo, kad pirma – jo studentai tyčiodavosi iš jaunesnio už juos vadovo, o antra, kad Bachas jautė profesinį pranašumą, būdamas už juos daug talentingesnis. Kad ir kaip ten būtų, yra klaidinga manyti, jog ambicingojo jaunojo Johanno Sebastiano charakteris buvo labai švelnus. Priešingai, jis turėjo labai tvirtą nuomonę, žinojo savo vertę ir norėjo, kad kiti jį gerbtų. Beje savo jaunystės laikais pirmiausia Bachas išgarsėjo ne kaip kompozitorius, bet kaip vargonininkas virtuozas, kuriam lygių nebuvo visoje Tiuringijos žemėje.

Neapsikentęs konservatyvios Arnštato bažnyčios vyresnybės, Bachas pradėjo ieškoti naujos tarnybos ir ją rado 1707 metais Miulhauzeno mieste. Naujoji tarnyba buvo vienas žingsnis pirmyn Bacho karjeroje jau vien dėl geografinės padėties, mat Miulhauzenas, antrasis po Erfurto Tiuringijos miestas, buvo arčiausias vidurio Vokietijos atitikmuo svarbiesiems šiaurės Vokietijos kultūriniams ir ekonominiams centrams – Hamburgui ir Liubekui. Miulhauzene Bachas turėjo daugiau darbo negu Arnštate bei gaudavo gerokai didesnį atlyginimą, kuris, kaip tais laikais buvo įprasta, būdavo išmokamas ne tik grynaisiais, bet ir natūrinėmis prekėmis: grūdais, malkomis, gėrimais ir pan. 1707 metais Bachas jau tikriausiai jautėsi pasirengęs savarankiškam gyvenimui, nes vedė savo antros eilės pusseserę Marią Barbarą Bach.

Šioje tarnyboje Bachas, kaip ir anksčiau, tobulino ne tik savo kaip atlikėjo galias, bet ir kompozicinius sugebėjimus. Garsas apie jaunąjį kompozitorių ir vargonininką sklido plačiai – Johannas Sebastianas jau buvo pradedamas vertinti ir kaip vargonų ekspertas. Jį pradėjo kviesti įvairios bažnyčios, kad jis įvertintų naujai statomų vargonų būklę, mat vargonų sandarą, mechanikos ypatumus Bachas išmanė puikiai ir vargonų viduje jautėsi kaip namie. Tiesa, Miulhauzene jis užsibuvo neilgai – jau po metų 1708-aisiais Johannas Sebastianas gavo Veimaro kunigaikčio rūmų vargonininko pareigas.

Beje, ar norėtumėte apie vargonus sužinoti daugiau? Ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus. Ekskursiją veda vargonininkas Vidas Pinkevičius.