Vytautas Švanys. Įstatymų volu per Lietuvą

Šį tekstą parašyti paskatino LR Seimo svarstymui pateiktas Atsinaujinančių išteklių energetikos  įstatymo projektas. Ne todėl, kad šis įstatymas kuo nors ypatingai išsiskirtų iš kitų, neseniai parengtų ar rengiamų teisės aktų, o būtent todėl, kad jis iš esmės mažai kuo skiriasi, yra parengtas, kaip ir kiti pastarojo laiko įstatymai, tos pačios koncepcijos pagrindu, kuri, mano galva, yra iš esmės klaidinga, nes pagrįsta neteisingais vertybiniais prioritetais.  Tokia  visuotinė nusisukimo nuo žmogaus tendencija man ir kelia didelį nerimą, nes čia įžvelgiu didžiulį pavojų mūsų visuomenei, Lietuvai.  Įstatymo projektą  panaudojau tik kaip priemonę pažvelgti į bendresnius ir daug gilesnius dalykus.  Viliuosi , kad straipsnio pabaigoje siūlomas kitoks, priešingas požiūris gal nors kiek paskatins kai kuriuos  įstatymų rengėjus, politikus, valdininkus, o ir Bernardinų skaitytojus, pamąstyti apie tai, ko mes siekiame, kur einame, ką kuriame?

Didelės apimties, sudėtingas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas reglamentuotų energetikos, naudojančios atsinaujinančius energijos šaltinius, plėtrą, naudojimą, skatinimą. Niekas nekvestionuoja būtinybės vystyti alternatyvią energetiką iš atsinaujinančių šaltinių, vykdyti prisiimtus ES išpareigojimus, išplėsti jos dalį bendrame energijos sunaudojime.  Elektros energijos dalis iš atsinaujinančių išteklių 2020 metais turi būti ne mažesnė kaip 20 %.  Nežinau, kokiu pagrindu atsirado tie skaičiai, ar tai Lietuvos specialistų skaičiavimai, ar Briuselio – gal iš aukščiau geriau matyti mūsų galimybės, bet labai stebina visiškai  neapgalvotas, be jokių kompleksinių vystymo planų, galimybių studijų, pasekmių įvertinimo, beatodairiškas ir trumparegiškas tų įpareigojimų vykdymas, net ir viršijimas. Štai jau tik iki 2009 m. birželio 12 d. buvo išduotos techninės  sąlygos projektuoti 2058 MW galios vėjo elektrines, apie 1,5 tūkstančiui 60-150 m aukščio “malūnų”. Toks galingumas gerokai viršija maksimalų  visos Lietuvos elektros energijos poreikį (duomenys iš LRVK Valstybinio audito ataskaitos, 2010 m.) To negana, dar rengiamasi vos ne ant visų, dar likusių gyvų, Lietuvos upių ir upelių pastatyti 170 hidroelektrinių.  Europos komisarai tikriausiai pagirs savo kolegas spartuolius už tokį uolumą,  bet Lietuvos žmonėms tokia neracionali energetikos plėtra gali virsti tikra tragedija.

Bet kuo čia dėti kažkokie Lietuvos žmonės, visuomenė, piliečiai, gyventojai, jų interesai? Apie tokias kategorijas įstatyme, kaip ir daugelyje pastaruoju metu rengiamų įstatymų, net nebeužsimenama –jos, kaip tokios,  atrodo, iš vis nebeegzistuoja. Gal ir valstybės nebėra, ji minima tik pavadinime?  Įstatymo projektas nukreiptas į verslo atstovus: investuotoją ( energijos gamintoją) ir tinklų operatorius bei jų painius santykius dar painiau reguliuojantį valdininką.  Na dar bankininką duodantį paskolas ir užstatus.  Išeitų, kad tik iš tų kelių  kategorijų ir susideda valstybė? Nors Konstitucijoje gana aiškiai parašyta, kad valstybę sudaro tauta.  O gal dabar tauta yra tik tas verslo ir valdžios elitas, kaip tai buvo Žečpospolitos saulėlydyje, o visi kiti tik kažkokia tamsi masė, kurią minėti, į kurią kreipti dėmesį, o neduok Dieve, dar atsižvelgti į interesus, tokiame garbingame įstatyme, tokiems elitiniams žmonėms tiesiog žema?  Nors ta banda, dar prieš 20 metų buvusi tauta, įstatyme nepaminėta,  bet, mokant skaityti tarp eilučių, galima jos buvimą ir reikalingumą numanyti.  Labai daug kur įstatyme kalbama apie investicijų į energetinius įrengimus kompensavimą, elektros prijungimo išlaidų padengimą.  Kažkam juk reikės mokėti įstatymo subjektams, elektros gamintojams  dvigubą kainą už elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių. O iš kur tuos šimtus milijonų kompensacijų už investicijas, prijungimą į tinklus, elektros supirkimo dotacijas paimsi? Aišku, kad iš tų, kurie nepaminėti.

Esminiai kiekvieną įstatymą ar veiklą nusakantys parametrai yra  objektas, subjektas ir tikslai. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto subjektas yra aiškus: verslo atstovai ir juos reguliuojantys, juos skatinantys (o gal jų skatinami?) valdininkai. Kitokių visuomenės grupių atstovų ten kaip ir nėra.  Tikslai nėra aiškūs. Įstatymo projekte parašyta, kad tikslas: „garantuoti darnų apsirūpinimą energija ir skatinti tolimesnį energijos iš atsinaujinančių energijos technologijų išteklių technologijų diegimą ir vystymąsi  bei tokios energijos naudojimą.”  Tų išvardytų „tikslų” nelabai galima vadinti tikslais , nes jie nėra nukreipti į subjektą.  Juos teisingiau būtų vadinti priemonėmis tikslui pasiekti.  Pavyzdys: aš einu į mišką parsinešti atsinaujinančių išteklių (priemonių), kad jų įdėjus į židinį (priemonė) man (subjektui) būtų šilta ir gera (tikslas).

Tiek jau to, įstatymo projekto ir jo subjektų, verslininkų, tikslai, nors ir nuslėpti, bet daugmaž yra aiškūs – komerciniai interesai.  Belieka paanalizuoti, kaip tie jų tikslai derinasi su visuomenės interesu ir kokios yra numatomos priemones tiems tikslams pasiekti.   Junginys „darnus apsirūpinimas energija” nėra aiškus. Matyt, turima omenyje Nacionalinėje energetikos strategijoje numatytą pagrindinį jos uždavinį: užtikrinti PATIKIMĄ energijos tiekimą MAŽIAUSIOMIS IŠLAIDOMIS,  MINIMALIA APLINKOS TARŠA, nuolat didinant energetikos sektoriaus veiklos efektyvumą”.

Strategijos nuostatos logiškos, ir nekyla jokių abejonių dėl jų atitikimo visuomenės interesams. Bandydamas trumpai paanalizuoti, kiek įstatymo projektas atitinką Strategiją  (ir visuomenės interesus), koncentruosiuosi  į vėjo energetiką, nes būtent jai atsinaujinančių išteklių naudojimo plėtroje numatyta didžioji dalis – net du trečdaliai visos elektros energijos gamybos.

 Energijos tiekimo patikimumas.  Vėjo energetika negali būti patikima ir užtikrinti energetinio saugumo, nes visiškai priklauso nuo vėjo. Elektra generuojama tiktai tada, kada yra pakankamas vėjo stiprumas, jeigu jo nėra, arba jei jis silpnas, energija nėra gaminama.  Taigi, elektros  tinklai yra arba perkrauti, arba galingumo neužtenka.  Kaip pažymėta Valstybės kontrolės audito 2010 metų ataskaitoje, jau dabar vėjo energetikos plėtra kelia grėsmę ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių energetinių sistemų stabilumui. Kartu su vėjo energetika būtina statyti galios balansavimo pajėgumus, operatyviai reaguojančius į vėjo stiprumo pokyčius ar jo nebuvimą. Šie papildomi balansavimo pajėgumai paprastai naudoja įprastą iškastinį kurą. Balansavimui reikia ne tik didelių papildomų investicijų, bet dėl jo  būtinumo vėjo energetika ne tik kad nesumažina šiltnamio dujų CO₂ emisijos, bet net ją dar ir padidina. Tai  patvirtina mokslinės studijos, atliktos Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje, Estijoje ir kitur.

 Energijos kaina.  2004 metais atliktoje Jungtinės Karalystės Karališkosios inžinierių draugijos studijoje pažymima, kad vėjo jėgainių gaminamos elektros energijos savikaina yra ir ateityje bus  2-5 kartus didesnė už energiją, pagamintą  iš  kitų šaltinių (išskyrus saulės). Natūralu, kad, plečiant vėjo energetiką, vartotojams didėja elektros kaina. Valstybėse, kuriose daugiausia pastatyta vėjo jėgainių, pavyzdžiui: Danijoje, Vokietijoje elektros kainos yra didžiausios Europoje. Danijos parlamente vėjo energetikos plėtra net įvardyta kaip ekonominė katastrofa.

 Aplinkos tarša.  Vėjo energetikos lobistai klaidina visuomenę, kalbėdami, rašydami apie jos ekologiškumą, žalumą, teršalų nebuvimą. Deja, vėjo elektrinės yra teršalo, kurį Europos Komisija įvardijo kaip vieną iš didžiausių Europos problemų, – triukšmo šaltinis. Specifinio triukšmo, kurio poveikis yra nepalyginamai didesnis  nei kitų pramoninių šaltinių: autotransporto, geležinkelio, lėktuvų, nes jis yra nuolatinis, sustiprėjantis naktį, ritmiškas, pulsuojantis, ypač erzinantis, su spektrinėje sudėtyje vyraujančias žemais dažniais ir infragarsu, sklindančiu dideliais atstumais, kurių nesulaiko, neslopina namų sienos.  Pastaraisiais metais nepriklausomi gydytojai, mokslininkai akustikai, triukšmo tyrinėtojai skambina visais varpais apie vėjo jėgainių pavojingumą žmonių, gyvenančių kelių kilometrų spinduliu nuo vėjo jėgainių, sveikatai. Mokslininkų padaryti epidemiologiniai tyrimai duoda panašų rezultatą: absoliučiai daugumai žmonių, gyvenančių kelių kilometrų spinduliu nuo vėjo jėgainių, pasireiškia tie patys specifiniai ligų simptomai, kurių iki pastatant vėjo jėgines jie neturėjo: chroniška nemiga, chroniškas nuovargis, nuolatiniai galvos skausmai, nerimas, spengimas ausyse, depresija, širdies aritmija (Dr. N.Pierpont, Dr..A.Harry, Dr. M. Nissenbaum,  Dr. R.McMurtry ir kt. tyrimai). Žmonėms vystosi vadinamasis „Vėjo jėgainių sindromas”.  Apie neigiamą poveikį daug ką pasako faktas, kad fermose, esančiose netoli vėjo jėgainių, gyvuliai suserga iki tol nebūdingomis ligomis, jie masiškai krinta, dažnai pasitaiko prieauglio išsigimimų. 

 Nepaisant šių gąsdinančių faktų, įstatymo projekto  nuostatos vėjo jėgainių statybą paleidžia visiškai saviveiklai. Norint pastatyti kaimo vietovėje nekaltą, niekam netrukdantį namuką, reikia derinant statybą nueiti „kryžiaus kelius”.  Pasistatyti vėjo jėgainę (es) – vieni niekai. Šiems triukšmingiems 60 m ir aukštesniems pramoniniams objektams-monstrams užteks turėti  nedidelį žemės sklypelį. Nereikės net keisti jo žemės paskirties, nereikės net rengti detaliojo plano, o ką jau kalbėti apie koki nors atsižvelgimą į kaimynystėje gyvenančius žmones. Kreipiesi į Energetikos ministeriją ir gauni leidimą. Tiesa, dar reikia pateikti dokumentus poveikio visuomenės sveikatos vertinimo atrankai.  Bet čia – jokia problema, joks stabdys, nes kažkieno valia lietuviškos triukšmą reglamentuojančios higienos normos yra bene pačios didžiausios pasaulyje, o sanitarinės apsaugos zonos vėjo jėgainėms – išvis nenustatytos.  Tad statykis, kur tau patogiau: kaimo gyvenvietės centre,  šalia kaimyno tvoros, prie vaikų darželio, mokyklos – jokių apribojimų kaimo vietovėje įstatymo projektas nenumato. Negi statysi kokioje atokioje vietoje, toli nuo gyvenvietės,  gyvenamųjų namų, kelių, infrastruktūros – taip juk brangiau.  Svarbiausia, kad būtų kažkam pigiau. Įstatymo rengėjams visai nerūpi, kad tas tūkstantis, du tūkstančiai vėjo jėgainių dešimčių tūkstančių kaimo žmonių gyvenimus pavers pačiu tikriausiu pragaru. Faktiškai būtų galutinai sunaikintas Vakarų Lietuvos kaimas.

 Rengia žmonės tokį įstatymą, svarsto, priima, ir kažkodėl nekyla klausimų, ar tas teisės aktas atitinka  LR Konstitucijos nuostatoms, pavyzdžiui: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad jį tarnautų bendrai tautos gerovei”; “Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių”?  Ar įstatymo projekte numatyta vieno asmens teisė laisvai vykdyti veiklą, kuri generuoja sklindančius į kaimyno, kito asmens valdas teršalus, sukeliančius tam kaimynui, jo šeimai, vaikams sunkių sveikatos sutrikimų,  derinasi su Europos žmogaus teisių konvencijos 8 str. ir  jos 1-uoju protokolu, įtvirtinančiu žmogaus namų neliečiamybę ir teisę netrukdomai, laisvai džiaugtis gyvenimu savo valdose (“every <…> person is entilted to the peaceful enjoyment of his possessions”)?   O dar kur tos veiklos sukeltas dėsningas visiškas  kaimyno nuosavybės  (namo, žemės) nuvertėjimas?  Kas ją bepirks?  O kaip Lietuvos ratifikuotos Orhuso konvencijos nuostatos, teigiančios apie kiekvieno žmogaus prigimtine teisę gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje,  įtvirtinant šia teisę ne tik šiai, bet ir būsimoms kartoms?

 Gal žodį „aplinka” įstatymo rengėjai suvokia kitaip, kaip nors keistai, siaurai, labai savaip ir asmeniškai, ne taip, kaip yra suprantama toje pačioje Orhuso konvencijoje ar kituose ES dokumentuose? Visuose aplinka yra neatsiejama nuo žmogaus. Saugoti aplinką reiškia visų pirma saugoti žmogų, nes aplinka yra suprantama, kaip žmogaus sveikatos ir saugos būklė, gyvenimo sąlygos. O sveikata net ir mūsiškiame Sveikatos priežiūros įstatyme yra apibrėžta ne kaip ligos nebuvimas, o kaip fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būsena!  Ratas užsidaro! Viskas susiję, neatsiejama.

Tad atrodytų viskas aišku! Įstatymas (ai) turėtų siekti žmonių, tautos gerovės!  Kas lemia gerovę (gerovės būseną), pagalvojus irgi galima pasakyti. Ar įmanoma gerovė (gera būsena) be sveikatai ir gerovei palankios savos gyvenamosios  aplinkos, erdvės (tyro oro, švaraus vandens, sveiko maisto, natūralios gyvos, dvasią maitinančios, tylios aplinkos), artimų mylinčių, mylimų žmonių, darnios šeimos, prasmingos, kūrybingos veiklos? Nelabai. Tai, manau, ir yra svarbiausi būtiniausi dalykai – visi kiti tėra tik papildomi, tik antraeiliai veiksniai.  Būtų natūralu, kad valstybės  politika, veiksmai, įstatymai būtų askirti būtent šiems gerovę užtikrinantiems dalykams, bet susidaro įspūdis,  jog daroma viskas, kad tą gerovė būtų sunaikinta. Visi tie išvardyti gerovės kriterijai metai iš metų kažkodėl blogėja. 

Politikai kalba tik apie ekonomiką, kitaip sakant, tik apie pinigus.  Jeigu politikams atrodo, jog pinigai svarbiausia, kad jie yra gerovę lemianti vertybė, tai gal jie galėtų jais įvertinti kad ir savo ar savo vaikų sveikatą. Pavyzdžiui, už kiek jie parduotų savo ar savo vaiko sveikatą?  Greičiausiai neparduotų, bet už tai, kaip lengvai jie (AI energetikos įstatymo, naujos Teritorijų planavimo koncepcijos kūrėjai, SAM higienos normų rengėjai ir t.t.) aukoja, parduoda kitų žmonių, jų vaikų sveikatą, gyvenimus, gyvybes – viską, kas yra tikrai vertinga, neįkainuojama.  Dėl ko? Dėl pinigų.

 Vargu ar įstatymas, ar kokia nors veikla, kurios tikslai tėra tik komerciniai, ekonominiai, tai yra tik „daryti” pinigus, gali būti naudinga visuomenei, gali kurti gerovę? Ji paprastai tebus nukreipta tik į pinigų darymą bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, paprastai paminant esminius gerovę kuriančius elementus. Tą puikiai matome visur savo gyvenime: vanduo, oras, maksimų maistas, sveikata, šeima…

 Būtent aplinka plačiąja prasme galėtų būti kriterijumi įvertinant įstatymus, žmogaus, įmonės, valstybės veiklą.  Kiek ta veikla yra kenkėjiška, kiek pozityvi, priklauso nuo to, ar ji gadina, blogina, ar gerina, tobulina gyvenamąją aplinką.  Tai, manau, neįtikėtinai talpus, universalus ir patikimas vertinimo kriterijus, žiūrintis į „vaisius”, dar ir parodantis, kaip žmogus suvokia savo gyvenimo prasmę, paskirtį…