2010 03 23

Vanda Zaborskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Laisvė ar Tėvynė

Portretas.
Literatūrologė Vanda Zaborskaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pasitaiko, kad tą pačią dieną sugula greta keli visiškai skirtingi tekstai ir jų kaimynystė išskelia naują, netikėtą prasmę.

Taip atsitiko ir dabar. Paėmiau į rankas kadaise nebaigtas skaityti „Lietuvos žinias“ ( š. m. kovo 19 d.) su įdomiu Aro Lukšo straipsniu „Idealizmas, nuspalvintas nerimu“, iliustruotu Nepriklausomybės paskelbimo nuotrauka. Ji spausdinta jau daugybę kartų, bet pirmąsyk matau šį jos variantą, kur į kadrą patenka visi penki prezidiumo nariai: Kazimieras Motieka, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Česlovas Stankevičius ir Aloyzas Sakalas. Džiaugsmingi veidai. Skirtingos biografijos, nors visi Lietuvoje išgyvenę sovietmetį. Trys iš jų buvę valdžios partijos LKP nariai, ketvirtas – buvęs nepartinis, o penktas – gulago kalinys, patyręs anų keturių valdžios represijas.

Jį ir noriu išskirti, kaip labiausiai tinkantį mano temai. Suimtas jis buvo septyniolikos metų, negalėjo susitaikyti su nelaisve, vežamas į imperijos gilumą, ryžosi desperatiškam žingsniui – bėgti. Vieną naktį, atplėšęs silpniau pritvirtintas gyvulinio vagono dvi lentas, iššoko iš traukinio, sargybinio paleistas šūvis nepataikė (vėliau tie patys sargybiniai jam pasakojo, kad buvo šauta tris kartus, bet pirmuosius du užsikirto šautuvas, o tretysis pavėlavo – bėglys suspėjo dingti tamsoje, stebuklingai Viešpaties rankos apsaugotas). Jis pasileido bėgti, ir kai jau nutolo traukinys, besivejančių sargybinių ir šunų balsai, jis krito ant žemės aukštielninkas, jam atsivėrė begalinis žvaigždėtas dangus, ir jis išgyveno neišsakomą palaimą: laisvė! Netrukus, žinoma, buvo sulaikytas, griežtojo režimo lageryje patyrė stropiai sekamo bėglio likimą. Žinojo, kad jeigu būtų pavykę pasiekti Lietuvą, jam būtų buvęs vienintelis kelias – į mišką, kur greičiausiai būtų paguldęs galvą. Bet vis tiek jis niekados neišsižadėjo laisvės kaip brangiausios vertybės. Tačiau po keturių dešimtmečių ne vien jį, o ir kitus keturis vienodai apglobė Tėvynės laisvės sparnas.

Laisvę pasirinko ir režisierius Jonas Jurašas su žmona Aušra. Šiandien žiūrėjau per Baltijos televiziją jaudinančią Liudvikos Pociūnienės laidą iš ciklo „Laiko ženklai“ – apie anuomet garsų J. Jurašo pastatymą Kauno dramos teatre – Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“, apie tai, kaip cenzūra uždraudė esmingai svarbų spektaklio finalo akcentą – Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo parodymą. Apie to spektaklio sukrečiantį poveikį žiūrovams, žinojusiems apie cenzūros įsikišimą ir apie tai, kaip tas žinojimas dar sustiprino įspūdį, kurį kėlė ir nuostabus Rūtos Staliliūnaitės aktorinis talentas, ir J. Grušo teksto poetiškumas. Spektaklis ne vieniems metams tapo Lietuvoje laisvės ilgesį, pasipriešinimą priespaudai žadinančiu svarbiu veiksniu. O režisierius, išgyvenęs dar ne vieną konfliktą su valdžios cenzūra, parašė viešą protesto pareiškimą ir paliko drauge su žmona Aušra Sluckaite Sovietiją, pasirinkęs emigranto dalią. Tai nebuvo lengva, jie patyrė nemažą viešosios nuomonės spaudimą, smerkiantį daugelio buvusių draugų požiūrį. Bet jie pasirinko laisvę.

Šiandien jie prisimena savo konfliktą su valdžia ir netgi su visuomenės, savo aplinkos dalimi, kaip labai šviesų ir prasmingą savo jaunystės pasirinkimą. Ir iš tikrųjų – tai gražu ir tauru. Aš to nekvestionuoju ir prisimenu laidą dėl to, kad joje parodytąją istoriją palydėjo Tomo Venclovos komentaras. Tos pačios jo mintys išsakomos jau ne pirmą sykį, kartojamos jaunų žmonių, ano laiko nemačiusių. Aš joms nepritariau niekad, bet mane nustebino ir nuvylė tai, kad jos išsakomos būtent dabar, kai jau praslinko pakankamai laiko nuo papasakotos istorijos ir pačiam komentatoriui daugelis dalykų turėjo pasirodyti kitaip (jis pats yra prisipažinęs, kad Sąjūdis jam buvęs netikėtas, jį nustebinęs dalykas). Jis glorifikuoja Jono ir Aušros Jurašų žingsnį ir visiškai solidarizuojasi su jais – juk toks buvo ir jo paties pasirinkimas. Šiam pasirinkimui pritariu – tai visai teisėtas asmens apsisprendimas. Tačiau niekaip nesutinku, kad tokio pasirinkimo vertė būtų suabsoliutinama, nes vargu ar tokiu atveju galimas vienas receptas, vienas kelias, vienintelis garbingas ir prasmingas. O T. Venclova nušviečia jį būtent taip: Jurašai pasirinko laisvę ir tiesą, kaip ir pats Venclova, tuo tarpu kiti liko dainuoti liaudies dainų, sekti vaikams liaudies pasakų – žodžiu, „kurti tautinę kultūrą“, kas sovietinei valdžiai, kaip jis ne kartą yra sakęs, buvę visiškai priimtina.

Gerai, o tada paklauskime: kas sukėlė Sąjūdį ir atkūrė Nepriklausomybę, nepabūgę beginkliai stoti prieš sovietinius tankus, skelbti Aktą, kai dar niekas nežinojo, kuo visa tai baigsis? Ar ne tie blogieji, pasilikusieji krašte, kūrusieji „tautinę kultūrą“, kaip T. Venclova ironizuoja? Ar ne tie patys T. Venclovos pašiepiamieji, kurie su ašaromis klausė Justino Marcinkevičiaus eilėraščių, plūdo į Laimono Noreikos poezijos vakarus, o ir į tą pačią J. Jurašo pastatytąją „Barborą Radvilaitę“? Tad klasifikuoti žmones į geruosius, kurie bėgo iš nelaisvės, ir bloguosius, kurie liko Lietuvoje, ir apgailestauti, kad gerųjų buvo taip mažai, yra, mano įsitikinimu, klaidingas sprendimas.

O dabar trečias tekstas, kuris paryškina mano temą. Skaitau antrąją dalį veikalo „Stalin i pisateli“ (B. Sarnov, Stalin i pisateli / Kniga vtoraja. Moskva, Eksmo, 2009) skyrių apie Aną Achmatovą. Ten, tarp kitko, detaliai nušviečiamas jos sąmoningas apsisprendimas neemigruoti, nors buvo kalbinama ir įtikinėjama jai labai artimų žmonių. Ji nenuėjo Bunino, Chodasevičiaus, Zamiatino, Cvetajevos keliu. Savo žingsnį ji formulavo taip: jeigu reikia rinktis tarp laisvės ir tėvynės, ji renkasi tėvynę, nors tas pasirinkimas, kaip ji žinojo, jai kaštuos labai brangiai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tokia pat pasirinkimo būtinybė iškilo ir Jonui bei Aušrai Jurašams, tokia pat ir  T. Venclovai: asmens ir kūrybos, savirealizacijos laisvė – ar pareiga ir noras dalytis likimu su pavergta tėvyne (taip kadaise argumentavo savo nenorą trauktis iš Lietuvos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė). Sutinku, kad dauguma žmonių tokios dilemos nė nejautė, išvykti jie ne tik neturėjo jokios galimybės, bet ir noro. Suprantu, jog kalbama apie menininkus, intelektualus. Bet ir tokiu atveju emigracija jokiu būdu nebuvo vienintelė garbinga alternatyva pasilikti tegul ir pavergtoje Lietuvoje. Emigracija, emigravimas suvaidino mūsų tautos istorijoje svarbų, taip pat ir pozityvų vaidmenį, pozityvus buvo ir Jurašų, ir T. Venclovos, ir Aleksandro Štromo žingsnis.

Bet tai jokiu būdu nėra pagrindas kaip nors pašiepti, nuvertinti, sumenkinti tuos, kurie pasiliko – ypač, kad ir jų teisumą jau šimteriopai patvirtino istorija. Būtina dar pabrėžti, jog teigiami yra tik atskiri emigracijos atvejai – nebent tai būtų masinis egzodas ekstremalioje istorijos primestoje situacijoje. O šiaip, masinė emigracija visados tautai pražūtinga. Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei paskui T. Venclovą ir A. Štromą būtų patraukę tūkstančiai intelektualų. Užtat nereikia vieniems pernelyg susireikšminti, o kitus paniekinti. Tauta ir jos egzistavimo formos yra labai sudėtingas dalykas, reikėtų matyti integralią visumą, remti vienijančius, o ne skaldančius veiksnius.