2010 03 26

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Arūnas Peškaitis OFM: „Leidėjai įdeda be galo daug darbo, kad knyga būtų tokia, kokią mes vartome“

Šiuolaikinėje, nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta: knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai, galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą. Kinta ir santykis su knyga: kažkada garbinta, laikyta šeimos ar giminės relikvija, deficitu, galiausiai didžiausiu turtu, šiandien ji neretai tampa dar vienu daiktu niekučių prikrautoje lentynoje, necenzūruotos, tačiau dažnai morališkai pasenusios informacijos šaltiniu.

Knygos perkamos, norėtųsi tikėti, kad ir skaitomos, tačiau ar skaitymas vis dar primena dvasinį ritualą, ar visuomet žmogus su knyga rankose gali būti laikomas iš tiesų kultūringas.

Skaitymo skatinimo projekto Skaityk ir dovanok“ tikslas ir yra paskatinti visuomenės domėjimąsi knygomis, skaitymu, dalytis perskaitytomis knygomis. Projekte dalyvauja 10 žymių kultūros, verslo, sporto ir politikos atstovų, kurie padovanoja po knygą iš savo asmeninės bibliotekos bei pasidalija mintimis apie knygą. Projektą organizuoja šiuolaikinių menų centras „Menų spaustuvė“, perskaitytų knygų knygynas internete „Sena.lt“, „Knygų klubas“ (www.knyguklubas.lt) bei interneto portalas „Bernardinai.lt“.

Apie skaitymo kultūrą, jos pilnatvę ar skurdą, kultūringą žmogų ir knygos reikšmę kalbamės su pranciškonu kunigu Arūnu Peškaičiu.

Zenekos nuotrauka

Jei žvelgtume platesniu žvilgsniu, kaip jūs apibūdintumėte savo skaitymo kelio formavimąsi? Kas turėjo tam įtakos? Kaip kartu su jumis augo jūsų skaitomos knygos?

Ankstyvojoje vaikystėje mėgau skaityti vaikiško fantasy žanro pasakas. Labiausiai tuomet „įstrigusios“ knygos – A. Volkovo pasakų trilogija „Smaragdo miesto burtininkas“.

Kita knyga, kurią prisimenu iš gana ankstyvos vaikystės, – J. Krusso „Timas Taleris, arba parduotas juokas“. Šios knygos buvo vienos iš tų, kurios atmintyje išliko iki pat šių dienų. Pavyzdžiui, nuotaikingą pasakojimą „Timas Taleris, arba parduotas juokas“ aš paskaitau netgi dabar – jame galima rasti labai rimtų idėjų, tinkančių ir suaugusiesiems.

Paauglystės periodu susidomėjau nuotykių literatūra. Galėčiau paminėti tris autorius: F. Cooperis, L. Velskopf-Henrich ir Ž. Vernas. Šie autoriai daugeliui buvo artimi savo idėjomis.

Ankstyvojoje jaunystėje atradau mokslinę fantastiką – esu perskaitęs daugybę knygų. Ypatingai įsiminė A. Tolstojaus „Inžinieriaus Garino hiperboloidas“, H. Velso kone visos perskaitytos knygos.

Vėliau sekė sudėtingesni autoriai, kurių jau negalima priskirti prie mokslinės fantastikos. Tai fantasy žanro kūrėjai: R. Bredberis, A. Beliajevas, S. Lemas, daugybė amerikiečių autorių.

Po mokyklos baigimo pradėjau skaityti klasiką, ir tuo labai džiaugiuosi. Pamenu, kokį sukrečiantį įspūdį man paliko M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Perskaičiau praktiškai visus Dostojevskio kūrinius, pagrindinius L. Tolstojaus romanus, A. Camiu kūrybą pažinau tiek, kiek jos buvo išleista lietuvių ir rusų kalbomis. Skaičiau V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“, kurio mokykloje turbūt neperskaičiau. Atradau naująją ir senesniąją klasiką, nors man visuomet buvo artima XIX – XX a. laikotarpio klasika – štai ir dabar skaitau A. France‘o romaną „Dievai trokšta“. Skaičiau ir ankstesniųjų laikų klasikos kūrinių, bet man tai nebuvo labai ryšku ir įspūdinga. Tiesiog studijuodamas universitete suvokiau, kad privalau paskaityti, pavyzdžiui, Šekspyro dramų. Be to, labai anksti suradau detektyvo žanrą, kuriuo iki šiol žaviuosi. Nes geri detektyvai, mano galva, – mūsų gyvenimo atspindys, ir reiškia daug daugiau nei vien tik intrigą surasti, kas ką nužudė. Mūsų gyvenimas kupinas paslapties ir intrigos gerąja prasme. Gyvenimas kaip nuotykis.

Be abejo, studijuodamas universitete suradau filosofinę, psichologinę literatūrą, o po atsivertimo į krikščionybę – religinę literatūrą. Toks buvo mano skaitymo kelias.

Kas lėmė jūsų skaitymo kelio kaitą? Asmenybės formavimasis? Tam tikri gyvenimo laikotarpiai?

Mokslinė fantastika, išskyrus kai kuriuos autorius, ilgainiui man tapo nebeįdomi. Manau, tai tam tikras brandumas, nes mokslinę fantastiką siečiau su svajojančio žmogaus tipu. Paauglystėje, ankstyvojoje jaunystėje man buvo būdinga svajoti apie ateivius, apie skraidančias lėkštes, todėl taip noriai „valgiau“ tą mokslinę fantastiką. Galbūt aš buvau pakankamai uždaras, todėl tos svajonės, paskendimas savyje buvo būtini. Mano asmenybės augimas susijęs su išvažiavimu studijuoti į universitetą, todėl po truputį skaityta mokslinė fantastika nutolo. Nors pamenu, studijuodamas pirmame kurse, nuėjau į fizikų įkurto fantastų klubo užsiėmimą, tačiau ten nepritapau. Jau buvau pernelyg nutolęs nuo fantastikos. Ji man tapo tarsi išaugtu drabužiu. Po to prie fantastikos ir prie fantasy žanro, kurį daugelis vadina tiesiog nuostabiu, negrįžau. Neperskaičiau Louiso kosminės trilogijos, S. Lukjanenko žymiosios trilogijos, nors daugelis sako, kad tai puikios knygos. Galbūt nei fantastika, nei fantasy žanro knygos, kurios tarpusavyje visiškai skirtingos, man „nebekalba“. Visiškai priešingai yra su detektyvais, kuriuos aš skaitau jau daugiau nei dvidešimt metų.

Be mokslinės fantastinės literatūros, jūs minėjote klasikinę literatūrą. Ką ji jums davė?

Ji man davė jausmų, motyvų, proto tikrumo. Kita vertus, ypač XX a. literatūroje, yra daug mįslės: ypatingai H. Hessės, M. Prousto kūryba. Mane turbūt traukte traukė panoraminis žvilgsnis į gyvenimą ir aiškumas. XX a. antrojoje pusėje jo liko vis mažiau. „Atėjusi“ postmodernizmo literatūra vis mažiau mane traukia.

Kokia jūsų pozicija lietuvių literatūros klasikos atžvilgiu? Galėtume žvelgti bendriau: klasika ir dabartinė literatūra.

Kad ir kaip būtų keista, lietuvių literatūra man nėra artima. Aš labai mažai skaitau lietuvių literatūros, nors turiu pasidėjęs ne vieną knygą, kurios vis dar neperskaičiau. Iš klasikų, kurių kūrinių esu skaitęs, minėčiau Žemaitę, J. Baltušio „Sakmę apie Juzą“, pagrindinius J. Avyžiaus romanus, V. Sirijos Girą. Lietuvių proza nėra mano favoritė. Kitokia situacija su lietuvių poezija. Galėčiau įvardyti ne vieną autorių. Lietuvių poezija, mano manymu, stipresnė už prozą. Tai – labai vertinga poezija. Artimiausia poetė man apskritai – J. Degutytė. Labai mėgstu J. Vaičiūnaitę, A.A. Jonyną, E. Mieželaitį, J. Juškaitį. M. Martinaičio ir J. Marcinkevičiaus kūryba man nėra artima, tačiau dažnai ją skaitau. Surandu ten daug tikrų dalykų. Iš jaunųjų poetų gretų išskirčiau D. Petrošių, G. Kazlauskaitę.

Ar jūs domitės pasirodančiomis knygų naujienomis? Ar mėginate sekti, domėtis, ieškoti tam tikrų knygų?

Žinoma, tačiau knygų išleidžiama tiek daug, kad kartais tenka labai skaudžiai atsirinkinėti – juk visko perskaityti nesuspėsi. Kai kurie autoriai mane labai domina, tačiau aš esu per mažai perskaitęs jų kūrybos, todėl seku, ką nauja parašė, pavyzdžiui, L. Ulickaja. Esu perskaitęs visus A. Marininos 38 romanus, visuomet seku, ar ji ko naujo neparašė.

Minėjote, kad pakankamai sudėtinga pasirinkti gerą literatūrą. Kokiais rodikliais jūs pasitikite?

Yra žmonių, kurie man papasakoja apie vieną ar kitą autorių, jo kūrybą, tuomet aš pradedu jo ieškoti. Žinoma, yra autorių, kurie manęs taip ir nesudomina. Be to, yra tam tikrų kūrinių, kuriuos aš privalau perskaityti, jeigu studijavau teologiją. Ypač krikščioniškosios mistikos klasikiniai veikalai. Kai kurie autoriai – mano „dvasinė duona“: šv. Kryžiaus Jonas, šv. Teresė Avilietė, šv. Bonaventūra. Man labai svarbi Josepho Ratzingerio – dabartinio popiežiaus Benedikto XVI-ojo kūryba, teologinė mintis. Aš esu, galima sakyti, jo gerbėjas.

Knygos ateina tam tikrais keliais. Kultūrinėje spaudoje perskaityti kai kurie dalykai skatina ieškoti vieno ar kito rašytojo kūrinių. Pasakyčiau tik tiek, venkite pirkti knygas, kurios išleistos „rėkiančiais“ pavadinimais, plonais, spalvotais viršeliais bei didelėmis raidėmis, ypač apie karmą, energetinius dalykus – šiuo atveju patarčiau jų ir į rankas neimti. Man atrodo, kad beveik visuomet kokybės ženklu tampa ir leidykla. Nebūtinai didelė, tačiau leidžianti kokybišką literatūrą. Autoriai, kuriuos pažįsti per literatūros kritiką, žmones, kuriais pasitiki, leidyklos – tai ženklai, kurie gali padėti pasirinkti gerą literatūrą.

Kita svarbi tema – informacinės technologijos mūsų gyvenime. Kaip manote, koks galimas informacinių technologijų santykis su šiandieninėmis knygomis? Ar gali būti, kad vieną dieną knygas skaitysime internete?

Man tai niekada nebus įmanoma. Be galo didelis malonumas liesti knygą, vartyti, būti prie jos, prisijaukinti ją. Nebent tos informacinės technologijos tiek patobulės, kad mes neatskirsime virtualumo nuo tikrovės. Apie tai taip pat kalbama, tačiau man tokios kalbos panašesnės į mokslinę fantastiką. Žinoma, fantastika persipina su gyvenimu. Juk apie mobiliuosius telefonus prieš dvidešimt metų skaitėme kaip apie fantastinį dalyką.

Man knyga – nepamainomas dalykas, reikalaujantis susikaupimo. Jei aš noriu kažką perskaityti internete, būtinai atsispausdinu. Aš negaliu žiūrėti į ekraną ir skaityti. Be to, knyga juk yra graži, turi daug kitokių dimensijų: popierius, netgi ypatingas kvapas. Leidėjai įdeda be galo daug darbo, kad knyga būtų tokia, kokią mes vartome.

Kalbino Kristina Buidovaitė