2010 03 31

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Vidas Pinkevičius. J. S. Bacho vargonų kūryba (II): Veimaras

Šie straipsniai, radijo paskaitos ir keturių J. S. Bacho muzikos koncertų ciklas yra skirti didžiausių Lietuvos vargonų, esančių VU Šv. Jonų bažnyčioje atstatymo dešimtmečiui (2000–2010) paminėti.

Titulinis J.S.Bacho Vargonu knygelės puslapis

Įvadiniame straipsnyje apie J. S. Bacho vargonų kūrybą sužinojome, kaip jis augo, kokia buvo jo muzikinė vaikystė, kaip jis ugdė savo, kaip vargonininko ir kompozitoriaus, sugebėjimus ankstyvajame kūrybos etape. Antroje straipsnių ciklo dalyje apžvelgsime kompozitoriaus Veimaro laikotarpio gyvenimą ir kūrybą, sužinosime, kaip jį paveikė pažintis su Antonio Vivaldžio kūriniais ir kaip baigėsi garsiosios Bacho muzikinės varžybos su vargonų ir klavesino virtuozu iš Paryžiaus Louisu Marchandu.

J. S. Bachui dirbant Veimare, didelį vaidmenį vaidino ryšiai su kaimyninėmis grafystėmis ir kunigaikštystėmis. 1713 m. vasarį jis gavo viliojantį pasiūlymą vykti į Sakso-Veisenfelso rūmus. Kunigaikščio Christiano 31 gimtadieniui jis turėjo sukurti šventinę banketo muziką arba Tafel-musik puotai, kuri turėjo vykti kunigaikščio medžioklės namelyje, prie Veisenfelso, pasibaigus medžioklei. Ta proga J. S. Bachas sukūrė vadinamąją „Medžioklės“ kantatą BWV 208. Šis ilgas 16 dalių kūrinys atkuria dramatinį dialogą tarp keturių mitologinių personažų – Dianos, Palės, Endymiono ir Pano. Kantata parašyta dviem sopranams, tenorui ir bosui bei didelėms instrumentinėms pajėgoms, tarp jų ir dviem medžioklės ragams. Šie ragai, tipiški instrumentai, tinkantys medžioklės progai, buvo šiek tiek panašūs į valtornas. Ši kantata naudoja visas tris pavyzdines vokalines formas – rečitatyvą, ariją ir chorą. Ko gero, pati populiariausia šios kantatos arija yra „Schafe können sicher weiden“ („Avys gali ramiai ganytis“), skirta sopranui, dviem išilginėms fleitoms ir continuo.

Įdomu tai, kad Veimare nuo pat pradžių J. S. Bacho pareigos buvo ne tik vargonininko, bet ir kamerinio muziko (cammer musicus). Tokio posto neturėjo nė vienas J. S. Bacho pirmtakas Veimaro rūmų kapeloje. Tas papildomas titulas turbūt buvo skirtas pakylėti rūmų vargonininką iki trečiojo asmens kapeloje po kapelmeisterio ir vicekapelmeisterio. Tai patvirtina ir J. S. Bacho algos dydis. Kadangi Bachas jau nuo Miulhauzeno laikų norėjo būti atsakingas už vokalinio-instrumentinio ansamblio muziką, kaip kamerinis muzikas jis galėjo kurti ir vadovauti atliekant kūrinius ir religinėms, ir pasaulietinėms progoms.

Kompozitorius savo profesinio formavimosi metais sėmėsi įkvėpimo iš toje pačioje aplinkoje – centrinėje Vokietijoje – kūrusių meistrų, o Liuneburge jis buvo supažindintas su prancūzų ir Šiaurės Vokietijos stiliumi. Vėliau Arnštate, paveiktas Buxtehudės, jis jau perėmė šiaurietišką manierą. Subrendęs kaip kompozitorius, Veimare J. S. Bachas pradėjo žvalgytis dar plačiau. Būtent čia jis ištobulino tą tikrąjį savo stilių, kuriam padarė įtaką tuo metu madingiausios Europos muzikos kultūros – Prancūzijos ir Italijos nacionaliniai stiliai.

Pièce d’orgue in G, BWV 572, dar žinoma kaip trijų dalių Fantazija G-dur, buvo sukurta prieš 1712-uosius. Šis kūrinys atspindi J. S. Bachui tuo metu svarbią prancūzišką rašymo manierą, kurią imituoti kompozitorius išmoko perrašęs prancūzų meistro Nicolas de Grigny liturginių kūrinių rinkinį „Livre d‘Orgue“ („Vargonų knyga“). Pirmoji šios fantazijos dalis pavadinta Tres vitement (labai greitai), antroji – Gravement (sunkiai) ir trečioji – Lentement (lėtai). Kraštinės dalys savo pasažais labai primena tokatą, o centrinis iškilmingas epizodas parašytas 5 balsų polifonine faktūra. Šioje dalyje girdėti labai įspūdinga kylančios melodinės linijos tema, kuri skamba ilgomis natomis.

1713 metais Veimaro princas Johannas Ernstas, puikus kompozitorius, kuris mokėsi ir pas Bachą, iš Amsterdamo ir parsivežė visą pluoštą vieno iš madingiausių gyvų kompozitorių Antonio Vivaldžio koncertų. J. S. Bachui į rankas pateko ši kolekcija, ir jis taip susižavėjo Vivaldžio motoriškais melodijų ritmais, stulbinamomis harmonijų sekvencijomis bei nuostabia ritornello forma, kad šešis Vivaldžio koncertus pritaikė klavesinui ir tris – vargonams. Be to, tuo metu J. S. Bachas sėmėsi įkvėpimo ir iš kitų italų kompozitorių, tokių kaip Torellio, Albinonio, Legrenzio, ir stengėsi perimti jų muzikinės kalbos geriausius elementus. Nuo tada italų įtaka visam laikui įsitvirtino jo kūryboje.

J. S. Bacho koncertas a-moll, BWV 593, yra Vivaldžio koncerto dviem smuikams, styginiams ir continuo, RV 522 (1711) transkripcija vargonams. Kūrinį sudaro tipiškos greita-lėta-greita dalys, kuriose yra akivaizdus pagrindinis itališkojo koncerto žanro principas: orkestro epizodai, pagrįsti viena tema (ritornello), priešpriešinami soliniams interliudams. Ritornello pasirodo įvairiomis tonacijomis, tuo suteikdamas koncertui taip svarbų vientisumo ir kontrasto principą.

Ko gero, Veimare pats didžiausias J. S. Bacho projektas buvo „Orgelbüchlein“ („Vargonų knygelė“). Šį rinkinį, sukurtą 1708-1714 metais, kompozitorius planavo kaip pačią išsamiausią liturginių choralų kolekciją. Rinkinyje turėjo būti 164 choralų preliudai, kiekvienas puslapio ilgumo ir apimantys visą liturginių metų ciklą. J. S. Bachas iš anksto užrašė visus kūrinių pavadinimus. Deja, dėl ne visai aiškių priežasčių kompozitorius užbaigė tik 46 preliudus. Dauguma šios kolekcijos choralų yra sukurti pagal vieną principą – pagrindinis balsas gieda choralo melodija (gryną arba ornamentuotą), o pritariamieji balsai nuo pradžių iki galo naudoja vieną ritminę-melodinę formulę, kitaip tariant, figūrą.

Vienas populiariausių „Vargonų knygelės“ choralų preliudų Ich ruf zu dir, Herr Jesu Christ („Aš tavęs šaukiuosi, Viešpatie Jėzau Kristau“). Jis parašytas 3 balsams: dešinė ranka groja choralo melodiją, kairė – pritariamąją arpedžio figūrą, o pedalai – boso melodinę liniją, kuris yra harmonijos pagrindas. Pedalų partija yra sudaryta iš pasikartojančių natų. Šį kūrinį režisierius Andrejus Tarkovskis naudoja filme „Solaris“.

Veimare J. S. Bachui gimė ir turbūt du žymiausieji jo sūnūs: 1710 m. – vyriausias sūnus Wilhelmas Friedemannas, o 1714 m. – Carlas Philippas Emanuelis, abu labai ryškūs savo laikmečio kompozitoriai ir vargonininkai.

Turint omenyje platų J. S. Bacho veiklos spektrą ir galimybes Veimare bei gerus santykius su vadovybe, sunkoka būtų įsivaizduoti, kodėl 1713 m. jis vis dėlto rimtai galvojo siekti kito posto gimtajame kompozitoriaus Hendelio Halės miesto Turgaus bažnyčioje. Viena iš priežasčių turbūt buvo nauji ir labai dideli 65 registrų, 3 manualų ir pedalų vargonai, kurie turėjo būti pastatyti čia. J. S. Bacho nekrologe buvo rašoma: „Nors ir visokeriopai išmanė vargonus, jis niekada nepatyrė ypatingos sėkmės, nes dažnai su apgailestavimu sakydavo, kad norėtų turėti tikrai didelį ir tikrai gražų instrumentą.“ Halės vargonai, be abejonės, jam buvo didžiulė vilionė. O maždaug po 30 metų, kai kompozitoriaus sūnus Wilhelmas Friedemannas gavo šį postą, J. S. Bachas labai džiaugėsi jo sėkme.

Formaliai plačiai žinomas kompozitorius, vargonininkas ir geriausias šalyje vargonų ekspertas buvo pakviestas į Halę šių didelių vargonų statybos projekto konsultacijoms. J. S. Bachas buvo itin didžiai vertinamas, nes dviem savaitėms buvo apgyvendintas pačiame prabangiausiame Halės viešbutyje, „Auksinio žiedo“ užeigoje, kur jo visos gausios išlaidos buvo apmokėtos. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad šios išlaidos buvo ne tik už maistą, bet ir už alų, brendį, tabaką, šildymą, nakvynę, apšvietimą – iš viso 7 reichstaleriai ir 2 grašiai, mūsų dienų kainomis daugiau kaip 500 JAV dolerių. Už 18 grašių, kurie buvo sumokėti už kompozitoriaus alų, buvo galima nupirkti apie 30 litrų alaus. Taigi, regis, J. S. Bachas Halėje plačiai papuotavo.

Žinoma, kompozitorius čia ne tik valgė ir gėrė. Bažnyčios valdžia taip aukštai vertino jį kaip profesionalą. Tai aiškėja iš fakto, kad nors oficiali kandidatų atranka į Halės vargonininko ir muzikos direktoriaus postą buvo sustabdyta dėl Prūsijos karaliaus Friedricho I mirties, vis dėlto Bažnyčia surengė neformalią atranką. Šia proga kompozitorius buvo paprašytas sukurti kantatą, už kurią jam buvo sumokėta 12 talerių, arba 864 dolerius, – visiškai negirdėtas dalykas per atranką. Visa tai rodė, kad Bažnyčia ir miestas nepaprastai troško, kad J. S. Bachas liktų čia dirbti. Vis dėlto gerai apgalvojęs kompozitorius vasario 19 d. atmetė šį pasiūlymą grynai iš ekonominių paskatų, mat jo atlyginimas Veimare buvęs didesnis. Tačiau galima įtarti, kad J. S. Bachas pasirinko likti Veimare ir dėl profesinių priežasčių – ko gero, darbas rūmuose buvo atsakingesnis ir jam priimtinesnis dėl didėjančių kompozicinių ambicijų. Vietoj didžiųjų Halės vargonų, kurie būtų dar labiau garsinę J. S. Bachą kaip virtuozą, jis pasirinko Veimaro rūmus, kur turėjo daugiau kūrybinės laisvės.

Po dviejų savaičių buvo išleistas toks Veimaro kunigaikščio įsakas: „1714 m. kovo 2 d., penktadienį, Jo Šviesybė Valdantis Kunigaikštis kuo maloningiausiai suteikė rūmų vargonininkui Bachui, pagal jo kukliausią prašymą, koncertmeisterio titulą, kurio oficialus rangas yra žemesnis už vicekapelmeisterio Dresės. Jis kas mėnesį turės atlikti naujus kūrinius, kurių repeticijoms kapelos muzikantai privalo pasirodyti pagal jo nurodymą.“ Matyt, J. S. Bachas pats pasiprašė paaukštinamas naujai sukurtose pareigose. Jis, žinoma, galėjo sau tai leisti, nes buvo gavęs pasiūlymą iš Halės. Pareigybės aprašymas rodo, kad kunigaikštis nenorėjo sulyginti Bacho su vicekapelmeisteriu, nors jo alga šia proga buvo numatyta didesnė už kapelmeisterio.

Nors prašymas paaukštinti jį pareigose rodo, kad J. S. Bachas bent iš pradžių tikėjosi tam tikrų perspektyvų Veimare, vis dėlto palanki situacija truko neilgai. 1715–1716 m. sutrumpėjęs jo kantatų formatas rodo, kad jis turėjo sunkumų ir dėl savo ansamblio. Pavaldumas kapelmeisteriui ir vicekapelmeisteriui turbūt netruko jam įkyrėti bei trukdyti tobulėti kaip kompozitoriui. Be to, nors kunigaikščiai ir labai aukštai jį vertino, vis dėlto didėjantys nesutarimai tarp abiejų kunigaikščių turėjo atsiliepti ir jam. Todėl kai Veimaro kunigaikščio svainis princas Leopoldas iš Kioteno 1717 m. pakvietė jį pas save į kapelmeisterio postą, J. S. Bachas ilgai nedvejodamas sutiko.

Kompozitoriui jau pasirašius kontraktą su Kioteno dvaru, 1717 m. nutiko dar vienas reikšmingas įvykis, kuris ateityje bus daug kartų minimas kalbant apie tai, jog vokiečių muzikos pranašesnė už prancūzų, apie vokiečių muzikos gilumą ir apie prancūzų paviršutiniškumą. Ši istorija ilgą laiką buvo cituojama kaip anekdotas muzikiniuose sluoksniuose. Tai yra garsiosios neįvykusios muzikinės varžybos tarp J. S. Bacho ir tuo metu žymiausio Paryžiaus klavesinisto ir vargonininko Louiso Marchando Dresdeno rūmuose.

Ekscentriškas virtuozas L. Marchandas pakvietė J. S. Bachą į varžybas, į kurias pastarasis mielai sutiko atvykti. Abu vargonininkai turėjo vienas kitam pateikti reikalavimus ir temas improvizacijai, stebint visiems aukščiausiems rūmų didikams, tarp jų ir karaliui. Deja, kai atėjo laikas pasirodyti L. Marchandui, susirinkusiems ilgokai laukiant, buvo nusiųstas pasiuntinys priminti prancūzui apie jo pasirodymą, jei šis kartai būtų pamiršęs. Pasirodė, kad L. Marchandas anksti ryte specialia karieta dingo iš Dresdeno. J. S. Bachas, apie tai išgirdęs, nesidrovėjo parodyti visas savo muzikines galias. Jis taip sužavėjo karalių, kad šis paskyrė jam milžinišką 500 talerių (dabartiniais pinigais 36000 JAV dolerių) prizą, sumą, kuri buvo daugiau negu du kartus didesnė nei dabartinė jo metinė alga Veimare. Deja, šio prizo J. S. Bachas taip ir negavo, matyt, dėl kažkokios rūmų tarno apgavystės.

Galima tik įsivaizduoti, koks susierzinęs kompozitorius grįžo namo į Veimarą. Jis iš karto paprašė savo kunigaikščio atleisti iš darbo, kas kainavo jam nemažai. Matyt, jis prarado kantrybę ir kažkaip įžeidė kunigaikštį, už tai buvo net keturias savaites kalinamas kalėjime. Tai neabejotinai buvo pats skaudžiausias J. S. Bacho buvimo Veimare laikotarpis. Beje, manoma, kad bent nemaža dalis jo legendinės kolekcijos „Gerai temperuotas klavyras“ preliudų ir fugų buvo sukurti būtent kalint.

Beje, ar norėtumėte apie vargonus sužinoti daugiau? Ar esate buvę vargonų viduje, kur telpa tūkstančiai mažų ir didelių vamzdžių? Ar matėte, kaip atrodo sudėtinga vargonų mechanika ir dar daug kitų nuostabių dalykų, kurie slepiasi už instrumento fasado? Atsisiųskite nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus. Ekskursiją veda vargonininkas Vidas Pinkevičius.