Arkivysk. Luigi Bonazzi. Bažnyčia nebijo atvirumo ir dialogo

Siūlome pokalbį su apaštaliniu nuncijumi arkivyskupu Luigi Bonazzi apie pedofilijos skandalą, Bažnyčios ir visuomenės santykius ir tai, kad Bažnyčia neturi priešų. Kalbino Saulena Žiugždaitė.

Nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi. Būti visada laimingam (Vaizdo reportažas)

Pastaruoju metu Bažnyčia išgyvena ypatingą situaciją: regis, kyla grėsmė, kad dėl pedofilijos skandalo susvyruos visos Bažnyčios autoritetas visuomenėje. Kaip išgyvenate šią situaciją? Kaip mes visi turėtume žiūrėti į šią skaudžią problemą?

Manau, kad laiškas Airijos katalikams gerai atskleidžia, kaip popiežius Benediktas XVI vertina šią situaciją. Jis remiasi dviem pagrindiniais principais. Pirmasis, tas, kurį Jėzus paliko mums Evangelijoje, tai, kad tiesa mus išlaisvina. Popiežius įsitikinęs, jog net ir susidūrus su tokiu liūdnu ir skausmingu reiškiniu, dėl kurio visa Bažnyčia jaučia gėdą, nereikia bijoti tiesos. Reikia atsiverti tiesai. Atvirai ir nuolankiai pripažinti, kokią gėdą patiriame dėl išdavystės, kurią padarė kai kurie Bažnyčios atstovai, pakenkdami asmenims ir šeimoms, kuriais Bažnyčia pasitikėjo.

Pats popiežius savo veikla davė puikų pavyzdį. Gražu prisiminti, kad tapęs vyskupu, Josephas Ratzingeris savo šūkiu pasirinko žodžius Colaboratores veritatis, tai yra „Tiesos bendradarbis“. Šioje sudėtingoje situacijoje popiežius visam pasauliui duoda nuoširdaus pritarimo tiesai ir skaidrumo pavyzdį.

Kita popiežių įkvepianti mintis – apie tai, kad kur „buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Popiežius šią skurdo, nuodėmės ir menkystės situaciją ne tik pripažįsta, žinoma, siekdamas ne skandalo ar mediacijos reginio. Jis imasi šią situaciją spręsti, tikėdamas, kad, tinkamai suvokiant šią problemą, ji gali tapti proga atsinaujinti mums patiems, atnaujinti šeimas, atnaujinti visuomenę. Juk taip pat ir visuomenė, šeimos yra įtrauktos į šį skandalą. Tad ši situacija galėtų tapti proga atsinaujinti, atgailauti ir augti naujos visuomenės link.

Bažnyčia yra šventa, tačiau ją sudaro nuodėmingi žmonės. Skaudulių neišvengiama ir joje. Kaip turėtų būti kalbama apie neigiamus dalykus krikščionių bendruomenėje, neprasilenkiant su tiesa, o drauge išlaikant pagarbą Bažnyčios autoritetui?

Prisimenu, kad 2005-ųjų kovo 25 d., keletą dienų prieš Jono Pauliaus II mirtį, buvo einamas Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelias, kurio meditacijas parengė tuomet dar kardinolas J. Ratzingeris. Jis kalbėjo apie tai, kiek purvo yra Bažnyčioje ir būtent tarp tų, kurie būdami kunigais turėtų visiškai priklausyti Dievui. Jau nuo tada popiežius Benediktas XVI gerai jautė, jog Bažnyčioje greta daugybės jos narių šventumo, herojiškumo ir pasiaukojimo, visada yra ir blogio. Taip pat ir Bažnyčioje kartu su kviečiais auga raugės.

Bažnyčia nori – ir yra davusi didį pavyzdį per 2000 metų jubiliejų – pripažinti savo nuodėmingumą ir prašo atleidimo. Taip darė anksčiau ir vis dar daro.

Kita vertus, turime teisingai suvokti šios tikrovės proporcijas. Bažnyčioje buvo keletas šimtų, gal net pora tūkstančių kunigų, kurie elgėsi papiktinamai. Tačiau žinome, jog Bažnyčioje yra daugiau nei 400 000 kunigų, ir kartais užmirštamas didžiosios dalies jų rodomas pavyzdys, dosnumas ir pasišventimas. Kalbama vien apie keleto blogą pavyzdį. Žinoma, blogas pavyzdys visada yra skaudus dalykas, tačiau turime aiškiai suvokti, kad jis aptinkamas tokioje terpėje, kur gėris yra gerokai didesnis.

Bažnyčia stengiasi ne vien skųstis ir apgailestauti dėl blogo elgesio asmenų, – ji ragina ir juos pasitikėti Dievu, ieškoti jo gailestingumo. Tai yra nuodėmę paversti atsinaujinimo, perkeitimo, naujo gyvenimo galimybe. Būtent šitaip Bažnyčia išgyvena savo tikrovę, buvimą šventa ir nuodėminga vienu metu. Ji žiūri ne žemyn, o aukštyn, Dievo link, pasitikėdama Dievo gailestingumu ir Jo perkeitimo galia. Kviečia ir visą visuomenę nebijoti savo silpnybių, bet tikėti, kad Dievas ją lydi ir gali atnaujinti.

Kokia turėtų būti Bažnyčios pozicija visuomenės atžvilgiu? Neretai susidaro įspūdis, jog tiek įvairios institucijos, tiek pavieniai krikščionys Lietuvoje nežino, kaip gyventi sekuliariame pasaulyje. Kyla pagunda arba užsisklęsti tradicijoje, kaltinant supuvusią aplinką, arba plaukti su bendra srove, nes „tokie laikai“. Ar yra trečias kelias?

Sakote, kad Bažnyčia, tiek atskiri jos nariai, tiek ir institucijos, ne visada sugeba užmegzti tinkamus santykius su visuomene. Tai tiesa. Kartais Bažnyčios santykis su pasauliu nėra lengvas. Tai iššūkis abiem pusėms: iššūkis Bažnyčiai – pažinti pasaulį, bet ir pasauliui – pažinti Bažnyčią. Ypač po Vatikano II susirinkimo Bažnyčia stengiasi gyventi koja kojon su pasauliu, dalytis jos ieškojimais, lūkesčiais, skurdu ir skausmu. Žinoma, Bažnyčia kai ko ir prašo iš visuomenės, taip pat ir iš žiniasklaidos: pasistengti labiau pažinti Bažnyčią tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, užuot bandžius pritaikyti jai schemas, kategorijas, kurios jai visai nebūdingos.

Bažnyčia nori būti visų draugė. Ji artinasi prie visų, net ir tų, kurie galvoja kitaip. Bažnyčia nebijo dialogo su turinčiais kitokią nuomonę, nes tiki, kad daug svarbesnės už nuomonių skirtumus yra pastangos suartėti ir bendrai veikti tarnaujant didžiausiai šio pasaulio vertybei – žmogui. Žmogui, gyvenančiam bendrystėje. Dėl to Bažnyčia labai tiki dialogo galimybe ir yra dėkinga visada, kai ją sutinka.

Bažnyčia negyvena sau. Popiežius Jonas Paulius II pabrėžtinai yra pasakęs, kad Bažnyčios kelias yra žmogus, žmogiškasis asmuo. Kokį gražų pavyzdį mums davė popiežius Benediktas XVI, kuris savo apaštalinių kelionių metu, visur, kur tik galėjo, sustodavo pabendrauti su žmonėmis, nukentėjusiais nuo tos liūdnos seksualinio piktnaudžiavimo situacijos.

Popiežius nuvyko susitikti su jais ir pažadėjo ir toliau palaikyti ryšį, nes jaučia, kad tuos žmones reikia paremti ir palaikyti.

Manau, kad ir čia, Lietuvoje, Bažnyčia stengiasi eiti šia linkme. Nori pasiūlyti savo bendradarbiavimą, pasidalydama ne vien idėjomis, bet ir savo patirtimi ugdant šeimą, bendraujant su visuomene, menininkais, darbininkais. Jos tikslas bendradarbiauti su visais, kuriant šios šalies bendrąjį gėrį, tai, kas galėtų padaryti laimingus visus, ne tik kai kuriuos. 

Bažnyčia nori būti visų draugė. Todėl nebijo ieškoti dialogo su visais. Belstis į visas duris. Aš norėčiau pasibelsti į žurnalistų duris, kviesdamas nuoširdžiam ir sąžiningam dialogui. Manau, kad turėtų būti skelbiamos ne vien triukšmą keliančios žinios, bet ir tos, kurios padeda mums visiems augti vis labiau žmonėmis. Juk šito visi siekiame: vis labiau augti, vis labiau būti – kaip asmenys ir kaip visuomenė.

Kokią poziciją reikia užimti, norint būti visų draugais? Neretai susikalbėjimo neskatina autoritetingas kalbėjimas? Kaip kalbėti, kad būtum išgirstas?

Bažnyčia, norėdama būti ištikima savo prigimčiai ir misijai, skelbia Evangeliją. Ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu parodo Jėzaus siūlomą gyvenimo projektą. O Jėzus siūlo ir pateikia gyvenimo projektą, kuriame žmogus kviečiamas keliauti, tam tikra prasme įdėjęs savo ranką į Dievo ranką. Juk žmogus yra Dievo kūrinys ir gali realizuoti save tik bendradarbiaudamas su Dievu. Bažnyčia šitai pateikia.

Tuo pačiu metu Bažnyčia žvelgia į kiekvieną žmogų taip, kaip Dievas į jį žiūri, tai yra su visa pagarba, gerbdama taip pat ir jo laisvę. Ji trokšta užmegzti laisvą dialogą su visais tam, kad kartu galėtume geriau tarnauti. Tarnauti žmogui.

Dialoge neįmanomas primetimas iš viršaus, įmanomas tik pasiūlymas, pastangos įsiklausyti vienas į kitą. Žinoma, turime išmokti dialogą vesti ne vien žodžiais, bet ir dėti pastangas kantriai realizuoti jį praktikoje.

Be abejonės, Bažnyčia būtent todėl, kad nori būti ištikima savo Mokytojui Jėzui, tam tikru atžvilgiu yra įpareigota mylėti visus. Jėzus mums sako mylėti net priešą. Vadinasi, įmanoma surasti sąlyčio taškų net su priešais. Iš savo pusės Bažnyčia nieko nelaiko priešu, jai visi yra draugai. Su tokia nuostata Bažnyčia eina visų link.

Kas Jums asmeniškai teikia daugiausia vilties?

Klauskime, kas Bažnyčiai ir krikščioniui teikia daugiausia vilties? Mano atsakymas yra labai paprastas. Bažnyčios ir krikščionio viltis yra Dievo meilė. Mūsų viltis yra tai, kad Dievas yra su mumis, kad Jis gali nuolatos padaryti įmanoma tai, kas yra neįmanoma.

Mes nemokame mylėti, bet jeigu savo jėgas sujungiame su Dievo malone, tampame žmonėmis, gebančiais mylėti visus, net ir priešus.

Jėzus mums suteikia galimybę visada viltis. Jis sako, kad Jo meilė yra stipresnė už mūsų nuodėmę. Dievo galybė yra stipresnė už žmogaus nuodėmę.

Jis pažadėjo būti su mumis iki laikų pabaigos. Nėra nė vienos dienos, kad Dievas nelydėtų mūsų, – Dievas, kuris yra gyvenimas, teikdamas džiaugsmą, malonę. Dievas savo galybe įgalina žmones atlikti didžių dalykų. Bažnyčios istorija rodo, kaip paprasti žmonės, pavyzdžiui, Motina Teresė iš Kalkutos arba kita didi moteris Bažnyčioje, Chiara Lubich, būtent todėl, kad laikė save paprastu pieštuku Dievo rankose, sugebėjo nuveikti didžių dalykų.

Tad Bažnyčios viltis remiasi Dievo gerumu, kuris suteikia galimybę mums žmonėms nuveikti gražių, gerų ir didžių dalykų.