Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kun. Mykolas Sopočka. Ramybė ir Dievo gailestingumas

Švęsdami Dievo Gailestingumo sekmadienį, skaitytojams siūlome žiupsnelį šv. Faustinos Kowalskos dvasios tėvo, palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos (1888 – 1975) minčių apie vidinę ramybę.

Be­veik kiek­vie­ną kar­tą pa­si­ro­dy­da­mas pri­si­kė­lęs Vieš­pats Jė­zus svei­ki­na apaš­ta­lus žo­džiais: „Ra­my­bė jums!“ Ko­dėl prieš sa­vo kan­čią jų taip ne­svei­kin­da­vo? To­dėl, kad At­pir­ki­mo dar­bas dar ne­bu­vo baig­tas. Da­bar mir­tis – gim­to­sios nuo­dė­mės pa­da­ri­nys – nu­ga­lė­ta, pa­ti nuo­dė­mė su­nai­kin­ta, am­ži­na­sis žmo­ni­jos prie­šas pa­min­tas, ir at­ėjo Die­vo su­si­tai­ky­mas su nu­si­dė­ju­sia žmo­ni­ja. Tai­gi su­grįž­ta ro­ju­je pra­ras­ta žmo­gaus tai­ka su pa­čiu sa­vi­mi, su ar­ti­mu ir Die­vu (…).

Nuo­dė­mė pa­žei­dė san­tai­ką su Die­vu ir į sie­lą įne­šė vi­di­nį ne­ri­mą bei ko­vą su sa­vi­mi. Są­ži­nės prie­kaiš­tai ne­duo­da ra­my­bės, ke­lia di­džiu­lę vi­di­nę kan­čią, ku­rios nie­kas pa­sau­ly­je ne­ga­li nu­mal­šin­ti. Są­ži­nės bal­so ne­nu­til­do nei moks­las, nei me­nas, nei jo­kia pa­sau­lio ga­ly­bė. Čia ne­pa­de­da nei pra­mo­gos, nei ke­lio­nės, nei šio pa­sau­lio žai­di­mai ir ma­lo­nu­mai. Kol pa­ga­liau at­ei­na Kris­tus ir nu­ra­mi­na su­jauk­tas žmo­nių są­ži­nes. „At­lei­džia­mos ta­u nuo­dė­mės“ (Lk 7, 48). (…)

Šią ga­lią at­leis­ti nuo­dė­mes Kris­tus Pri­si­kė­li­mo die­ną per­lei­do apaš­ta­lams ir jų įpė­di­niams – vys­ku­pams bei ku­ni­gams – ir taip vi­siems ge­ros va­lios žmo­nėms vi­siems lai­kams, iki pat pa­sau­lio pa­bai­gos, lai­da­vo vi­di­nę ra­my­bę ir tai­ką su Die­vu bei sa­vo są­ži­ne.

Ra­my­bė, At­gai­los sak­ra­men­to at­ne­ša­ma į sie­lą, su­tai­kan­ti su Die­vu ir są­ži­ne, yra bū­ti­na tai­kos su ar­ti­mu są­ly­ga. To­dėl, kas ne­tu­ri tos vi­di­nės ra­my­bės, tas ne­ga­li tu­rė­ti nė iš­ori­nės – su žmo­nė­mis. Vi­sas pa­sau­lis nuo se­nų se­no­vės vai­ko­si iš­ori­nę ra­my­bę, bet jos ne­ran­da. Vie­toj ra­my­bės – vai­dai ir ne­su­ta­ri­mai šei­mo­se, vi­suo­me­nė­se ir vals­ty­bė­se. (…)

Jei ge­rai įsi­gi­lin­si­me į tų ma­žes­nių ko­vų ir di­de­lių ka­rų prie­žas­tis, įsi­ti­kin­si­me, kad vi­sos jos ve­da į vie­ną svar­biau­sių – į at­ski­rų as­me­nų, vals­ty­bių ir tau­tų ne­san­tai­ką su Die­vu ir sa­vo są­ži­ne. Iš to su­pran­ta­me, ko­dėl Iš­ga­ny­to­jas, įsteig­da­mas At­gai­los sak­ra­men­tą, ku­ris tik vie­nas ga­li at­neš­ti tik­rą tai­ką į pa­sau­lį, net du kar­tus pa­svei­ki­na apaš­ta­lus žo­džiais: „Ra­my­bė jums!“

Esa­ma dvie­jų ra­my­bės žmo­nėms pa­ža­dų: pa­sau­lio ir Kris­taus. Pa­sau­lio ra­my­bė veid­mai­niš­ka, ta­ria­ma ir bai­gia­si są­my­šiais bei ka­ru, nes pa­sau­lis ne­ga­li su­teik­ti vi­di­nės ra­my­bės, tai­kos su Die­vu, ku­rio ne­pa­žįs­ta, ir tai­kos su sa­vo są­ži­ne. Tik Kris­tus at­ne­ša tva­rią – vi­di­nę, tik­rą – ra­my­bę, nes pa­ša­li­na­ma pa­grin­di­nė ne­ra­mu­mo prie­žas­tis – nuo­dė­mė.

Vieš­pats Kris­tus sau pri­si­ė­mė vi­so pa­sau­lio nuo­dė­mes, už jas at­ken­tė­jo ir Die­vui de­ra­mai už jas at­si­ly­gi­no, su­kū­rė ne­įkai­no­ja­mą sa­vo nuo­pel­nų lo­by­ną, o po Pri­si­kė­li­mo iš nu­mi­ru­sių šiuos nuo­pel­nus pa­si­tel­kia at­ski­rų sie­lų la­bui, įstei­gęs At­gai­los sak­ra­men­tą, ku­riuo ir to­liau tę­sia­mas At­pir­ki­mo dar­bas iki pat pa­sau­lio pa­bai­gos. Tai vie­nas di­džiau­sių Die­vo gai­les­tin­gu­mo dar­bų. To­dėl vi­siš­kai tvir­tai ga­li­ma teig­ti, kad žmo­ni­ja ne­pa­tirs tai­kos, kol pa­si­ti­kė­da­ma neat­si­gręš į Die­vo gai­les­tin­gu­mą.

Ko­kios gi žmo­nių ne­san­tai­kos prie­žas­tys? Jų daug, ir vi­sos jos ki­lu­sios iš vie­no šal­ti­nio – įsa­ky­mo „My­lėk sa­vo ar­ti­mą kaip sa­ve pa­tį“ ne­pai­sy­mo. Kas jo lai­ko­si, tas iš sa­vo gy­ve­ni­mo pa­ša­li­na vis­ką, kas ver­čia vai­dy­tis su ar­ti­mai­siais. Toks žmo­gus vi­sus my­li, nė vie­no ne­nie­ki­na, nie­kam ne­pa­vy­di, ne­pa­ima sve­ti­mo daik­to, ven­gia ką nors ap­kal­bė­ti ar teis­ti, at­lei­džia skriau­das, už pik­ta  at­si­ly­gi­na ge­ru, su vi­sais no­riai ben­drau­ja, net sa­vo prie­šams duo­da duo­nos už ak­me­nį, jiems pa­tar­nau­da­mas ir mels­da­ma­sis už juos. Taip elg­da­ma­sis jis įgy­ja vi­sų mei­lę ir pa­gar­bą, pa­lan­ku­mą ir ver­ti­ni­mą, ku­rių jam ne­ga­li at­sa­ky­ti net dvi­vei­džiai.

Virš Bet­lie­jaus pra­kar­tė­lės an­ge­lai gie­do­jo: „Gar­bė Die­vui aukš­ty­bė­se, o že­mė­je ra­my­bė jo mylimiems žmo­nėms!“ (Lk 2, 14) Šią pa­ža­dė­tą­ją ra­my­bę įgy­ven­di­no Kris­tus, po sa­vo Pri­si­kė­li­mo sa­ky­da­mas apaš­ta­lams: „Ra­my­bė jums!“ Jis at­ne­šė mums tai­ką su Die­vu, su mū­sų są­ži­ne ir ar­ti­mai­siais, ku­riuos pri­va­lo­me my­lė­ti, ir bū­ti­ną tai­kos są­ly­gą – da­ry­ti jiems gai­les­tin­gu­mo dar­bus.

Iš knygos Kun. Mykolas Sopočka. Jo gailestingumas amžinas, „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2008.

Iš lenkų k. vertė Leonija Malakauskienė