2010 04 12

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Giedrė Beinoriūtė. Vienijantis kinas

Idėja puoselėti lietuviškąjį kiną, kaip pati režisierė Giedrė Beinoriūtė teigia, kad neatrodytų, jog Lietuvoje lietuviško kino iš viso nėra, paskatino sveikintiną G. Beinoriūtės ir kolegų režisieriaus Antano Gluskino bei prodiuserės Jurgos Gluskinienės iniciatyvą – 2006 metais buvo įsteigta studija „Monoklis“. Čia kuriami spektakliai ir kino filmai, atsigręžiama į jaunuosius talentus bei kino poreikį miesto kultūros paribiuose ir užribiuose.

Apie kūrybines problemas, teatro komandos bendrą siekiamybę kurti tokį kiną, kuris patiems patinka, kalbamės su režisiere G. Beinoriūte.

Jūs kartu su režisieriumi Antanu Gluskinu ir prodiusere Jurga Gluskiniene įkūrėte studiją „Monoklis“. Koks šios iniciatyvos tikslas?

Studiją įkūrėm trise: su režisieriumi Antanu Gluskinu ir prodiusere Jurga Gluskiniene, kuri ir yra studijos direktorė. Tikslas paprastas – būti nepriklausomiems, bei turėti galimybių įgyvendinti savo kūrybinius planus. Anksčiau kūriau filmus kitoje studijoje. Laikui bėgant poreikiai keičiasi, gimsta naujų sumanymų, kuriems įgyvendinti reikalinga nauja erdvė. Mums trims tai buvo gana natūralus procesas, visai ne dramatiškas. Esame kolegos ir draugai nuo paauglystės, teatro studijos „Elementorius“ laikų, anksčiau ar vėliau būtume ką nors įkūrę.

Nuotraukos autorė Oksana Točickaja

Kodėl „Monoklis“? Kokių asociacijų turėtų kilti kino ir teatro mėgėjams?

Jei aš pasufleruosiu, kas tiksliai turėtų kilti, tai jau nebebus asociacija, ar ne? (šypsosi) Man asmeniškai tai susiję su įsižiūrėjimu į pasaulį. Tuo mes savo profesijoje ir užsiimame.

Ar galima teigti, jog „Monoklyje“ susitiko puiki komanda, kad kurtų „gerą“ lietuvišką kiną? Kas, Jūsų nuomone, vienija gero kino idėją?

Galima sakyti, jog „Monoklyje“ komanda susirinko, kad kurtų tai, kas mums patiems patinka. Kuriame ne tik filmus. Pernai išleidome A. Gluskino režisuotą spektaklį vaikams „Kvailos ir trumpos istorijos“ pagal. K. Kasparavičiaus knygas. O „geras – negeras“ tai yra vertinimai. Abejoju, ar Lietuvoje rastumėte komandą, susibūrusią kurti blogą kiną. Tie vertinimai dažnai susiję su skoniu ir lūkesčiais. Kokį kiną ar teatrą aš mėgstu, ir ko aš tikiuosi eidamas į filmą ar spektaklį? Tarkime, kažkam nepatinka Šarūno Barto filmai – juk jie vien dėl to netampa blogi. Manyčiau, jog kiekvienos profesijos žmogus turėtų atlikti savo darbą geriausiai. O jei to negali, tai gal geriau tegu ir nedaro. Kas vienija „gero“ kino idėją? Pagarba sau, pagarba žiūrovui, profesijos išmanymas ir profesinis sąžiningumas.

Nuotraukos autorė Oksana Točickaja

Ar Jūsų studijoje dirbanti komanda skiria dėmesio jauniesiems kino kūrėjams? Kiek suprantu, Jūs neabejingi ir provincijoje gyvenantiems lietuviško kino mėgėjams?

Šiuo metu mūsų studija prodiusuoja du jaunųjų režisierių filmus. Tai – Mindaugo Survilos dokumentinis filmas apie paskutinius Kariotiškių sąvartyno gyventojus „Stebuklų laukas“ bei trumpametražis vaidybinis filmas darbiniu pavadinimu „Laikinai“. Šiam filmui scenarijų parašė moksleivė Marija Kavtaradzė, o jį režisuos jauna režisierė Jūratė Samulionytė, prieš porą metų debiutavusi ne vieną apdovanojimą pelniusiu fotofilmu „Nerutina“. Taip pat „Monoklyje“ pernai padėjome įgyvendinti LMTA diplomanto Tomo Smulkio diplominį trumpametražį filmą „Pietys“, o šiuo metu padedame užsiimti šio ir kito diplominio filmo „Lernavan“ (rež. Marat Sargsyan) sklaida festivaliuose. Taigi, jaunų kūrėjų mūsų komandoje nestinga, svarbu, jog sutampa mūsų požiūriai į tai, ką darome. Tai džiugina.

Nuotraukos autorė Oksana Točickaja

Dėl provincijos. Pernai įgyvendinome projektą, kurio metu regionuose rodėme mano dokumentinių filmų programą. Regionų gyventojus apskritai retai pasiekia kinas, juo labiau – lietuviškas ar dokumentinis. Kino teatrai praktiškai išnykę, ėjimo į kiną kultūros nebelikę, išskyrus retas išimtis (pvz., nepaprastą įspūdį palikęs Gargždų kino teatras). Todėl, mano galva, labai svarbu rodyti filmus, susitikti su žiūrovais, kalbėtis. Panašių projektų būtinai planuojame ir ateityje. Bet tai daugiau susiję ne su tam tikra išskirtine meile provincijai, bet su poreikiu pristatyti, rodyti tai, ką sukūrei. Anksčiau būdavo taip, jog po kelių premjeros seansų lietuviškas filmas keliaudavo tiesiai ant lentynos. Dėl to tapo įprasta sakyti, jog lietuviško kino apskritai nėra. Man tokios kalbos nepatinka. Trumpametražių filmų demonstravimas kino teatrų repertuaruose sunkiai įmanomas dėl įvairių rinkodaros dalykų, todėl kūrėjams tenka patiems rūpintis savo filmų sklaida. Tokie projektai – vienas iš būdų tai daryti.

Giedrė Beinoriūtė – kino režisierė. Gimė 1976 m. Vilniuje. 1995–2001 m. studijavo TV režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete. Nuo 1997 m. kaip režisierė ir scenarijaus autorė sukūrė 7 vaidybinius ir dokumentinius trumpametražius filmus. Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja.