2010 04 15

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Penktasis tarptautinis moterų festivalis „Šeršėliafam“ – Vilniuje

Temos apie moterų kiną, moterų literatūrą, moteriškąjį matymą darosi vis aktualesnės. Moterys režisierės, scenaristės, prodiuserės, prestižinių festivalių laureatės nebestebina. Matyt, sudėtinga (galbūt netgi neverta) ieškoti gilesnių paralelių skirti, kurgi ta moteriškojo ir vyriškojo kino riba. Tačiau apie moterį kūrėją, moters vietą kino industrijoje prabilta neatsitiktinai. Balandžio 22–30 d. kino teatre „Pasaka“ organizuojamas penktasis tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“.

Penkerių metų jubiliejų pasitinkančiame festivalyje „Šeršėliafam“ pristatomi filmai, pasaulį nustebinę ne apdovanojimų gausa, o netikėtomis idėjomis.

Pirmą kartą moterų filmų festivalyje pristatoma konkursinė programa, menkai pažįstami Azijos kino menininkų darbai, prancūzų kino legendos Jeanne Moreau filmų retrospektyva, kurioje, kaip teigia renginio organiztorės, derėtų ieškoti ne žanro, srovės ypatybių, režisieriaus braižo, bet aktorės. Minėtą retrospektyvą sudaro penki filmai: du Louiso Malle darbai – „Liftas į ešafotą“, ir „Žaltvykslės“, Jacqueso Demy filmas „Angelų įlanka“, bei du François Truffaut filmai – „400 smūgių“ bei „Žiulis ir Džimas“.

Pagrindinėje festivalio programoje bus parodyti septyni pastaraisiais metais moterų režisierių sukurti filmai. Garbingiausias vietas užima ispanų režisierių Irene Cardonos „Sužadėtinis Jazminai“ ir Roser Aguilar „Geriausia, ką turiu“. Vokietės Caroline Link filmas „Prieš metus, žiemą“ Berlyno kino muziejuje jau pristatomas greta kitų pastarųjų dešimtmečių ryškiausių vokiečių filmų.

Kiekvienas filmas, pasak renginio organizatorių, savitas ir vis kitoks. Galbūt todėl festivalio „Šeršėliafam“ idėja – atkreipti dėmesį į moterų kuriamą kiną – nesilpsta.

Ilgą laiką išskirtinai vyriška laikytą režisieriaus profesiją perima talentingos kūrėjos moterys. Be jokios abejonės, jos stebina ne todėl, kad yra būtent moterys, bet todėl, kad kuria savitą ir išskirtinį kiną. Natūralu, jog kūryba neskirstoma į vyriškąją ir moteriškąją. Kūryba tiesiog egzistuoja, peržengia tam tikras, ilgą laiką egzistavusias ribas. Lygiai taip festivalis „Šeršėliafam“ nedeklaruoja maišto dvasios. Siekiama tiesiog kalbėti tomis temomis, kurios aktualios šiandien.

Pasak V. Kvedaraitės, temos, bent iš dalies vienijančios festivalio filmus, – asmenybės keitimasis, meilė, savęs atradimas visuomenėje. Išsiskiria tik filmai „Dingęs be žinios“ ir „Atlantis“. Tai – filosofiški darbai, nagrinėjantys socialines susvetimėjimo, laisvės iliuzijos temas.

Socialinių temų prizmę, be abejo, plėtos ir režisierės L. Greenfield filmas „Liekna“. Šiame režisierės darbe pasakojama apie keturių merginų, sergančių anoreksija ir bulimija, kovą su liga. Filmas provokuoja, kelia klausimus. Būtent todėl šį filmą pristatys „Valgymo sutrikimų centro“ psichologė.

Balandžio 24-oji bus paskelbta krūties vėžio prevencijos projekto „Nedelsk“ diena. Galiausiai seminaro-diskusijos metu bus mėginama rasti atsakymą į klausimą – „Didėjantis moterų vaidmuo Lietuvos kine: kodėl ir kaip?“

Festivalio viešnia – lenkų režisierė K. Roslaniec ir jos „Prekybos centro merginos“.

Parengė Kristina Buidovaitė