Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Joseph Ratzinger. Futbolas yra daugiau nei žaidimas

Neužilgo Pietų Afrikos Respublikoje vyks pasaulio futbolo čempionatas. Šia proga nutarėme iš archyvų priminti kardinolo Josepho Ratzingerio prieš daugiau nei 30 metų rašytą tekstą apie futbolą. Manome, kad jis lieka aktualus ir šiandien. Tekstą išvertė ir pirmą kartą lietuviškai publikavo žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“ 2006 m. (Nr. 6/7)

Šiomis 1978-ųjų birželio dienomis užmetę akį į laikraščius arba į radijo ir televizijos programas, kone iškart galime konstatuoti, kad esama dominuojančios temos – tai pasaulio futbolo čempionatas. 1970-ųjų čempionate – padedant televizijai – dalyvavo septyni šimtai milijonų žmonių; šiuokart jų bus tikrai dar daugiau. Futbolas tapo globaliu įvykiu, kuris, įveikdamas bet kokias sienas, visame mūsų žemės rutulyje suvienija žmones, užkrėsdamas juos ta pačia dvasios būsena, vienodomis viltimis, baimėmis, aistromis ir džiaugsmais. Vargu ar kuris nors kitas įvykis pasaulyje gali pasiekti panašaus masto poveikį. Tai rodo, kad čia turėtų būti užkabinti pirmapradiški žmogiški dalykai, ir kyla klausimas, kur glūdi šio žaidimo jėgos pagrindas?

Pesimistas atsakytų, esą tai tas pats, kaip senovės Romoje, – masių šūkis skelbia: panem et circenses. O juk iš duonos ir žaidimų sudarytas tik jokių aukštesnių tikslų nebežinančios, dekadentiškos visuomenės gyvenimas. Tačiau net jei ir priimtume šį atsakymą, jo anaiptol nepakaktų. Reikėtų darsyk paklausti: kuo gi patraukia šis žaidimas, kuris yra toks pat svarbus kaip ir duona? Galėtume atsakyti vėl atsigręžę į senąją Romą, kurios šaukimasis „duonos ir žaidimų“ iš tikrųjų teišreiškęs troškimą gyventi rojuje, – sotaus gyvenimo be rūpesčių, pilnatviškai laisvo gyvenimo troškimą. Mat „žaidimas“ galiausiai ir reiškia visiškai laisvą vyksmą, be jokio tikslo ir reikalo, bet vis dėlto įtempiantį ir išsunkiantį visas žmogaus jėgas.

Šia prasme žaidimas būtų tarsi mėginimas sugrįži į rojų: pasitraukimas iš pavergiančios kasdienybės tikrovės (Ernst) ir kasdienio gyvenimo rūpesčių į laisvą rimtį (Ernst) to, kas neprivalo būti ir todėl yra gražu. Todėl tam tikra prasme žaidimas peržengia kasdienį gyvenimą; tačiau visų pirma, ypač vaiko atveju, jis pasižymi kitkuo: žaidimas yra įpratimas (Einübung) gyventi. Jis simbolizuoja patį gyvenimą ir, galima sakyti, užbėga jam už akių laisvai jį komponuodamas. Man regis, futbolas labiausiai ir patraukia tuo, kad ypač įtikinamai sujungia šiuos du aspektus. Iš pradžių jis priverčia žmogų save patį taip pajungti disciplinai, idant per treniruotes įstengtų suvaldyti save, per suvaldymą – įgytų pranašumą, o per pranašumą – laisvę. Tačiau po to jis daugiausiai moko žmogų disciplinuoto buvimo vienų-su-kitais (Miteinander); kaip komandinis žaidimas jis priverčia savastį įjungti į visumos tvarką. Jis suvienija per bendrą tikslą: kiekvieno paskira sėkmė ir nesėkmė glūdi visumos sėkmėje ar nesėkmėje. Ir galiausiai futbolas moko garbingos kovos vienų-prieš-kitus (Gegeneinader), kai bendros taisyklės, kurioms paklūstama, lieka varžovus jungiančiu ir vienijančiu dalyku, o ir žaidybiškumo laisvė, jei ją teisingai suvokiame, žaidimo vienų prieš kitus tikrovę vėl perkeičia į užbaigto žaidimo laisvę.

Žiūrėdami žmonės identifikuojasi su žaidimu ir žaidėjais, ir šitaip patys dalyvauja buvime vienų-su-kitais ir vienų-prieš-kitus, žaidimo tikrovėje (Ernst) ir jo laisvėje. Žaidėjai tampa jų pačių gyvenimo simboliu, ir tai turi grįžtamąjį poveikį. Jie žino, kad žmonės juose atranda savo pačių atvaizdą ir patvirtinimą.

Žinoma, visa tai gali sugadinti verslo dvasia, kuri futbolo visumą pajungia nykiai pinigo tikrovei (Ernst), ir iškreipia žaidimą, paversdama jį industrija, kuri sukuria bauginamo dydžio regimybės pasaulį. Tačiau ir toks pasaulis negalėtų egzistuoti, jei nebūtų pozityvaus žaidimą grindžiančio pagrindo: pratinimosi (Vorübung) gyventi ir gyvenimo peržengimo prarastojo rojaus link. Abiem atvejais susiduriame su laisvės disciplinos paieškomis, – prisiimant taisykles pratinamasi būti vieni-su-kitais, vieni-prieš(ais)-kitus ir sugyventi su savimi pačiais. Jei mes šitai apmąstytume, galbūt galėtume iš žaidimo naujai išmokti gyventi. Juk žaidime atsiskleidžia pamatinis dalykas: žmogus gyvas ne viena duona, ir duonos pasaulis ir tikrųjų tėra pirmas laiptelis kopiant į tikrą žmogiškumą, į laisvės pasaulį. O laisvė juk gyvena dėka taisyklės (Regel), disciplinos, kuri išmoko buvimo vienų-su-kitais ir tikro buvimo vienų-prieš(ais)-kitus, išmoko nepriklausyti nuo išorinės sėkmės bei savivalės ir šitaip tikrai tapti laisvam. Žaisti gyvenimą: jei mes žvelgtume giliau, tai futbolo aistrų pasaulio fenomenas galėtų mums suteikti šį tą daugiau nei vien pramogą.

Vertė Nerijus Šepetys

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.