2010 04 22

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Algirdas Patackas. Senoji Lietuvos religija

Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetį drąsiai galime laikyti ir krikščionybės istorijos Lietuvoje tūkstantmečiu.

Krikščionių pasaulyje yra daugiau nei pusantro milijardo – tai didžiulė šeima, vadinama Dievo tautos vardu. Kiekvienai tautai, kaip ir atskiram žmogui, krikštas yra nelygstamos vertės įvykis. Manoma, kad kai kuriais atžvilgiais krikštas buvo dar didesnės svarbõs slenkstis nei Lietuvos valstybės susidarymas. Šiaip ar taip, šie lemtingi įvykiai yra glaudžiai susiję.  

Sukaktis yra ne tik proga atsigręžti į praeitį, bet ir naujai ją permąstyti, nevengiant atviro požiūrio į visa, kas skaudu. Šią tūkstantmečio sukaktį tai ypač liečia – juk mūsų, lietuvių, krikštas vyko ypatingomis aplinkybėmis, kartais labai dramatiškomis. Šitas skausmas, Lietuvos krikšto tragizmas tebedilgsi iki šiol. Galima netgi kalbėti apie ypatingą, savitą lietuviško ateizmo, krikščionybės nemėgimo pobūdį, turintį šaknis aname tragiš­kame laikmetyje. Lietuva XIII a. buvo vienintelė pagoniška valstybė Europoje, ir kadangi mes iš Europos tautų apsikrikštijome vėliausiai, tai esame jauniausi Europos krikščionys. Vienas tamsiausių ir iki šiol neatsakytų klausimų mūsų istorijoje yra Mindaugo krikšto 1251m. nesėkmė. Kodėl tada, XIII amžiuje, nepavyko pirmasis taikus bandymas apsikrikštyti? Ar dar nebuvo atėjusi plenitude temporis, laiko pilnatvė, kuri yra būtina sąlyga Kristaus mokslo išsiskleidimui? Kodėl Lietuvos krikštas neįvyko taikiai, kaip kitose Europos tautose, kodėl jis suvėlavo du šimtus metų? Vien politinių aplinkybių tyrinėjimas neatsakys mums į šį klausimą, nors jas būtina žinoti, jos irgi turėjo reikšmės. Todėl gilesnis mūsų senosios religijos, senovės lietuvio dvasios ir pasaulėjautos pažinimas yra būtinas, norint atsakyti į šiuos taip rūpimus klausimus. Šio tūkstantmečio proga privalome geriau ir giliau save suvokti kaip krikščionis ir kaip lietuvius – kad taptume gilesniais krikščionimis ir geresniais lietuviais.

Pradėti reikėtų nuo susipažinimo su senąja mūsų religija. Šitoje srityje yra ypač daug chaoso, daug svetimtaučių ir jų pasekėjų mums primestų prietarų. O senoji mūsų religija krikščioniš­kajai lietuvio savimonei turi ypatingos svarbõs.

                                                    *                                                                   Baltų religijos traktavime iki šiol daug painiavos. Paprastai teigiama, kad senovės lietuviai, latviai ir prūsai garbino Perkūną, šventas girias ir apskritai gamtą, kad turėję šventyklas, Romuvas, kur buvo deginama šventa ugnis, saugoma vaidilučių. Šita religija buvo vadinama pagoniška, nes buvo garbinami žalčiai, akmenys ir t.t. Reikia pasakyti, kad daugelis šių įvaizdžių yra labiau rašytojų – romantikų (daugiausia svetimtaučių) vaizduotės padarai, o ne mokslinio tyrinėjimo pasekmė. Tačiau ir mokslininkai, ypač sovietmečiu, buvo linkę labiau sekti materialistinės krypties religijotyros mokyklomis – t. y. teigti, kad žmonija savo ryšį su Dievu pradėjo nuo primityvių tikėjimų  – animizmo, magijos, fetišizmo, zoolatrijos ir t.t., ar net išvis apsiėjo be religijos. Po to sekė daugdievystė, politeizmas, kol radosi religijos, paremtos tikėjimu į vieną Dievą, o iš šio „opiumo liaudžiai“ ją išlaisvino Apšvieta, marksizmas, Stalino gulagai ir naujųjų laikų agnostikai. Deja, ir nepriklausomybės laikotarpiu nedaug kas pasikeitė – ideologinę „troiką“ –  Marksą, Engelsą ir Leniną pakeitė kita  „švenčiausioji trejybė“– Teiloras, Morganas ir Frezeris, t. y. nors ir vakarietiški, bet irgi materialistinės krypties mokslavyriai. Idealistinės mokyklos, tokios pvz. kaip Vienos kultūrinė-istorinė mokykla (dar vadinama difuzionistine), besiremianti idealistine, prokrikščioniška pasaulėžiūra, tebelieka beveik nežinomos. O juk šios mokyklos stiprioji pusė yra tai, kad į Vieną suplaukdavo etnografinė-religijotyrinė medžiaga iš visų pasaulio kampelių, kurią siųsdavo krikščionių misionieriai – iš vidaus, giliai, o ne iš trumpalaikių ekspedicijų pažinoję čiabuvių gyvenimą. Idealistinės mokyklos teigia, kad žmogus yra religingas iš prigimties, nes turi sielą, ir kad religijos istorijoje būta pakilimo ir nuopuolio ciklų, o ne vien tiesiaeigio judesio. Teigiama, kad žmogus iš pat pradžių tikėjo į vieną Dievą, visatos Kūrėją, o pirmieji destrukcijos požymiai pasireiškė tuo, kad Dievas buvo pradėtas vadinti įvairiais vardais (t. v. henoteizmas). Dar vėliau pradėjo rastis daugdievystė (politeizmas), kol pranašų ir, kaip tiki krikščionys, į žemę nužengusio dievažmogio, vardu Jėzus Kristus, dėka vėl grįžta prie tikėjimo į vieną Dievą. Be kita ko, šios mokyklos atstovai teigė, kad seniausia šeimos forma yra monogaminė, o chaotiški santykiai tarp lyčių, t. v. promiskuitetas atsirado degraduojant monogamijai. Žymiausi Vienos mokyklos, tyrinėjusios daugiausia archaines, taip vadinamas „pagrindo kultūras“ (grundkulture) atstovai bei pagrindėjai – F. Grabneris (1877–1934), „kultūros ratų“ teorijos kūrėjas, žymus afrikanistas L. Frobenijus (Léo Frobenius, 1873–1928) bei M. Miuleris (Friedrich Max Müller, 1823–1900). Religijotyroje šiai srovei atstovavo E. Lengas (Andrew Lang) ir išgarsinusi jo vardą, 1898 m. pasirodžiusi knyga „The making of religion“ .„Vienos mokyklos“ pradininku buvo katalikų kunigas, dvylikatomės „Der Ursprung der Gottesidee“ autorius V. Šmidtas (Wilhelm Schmidt, 1868–1954) ir jo bendraminčiai V. Kopersas (Wilhelm  Koppers), M. Gusinde bei P. Šebesta (Paul Schebesta). Jie būrėsi apie leidinį „ANTHROPOS“, ėjusį Vienoje.*(žr. informaciją straipsnio gale). Nors po karo šios mokyklos pozicijos apsilpo, kaip ir visų humanitarijų, atvirai teigusių krikščioniškomis nuostatomis grindžiamas pažiūras, bet aktualumo neprarado – kas žino, gal būt baltų religijos duomenys padėtų šiai idealistinei mokyklai atsigauti. Vienaip ar kitaip, Vienos kultūrinė-istorinė žmonijos praeities tyrimo mokykla yra artimiausia krikščioniškajai pasaulėžiūrai ir turi teisę egzistuoti.

                                                    *

Natūralu buvo laukti, kad laisvės sąlygomis mūsų akademinė terpė įsileis ar bent pristatys kitokią nei materialistinė religijotyrą. Tačiau, deja, net Katalikų teologijos fakultete prie VDU nėra skaitomas senosios baltų religijos kursas, išskyrus keletą epizodinių pastangų, o, pavyzdžiui, straipsnis apie baltų religiją ir mitologiją naujojoje lietuviškoje enciklopedijoje yra padrikas ir primityvesnis nei senojoje, leistoje dar sovietiniais laikais, kurio autoriai buvo V.Ivanovas ir V. Toporovas. Todėl iki šiol lietuviškoje religijotyroje vyrauja marginalijos, beveik neturime tekstų, sistemiškai tiriančių baltų religinį paveldą. Dar daugiau – iš katalikiškų, ypatingai intelektualinių sluoksnių gali pajusti atsainią ar net atlaidžiai ironišką poziciją senosios mūsų religijos atžvilgiu, keistai simetrišką materialistiniam požiūriui, ir dažnai slepiančią elementarų dalyko nežinojimą. Antai TV laidoje žymi krikščioniškos kultūros žinovė, Romoje baigusi mokslus, leptelia sakinį, iš kurio galima suprasti, kad Rasos šventę ji suvokia kaip new age reiškinį. Dėl šitokios blogai slepiamos arogancijos ir įsitaisėme nuosavą neopagonišką sektą – romuviečius, save pristatančius kaip senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjus, su krivių krivaičiais, pretenzijomis į tradicinių religijų statusą ir atvirai antikrikščioniškomis nuostatomis.

                                            *

Krikščionybė Lietuvoje jau iš pat pradžių susidūrė su sunkiomis kliūtimis – pradedant šv. Brunono, vėliau karaliaus Mindaugo žudynėmis, ir iš kitos pusės – beveik du šimtmečius trukusiu baltiškuoju Armagedonu – karais su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais. Šitai paliko lietuvio sieloje žymę, kurią mes tarpusavyje įvardijome kaip Treniotos randą. Kas tie mes? Tai tie – drįstame pasivadinti naujalietuviais – kuriems šis randas jau nebeskauda ar yra visai išnykęs. Kuo jie remiasi? Kas įgalino užmiršti nuoskaudas ir pamilti Kristų? Be giliai vidinių, egzistencinių pastangų ir apsisprendimų būta ir kitų aplinkybių, padėjusių išsigydyti šį randą. Viena jų – pastarųjų dešimtmečių moksliniai tyrimai, kurie atskleidė baltų religijoje didelės svarbõs dalykų, reikšmingų ne tik mums, lietuviams, bet ir visai religijotyrai.

Kaip žinoma, lietuvių kalba yra viena seniausių tarp mūsų giminaičių – indoeuropiečių; tarp gyvų kalbų – ji pati archaiškiausia, išlaikiusi savyje daugelį senovinių lyčių ir bruožų, svarbių ne tik kalbos isto­rijai, bet ir šiuolaikinio žmogaus savimonei. Pasirodo, tokia yra ir baltų religija – ir joje esama dalykų, atkeliavusių dar iš žmonijos priešaušrio. Galima sakyti, kad baltai yra išlaikę pačią archajiškiausią religijos formą, kur dar ryškus betarpiškas, rojinis Dievo ir žmogaus santykio pėdsakas. Tai neturėtų stebinti – juk jei kalba sena, tai sena ir religija, nes šios dvi stebuklingos Dievo dovanos, padariusios žmogų žmogumi, yra glaudžiai susiję.                                                    

Kaip žinoma, iki šiol baltų religija buvo laikoma politeistine, t.y. turėjusia daug dievų, kurių vyriausias buvęs Perkūnas. Mokslininkai dabar yra atstatę baltų religijos sandarą. Antai, žymus rusų (ne sovietų!) kalbininkas ir mąstytojas, vienas didžiausių slavistikos-baltistikos autoritetų Vladimiras TOPOROVAS (1928-2005) straipsnyje „Pastabos apie baltų mitologiją “(Zametki po baltijskoj mifologii, Balto-slavianskii sbornik, Maskva, 1972, psl. 289-314) teigia, kad prūsų religijoje viršuje, pirmame sluoksnyje yra trys dievai – tai Perkūnas, Trimpas /arba Patrimpas/ ir Patolas (Patols). Toliau eina antrasis sluoksnis, kurį sudaro keturi dievai /Pergrubis, Pilvytis,Puškaitis, Aušautas/ ir t.t. Viso tokių sluoksnių priskaičiuojama septyni – iki visokių kaukų, aitvarų ir t.t. Tačiau virš visos šitos „dievų minios“, ir net virš ją vainikuojančio dievų trikampio stovi ar plūko vienas Dievas, kuris taip ir yra vadinamas – latviškai Deivs, prūsai dar Jį vadino Okopirms , tai yra „visų pirmasis“. Štai kaip mokslininkai siūlo įsivaizduoti baltų-prūsų religinės sistemos hierarchinę viršūnę (žr. TLE, t.1, A-G,1985, p. 196)

 Grafikas

Tad, kaip teigia mokslininkas, senieji baltai turėjo vieno Dievo sąvoką. Šitas monoteistinis Dievas beveik nieko bendro su visa dievų minia neturi. Jam, kaip teigia senieji raštai, „pavaldu visa, kas yra pasaulyje“. Mokslininko Jis yra apibūdinamas kaip „atsajus ir pasyvus pradmuo“, stovintis „už siužetinių ryšių“, todėl vėliau Jis buvo kiek išstumtas ar iš dalies pakeistas Perkūnu.

Ką tai turėtų reikšti? Negi mūsų protėviai – senovės baltai bus turėję vieno Dievo re­ligiją – monoteizmą? Nieko panašaus kitų Europos tautų religijoje nerasime. Paslaptis paaiškėja pasidomėjus religijos istorija. Iš jos sužinome, kad labai senos, archajiškos kultūros yra išlaikiusios panašią vieno Dievo sampratą, kuri teologijoje yra vadinama etiniu pramonoteizmu, t.y. pirmykšte viendievyste, atremta į dorinį žmogaus pasaulį. Šitos, taip vadinamos “pagrindo kultūros“ (grundkulture) yra kai kur išlikusios iki mūsų dienų – tai, pvz., pigmėjai Afrikoje, Andamanų salų čiabuviai (Sibire, prie Jenisiejaus gyvena nedidelė ketų tautelė; ji yra išlaikiusi sąvoką vieno Dievo, kuris yra vadinamas Baj). Šitos Aukščiausios Būtybės buvimą pagrindo kultūrose pro sukąstus dantis buvo priversti pripažinti ir mokslininkai-materialistaai. Jam, šitam Dievui nestatomi stabai, neaukojauos aukos, nes Jis yra visur ir visada, kaip aukščiausias moralinės tvarkos saugotojas. Reikia pasakyti, kad šitos tautelės, nors ir turėdamos žemą medžiaginę. kultūrą, dorõs srityje pralenkia daugelį taip vadinamų civilizuotų tautų. Tačiau kad Europoje kuri nors tauta tiek ilgai būtų išlaikiusi šitokią vieno Dievo sąvoką, yra negirdėtas dalykas (tik Cezario veikale „Galijos karai“ yra užuomina, kad kažkada galai garbino vieną Dievą). Kaip matome, V. Toporovo išvados, padarytos tyrinėjant baltų religiją, visiškai atitinka ir sustiprina idealistinės Vienos mokyklos antropologų įžvalgas apie archainę viendievystę seniausiose žmonijos kultūrose. Vieno Dievo sampratą, beje, iki šių dienų yra išlaikęs zoroastrizmas, kurio pagrindinė šventykla su amžinąja ugnimi, degančia jau 400 m. be pertraukos, „tylos bokštai“, kuriuose laidojama, yra Irane, senoviniame Jazdo mieste – būtent dėl tikėjimo į vieną Dievą zoroastrus toleruoja radikalieji Irano musulmonai šiitai.

Matyt, ir mūsų senoji religija praėjo tokį patį kelią – jau matome atsiradus daug dievų, bet tikrasis, vienas Dievas niekada nebuvo užmirštas, tik iš dalies pakeistas Perkūnu, pasitrauk­damas, anot mokslininko, „pasyvion atmintin“. Atrodo, Dievą senovės lietuviai_suvokė labiau kaip esmę, o ne kaip apraišką – tai atitinka vidinę lietuviškos sielos sandarą, visuomet jautresnę esmės nei apraiškos dalykams. Šituo galima paaiškinti ir ikikrikščioniškosios Dievo sampratos tam tikrą „pasyvumą“, kurį aptinka religijos tyrinėtojai (nusakydami Jį kaip Deus otiosus –  „atsajusis“ Dievas). Mūsų religijotyrininkų, niekaip neišsivaduojančių iš materialistinių patamsių, darbuose dažnai senosios lietuvių (baltų) reli­gijos Dievas yra aiškinamas kaip „personifi­kuotas (t.y. suasmenintas) šviečiantis die­nos (? – mūsų kl.) dangus“. Toks teiginys yra niekuo nepagristas – šitoks apibūdinimas labiau tiktų Perkūnui, vyriausiajam dievui, „dievų viršininkui“, bet jokiu būdų ne aukščiausiajam baltų reli­gijos Dievui, kuris yra visai kita esatis.

                                                    *

Ar yra kitų įrodymų, kad senovės lietuviai tikėjo vieną Dievą? Taip, yra – tai visų pirma istoriniai šaltiniai. Jau Gedimino laiškuose, rašytuose Vakarų Europos valdovams, randame: „…o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas ir visi turime vieną Dievą“. Bychovco kronikoje (Lietuvos Metraštyje) skaitome: „Nors jie /lietuviai/ buvo pagonys, bet visuomet įsivaizduodavo ir tikėjo vieną Dievą…“. XVIa. istoriko J. Lasickio veikale „Apie Žemaičių dievus“ rašoma, kad lietuviai, nors garbino ir daugiau dievų, bet tikė­jo „Visagalį ir aukščiausią Dievą, jų vadina­mą A u x t h e i a s   V i s s a g i s t i s (siūlome šį dievavardį aiškinti kaip Aukštėjas – aukštybėse esąs; Visagaistis – visa gaisuojąs, nušviečiantis; nuo žodžio gaisas; šiame baltiškame teonime gal būt slypi raktas į Dievo sampratos trejybiškumą, į krikščionių Švenčiausios Trejybės slėpinio ištakas – juk judaizme nėra net užuominos apie Dievo trejybiškumą). Istoriko Alberto Crantzius’o   veikale „Vandalia“ (1575m.) apie prūsų religiją skaitome: „…įvairybėje dievų /…/ neišsiginama (tikima) vieno Dievo, viešpataujančio kitose aukštybėse“ (non diffitentur unum Deum, in coelis caeteris imperitantem). Strijkovskio Kronikoje randame dainos nuotrupą „Lado,lado didis musu Dievie“ ir t.t. – prisiminkime mūsų tautosaką, kur gausu patar­lių ir priežodžių apie Dievo ir Perkūno santy­kius; čia Perkūnas tėra Dievo parankinis, „die­vaitis“, jo dešinioji ranka kovoje su nelabuoju. Tokios pat nuomonės – t.y., kad senovės lietu­viai tikėjo vieną Dievą, buvo ir Simonas Dau­kantas (žr. „Būdas senovės lietuvių ir žemai­čių“), tik vadinę Jį įvairiais vardais (t. v. „henoteizmas“). Tad senovės lietuvių religiją galima apibrėžti kaip pirminį etinį pramonoteizmą, t. y. kaip vieną seniausių žmonijos religijos formų. Tiesa, ir joje jau buvo prasidėjęs irimas, nuosmukis – atsiradusi daugdievystė, įvairūs prietarai, tačiau vieno Dievo, aukščiausiojo ir visa nušviečiančiojo, lietuvio siela niekada nebuvo pa­miršusi. Todėl lietuvio santykis su krikš­čionybe yra ypatingas – mat, žmogui, tikinčiam vieną Dievą, nesunku buvo suvokti ir perimti krikščionybės idealus, pamilti Kristų. Yra ne­tiesa teigti, kad Lietuva sunkiai priėmė krikš­čionybę – vidinio priešingumo krikščionybei dėl pasaulėjautos panašumo ir tūkstantmečiais ugdytos etinės kultūros, dorõs civilizacijos negalėjo būti, o priešprieša krikščionybei daugiausia reiškėsi tik valstybinėje-politinėje plotmėje. Kaip žinome, krikščionybė Lietuvon, nepasisekus taikioms misijoms, buvo nešama kardu, pridengus ja teutoniškajį kolonijinį egoizmą. Bet lie­tuviška siela nemėgsta brukimo prievarta, nors tai būtų ir gėris. Senovės lietuvių religijos viendievyste galima paaiškinti ir garsųjį didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pakantumą kitoms religijoms, savaip garbinančioms tą patį Dievą. Baltų religinės pasaulėjautos artumą krikščioniškajai gražiai yra paliudijęs Adomas Bremenietis (miręs 1081 m.), mokytas teologas: „Tarp mūsų (krikščionių) ir jų yra didelis [pasaulėjau­tos]bendrumas („…omnia communia sit cum nostris„).Tad nesuklysime, sekdami Tertulianu, lietuvišką sielą apibūdindami iš pat senovės buvusia anima naturaliter christiana – iš prigimties krikščioniška.

                                                    *

Gali kilti klausimas – jei senoji mūsų religija buvo tokia vertinga, tai gal verta prie jos sugrįžti, bent jau tiems, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių krikščionybė yra nepriimtina? Tokio mąstymo ir tokių pastangų Lietuvoje  netrūko anksčiau, netrūksta ir dabar, ir ypač pastaraisiais metais. Štai citata iš Gintaro Beresnevičiaus pomirtinės knygelės „Ne apie tai mano dūzgelė“ (p. 248), prie kurios nelabai ką turiu pridurti:

„Pigu sakyti, kad naujieji pagonys yra sukreivėjusios sąmonės ar kvoštelėję. Ne viskas taip paprasta, nors tarp jų šarlatanų įsipainioję daugiau nei tarp katalikų, bet ne visi jie tokie. Objektyviai žiūrint, pavyzdžiui, Trinkūno vedama grupė yra religinė bendrija, su visais religijai būdingais atributais. Tik ar tai išties ta pagonybė, ar tai senoji religija?

Atsakymas aiškus – ne, tos religijos prikelt nebeįmanoma, kaip negalima restauruoti ano meto mentaliteto, socialinių santykių…Jei koks nors senosios religijos inkliuzas būtų perdavinėjamas iš kartos į kartą (kaip yra atsitikę Irane su zoroastrizmu – aut. past.), galėtume ją pripažinti. Iš kartos į kartą buvo perdavinėjama etnografinė tradicija, kaimo papročiai ir šventės, bet tai nebuvo senoji religija, tai buvo natūraliai susiklosčiusi kaimo gyvensena su ašinėm kalendorinėm šventėm. Be abejo, su ypatinga pasaulėjauta, bet ji bent jau nuo jėzuitų misijų laikų stipriai koreliavo su krikščionybe. Dabar, iš kaimiškos etnografijos atėmę katalikiškus elementus, tariamės aptikę grynąją pagonybę, kas visiškai netiesa.”

                                                    *

…nežinau, kuo galima padėti žmogui, praėjusiam pro Žmogaus sūnų ir Jo neatpažinusiam. Pasiūlyti gilintis į teologijos paruoštus atsakymus? Griebtis už religijotyros? Grįžti prie vaikystėje pamiršto katekizmo? Keliauti į šventas vietas? Pasninkauti? Jau šilčiau…

Ir vis tik, kaip tai gali būti, kaip tai galėjo nutikti – praeiti ir neatpažinti…