2010 04 22

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Aurelija Stankutė. Kūrybos vertikalėse

Aurelija Stankutė – poezijos debiutantė, skaitytojams pristačiusi pirmąjį poezijos rinkinį „Leiskime laiką“, kuriame, pasak pačios autorės, rašoma vertikaliai. Apie kūrybos vertikales kalbamės su jaunąja poete Aurelija Stankute.

Kada pradėjote kurti? Ar sunkiai „prisijaukinote“ kūrybą?

Rašyti – galvoje turiu poezijos rašymą – pradėjau būdama dvylikos metų. Manau, kad niekada nesijaukinau pačios kūrybos, ir kažin, ar apskritai ją reikia jaukintis. Galima lavinti kūrybinius įgūdžius, vaizduotę, miklinti ranką, treniruotis. Bet kūrybą jaukintis beviltiška, neprasminga. Tikriausia kūryba yra kiekvieno žmogaus ypatybė, visi žmonės ką nors kuria – tai natūralu. Man kūryba yra aktualizacijos aktas, tam tikras nuotykis.

Vis dėlto kai ką rašantysis jaukinasi. Tikriausiai pirmasis ir pats svarbiausias jaukinamas objektas – jis pats. Pats kaip kitas, rašantysis.

Kaip gimsta Jūsų eilėraštis?

Smagiausia, kai eilėraštis gimsta staiga, visas, tada jis būna organiškas. Liūdniau, kai jis gimsta be kurios nors dalies, nes pataisyti jį ne visada paprasta, būna, kad ir neįmanoma. Todėl geriausia, kai eilėraštis gimsta subrendęs. Mano tekstai dažniausiai šį pasaulį išvysta ne po vieną. Lengviausiai ateina pirmieji eilėraščio žodžiai.

Pirmasis Jūsų poezijos rinkinys – „Leiskime laiką“. Ar buvo drąsu jį leisti?

Atsitiko taip, kad knyga buvo išleista, aš tarsi jos neišleidau. Knygos rankraščiui laimėjus Lietuvos rašytojų sąjungos skelbtą pirmosios poezijos knygos konkursą, sakyčiau, atsiliepta į mano raginimą leisti. Taip, išleisti knygą buvo drąsu. Minėtame konkurse dalyvavau jau trečius metus iš eilės, manau, per tą laiką įgijau patirties, kruopščiau atrinkau tekstus, subrendo knygos koncepcija.

Jei turėtumėte galimybę knygą leisti iš naujo, ji būtų kitokia?

Be abejo, būtų kitokia. Bet kuo tiksliai – nežinau. Tikriausia atsirastų vienas kitas naujas tekstas. Gal dar kelios smulkmės. Taigi, jei klausiate, ar esu patenkinta savo knyga, tai, kaip ir visi dar norintys rašyti, atsakysiu – ne.

Tačiau išties nenorėčiau savo pirmosios knygos leisti iš naujo. Nebrandumas, netobulumas, augimo procesas man atrodo svarbu ir žavu.

Kaip manote, knyga pasirodė laiku?

Taip, tikriausia mano knygai jau buvo atėjęs laikas būti.

Skaitytojui jūs tarsi sakote: Leiskime laiką. Apie kokį laiką kalbama jūsų eilėraščiuose?

Išties net nežinau, koks čia laikas. Nesakau: gyvenkime. Tik kviečiu: leiskime laiką. Kaip jūs tai ištarsite, tokį laiką ir leisite. Galbūt leisti laiką reiškia džiaugtis, būti kartu, žaisti ir taip kurti naują matą bene iš nieko – tuomet tai džiugioji naujiena. Galbūt jūs ištarsit šį kvietimą ironiškai, tuomet sakysite, kad kaip nuostabiai liūdna – mes suvartojame viską –

netgi laiką, savo gyvenimą. Man pačiai svarbesnė džiugioji naujiena; kviesdama leisti laiką noriu pakviesti naujam žaidimui, kurio taisyklių nežinau, todėl kviečiu kurti.

Šis pavadinimas iliustruoja vieną mano vaikystės potyrį. Kartą darželyje per pietus, kai paprastai vaikai miega, vaikščiojau po kiemą nuobodžiaudama ir apgailestavau, kad man dar nėra nutikę nieko įdomaus, ką galėčiau papasakoti kitiems, kai užaugsiu. Tuomet atsistojau prie „A“ raidės formos „karstyklių“ ir tariau sau: kai užaugsiu, prisiminsiu, kad kažkada taip stovėjau ir norėjau įsiminti tą akimirką. Troškimas užrašyti savo biografiją buvo labai stiprus. Bet savo knygos pavadinimu sakau: leiskime laiką, nerašykime sau biografijos, kajokiškai dykinėkime.

Poezijos rinkinį „Leiskime laiką“ sudaro trys, rodytųsi, neatsiejamos dalys? Kas jas sieja/skiria?

Skyrių pavadinimai daugmaž sudaro sakinį: leiskime laiką kitų vertikalėse. Pirmoji dalis – pseudobiografinė, atsiskleidžianti per kasdienius nutikimus. Antroji dalis apima rašymo, kūrybos ir kito, svetimkūnio problemą. Trečioji dalis pažymėta eroto ženklu, „vertikalėse“ ryškus mergaitės balsas. Ką jis kalba ir kalbina, visa ateina iš pasapnių. Vertikalumas čia apibrėžia ir pačią poeziją. Poezija man – vertikalusis menas.

Koks tas vertikalus rašymas?

Mėgstu rašyti taip, kad eilėraštis plėstųsi vertikaliai, palieku erdvės atskiriems žodžiams. Man patinka švarūs, skaidrūs tekstai. Poezijoje, mano nuomone, svarbiausia žodžių gebėjimas jungtis vertikalia kryptimi. Horizontalės priklauso prozai.

Eilėraščiuose ne kartą grįžtama į vaikystę. Jums/jūsų eilėraščių žmogui vaikystė labai svarbi?

Nepasakysiu nieko naujo: vaikystė svarbus, gal net pats svarbiausias visų rašytojų ir poetų kūrybos šaltinis. Mano knygoje vaikystės potyriai pirmiausia susiję su nesėkmingu lyrinio subjekto bandymu nerašyti autobiografijos. Vaikiška patirtis rinkinyje perteikiama kasdienių nutikimų nuotrupomis.

Lygiai taip pat ne kartą sustojama prie tam tikrų literatūros personažų.

Nepasakyčiau, kad jų daug, veikiau vos vienas kitas: Tomas Sojeris, Bembis, Mikė Pūkuotukas. Bet jų prasmė gana siaura, kontekstuali.

Kokie autoriai turėjo įtakos Jūsų kūrybinio žvilgsnio susiformavimui?

Kadangi esu lituanistė, tikriausiai reiktų sakyti, kad apskritai filologinės studijos formavo mano vienokį ar kitokį kūrybinį žvilgsnį. Būtų neteisinga kūrybinį žvilgsnį sieti tik su autoriais, prie kurių stabtelėjau ilgėliau. Kūrybinių įžvalgų kartais suteikia gana atsitiktiniai tekstai, jų autorystė nėra labai svarbi. Vis dėlto man vis dar itin žavios Witoldo Gombrowicziaus aristokratiškos, subtilios pagundos, Gintaro Grajausko kasdienybės inversijos, Donaldo Kajoko lengvumas, skaidrumas.

Jūs ne tik kuriate poeziją, bet ir rašote apie literatūrą. Kas rodosi lengviau, artimiau?

Viskas man yra kūryba: ir poezija, ir straipsniai. Sunku pasakyti, kas maloniau: skaityti, rašyti, ar analizuoti. Jei reiktų rinktis, rinkčiausi įvairovę.

Ar sunku šiandien jaunajam kūrėjui?

Šis klausimas labai platus, apimantis ekonomines, socialines, moralines ir kitokias aplinkybes. Manau, kad ir kokiose aplinkybėse atsiduria jaunas kūrėjas, anksčiau ar vėliau jam prireikia tikėjimo savimi ir atkaklumo.

Kalbino Kristina Buidovaitė