2010 04 23

Andrius Jakučiūnas

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Andrius Jakučiūnas. Graudūs verksmai dėl Sereikiškių parko

Žinia, nesu koks nors aktyvistas – dėl ko nors rimtai kautis man paprastai pritrūksta noro, jėgų, sąžinės, o ir temos, kurios audrina daugelio aktyvistų vaizduotę, man dažniausiai atrodo pernelyg gličios. Tačiau šiandieną kažkodėl labai jau traukia pasvarstyti apie prieštaravimus, – pavadinčiau tą visuomenės reakciją „graudžiais verksmais“, – kuriuos sukėlė Vilniaus savivaldybės inicijuota Sereikiškių parko, kitaip dar vadinamo Bernardinų sodu, sutvarkymo procedūra. Nors rekonstrukcija planuota labai seniai, o visuomenė buvo pažindinama su jos projektu, šurmulys dėl „vandališko gamtos niokojimo“ kilo tik tuomet, kai darbininkai kovo pabaigoje motoriniais pjūklais pradėjo retinti nuo stalinmečio tarpusį šabakštyną. Buvo numatyta nukirsti apie 200 nevertingų, pasenusių, ligotų, estetinį vaizdą darkančių medžių, taip pat išnaikinti parke chaotiškai išvešėjusius krūmus.

Valdininkai tikina, jog, „atkūrus parką, jis atgaus autentiškus, 18 amžiaus pabaigoje buvusius bruožus: atvirų – uždarų erdvių sistemą su daug šviesos, dailininko A. V. Štrauso kurtą centrinę dalį, botanikos ir vienuolyno sodų ekspozicijas, alpinariumą, rožyną ir kitus istorinius elementus“, ir šįsyk gal nėra rimto pagrindo pernelyg jais nepasitikėti, juolab kad didžioji dalis (atrodo, 14 mln. Lt) sutvarkymui reikalingų lėšų atplaukia iš ES fondų. Tačiau gausybė ant žemės besivoliojančių nupjautų medžių kamienų, kurie pasitinka vos įžengus į „parko“ teritoriją, nemažai daliai gamtos mylėtojų (kartais skandalui užtenka ir vieno krūmo, o čia – dešimtys, šimtai medžių), regis, susuko galvas: aimanos dėl darbininkų ir valdžios žiaurumo bei pastarosios korumpuotumo žaibo greitumu išplito internete: susibūrė bendruomenė „Aš – prieš Sereikiškių parko rekonstrukciją“ socialiniame tinkle „Facebook“, išspausdinta ašaringų sentimentalybių „Bernardinuose“ ir t. t.

Neišgirdau tuose laikraštiniuose pagraudenimuose nė vieno racionalaus argumento, kodėl Sereikiškių parko rekonstrukcija turėtų būti sustabdyta, visi jie putoja grynuoju jausmu. (Vieninteliu nors kiek konstruktyviu laikytinas tekstas, išspausdintas ekspertai.eu tinklaraštyje, nors ir jame daugiausia vardijamos senos savivaldybės nuodėmės.) Pagrindinis leitmotyvas: išsaugokime medį, kad ir kas būtų. Ar čia pagonybės reliktas? (Galbūt kunigams reikėtų daugiau dirbti su žmonėmis, pabrėžiant, jog augalai ir gyvūnai neturi sielų?) Gal – gynėjo kompleksas, susiformavęs iš nuostatos, jog absoliučiai viskas, ką daro valdžia, yra blogis? Bet jei tai – tik sentimentai, be abejo, manau, kad jie turėtų būti sutramdyti – romantiškas prisiminimas apie saldų pasibučiavimą jaunystėje tuopos paunksmėj negali daryti įtakos miesto reikalams. Tikiu, nemažai žmonių prisidėjo prie grupių, pasirašinėjo peticijas, rovėsi plaukus net dorai nesusimąstę, prieš ką ar už ką jie protestuoja – dažnai tą darbą atliekame mechaniškai, net nesvarstydami, patinka tai mums ar ne. Tokios jau šio amžiaus manieros, turime su jomis skaitytis. Vėliau teko kalbėtis su keletu tokių rekonstrukcijos „priešininkų“ – paaiškėjo, kad jie vis dėlto UŽ rekonstrukciją, tik „ne tokią“ – esą parkas turėjo būti tvarkomas paliekant visus medžius, įskaitant ir sovietinę tuopų alėją, ir išsaugant esamą takų tinklą. Kas tai – nuoširdus noras išlaikyti status quo (tai reikštų, jog individui patinka tai, kas beveik objektyviai neestetiška ir moraliai pasenę) ar asmenybės susidvejinimas, medicinoje vadinamas šizofrenija? Ar vis ta pati beatodairiška, kompromisų nepripažįstanti meilė medžiui, kurios šviesoje vis dar įmanoma suderinti, kas nesuderinama? Pritarti parko rekonstrukcijai (nors gal reikėtų sakyti – atkūrimui, nes dabartinis nelaikytinas parku), tačiau aršiausiai priešintis tam, kas sudaro tos rekonstrukcijos esmę – vien nutiesus alėjas ir pastačius žibintus bei pavėsines, gūdus brūzgynas staiga netaps parku – gali tik visiškai su reikalo esme nesusipažinęs pilietis arba, atleiskite už vulgarumą, – paranojikas, kuris įtariai žvelgia į kiekvieną bet kokios struktūros judesį. Parkas kuriamas rūpestingai parenkant medžių ir augalų rūšis, sumaniai juos komponuojant pagal tam tikrą stilistiką, grupuojant funkcinėmis zonomis ir t. t. Suvokiant parkų kūrėjų misiją ir jos sudėtingumą – tame darbe tiek pat sąlygų, kiek ir išlygų – turbūt nereikėtų neapsakomai kamuotis dėl to, kad šiek tiek medžių galiausiai vis dėlto bus dėl ko nors paaukota – jie aukojami ir statant visuomeninius pastatus, užsiimant žemės ūkiu, tiesiant kelius. Be abejo, medžių naikinimas jokiu atveju nėra pats maloniausias, dažnai tai ir ne vienintelis būdas išspręsti problemą, tačiau gal bent nereikėtų šio akto demonizuoti ir galiausiai estetinę vertybę ar paprasčiausią patogumą iškeisti į papildomą kibirą deguonies. Būkime atviri – juk vis tiek gyvename beveik miške.

Kai prabylama apie tokį „nereikalingą“ medį – palikti jį ar nurėžti – manęs neapleidžia mintis, jog čia savo kietas kaktas suremia jau ne paskiri individai, ne interesų grupės, o ideologijos – senasis ir „naujasis“ mokymai (paradoksalu, jog medį išsaugoti liepia būtent „naujasis“). Susikauna kultūra ir romantinė (šiuo požiūriu – regresyvi), neopagonišką atspalvį įgavusi darnios gyvensenos idėja. Civilizacija prieš laukiniškumą. Itin vaizdžiai šnekant – obuolių desertas prieš rūgštų laukinį obuolį. O visuomenės simpatijos – neabejotinai pastarojo pusėje.

„Aš gaminau deguonį!“ – spiegia plakatas ant drūto kelmo. „Man – šimtas metų!“ – atitaria prie vartuolio prismeigtas raščiukas. „Europinis parkas kuriamas už mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigus“, – jau atviriau apie tikrąsias nepasitenkinimo priežastis byloja trečiasis. Bet čia pat vis tiek: „Deguonis!..“, „Fotosintezė!..“, „Tyras oras!..“ Labai „neskanu“ švaistytis į kairę ir į dešinę apokaliptiniais pareiškimais, bet man jau beveik rimtai pradeda atrodyti, jog visuomenėje pamažu įsišaknijanti nuostata, kad „gražu ir gera“ tik tai, kas natūralu, kad viskas, kas „prieš gamtą“, – šiuo atveju tai kelių krūmų nukirtimas, siekiant estetizuoti ir sukultūrinti aplinką, – vadintina vandalizmu ir, svarbiausia, tai nesveika, yra košmariškasis XXI a. sapnas. Susidaro įspūdis, kad Kristaus (šiaip ar taip, Jis – pažangos vėliavnešys) vietą mūsų širdyse pamažu užima Fotosintezės reakcija, o patikimiausiu Jos liudytoju ir garbingiausiu žyniu tampa bioenergetikas, homeopatinės medicinos specialistas arba, su retomis išimtimis, šeimos gydytojas. Architektūra tampa nevertinga ir nešiuolaikiška – anot vieno architekto, jei prie pat langų nenumatyta vieta nutūpti paukštukui – ir šaipykis, kad gudrus, iš raelininkų planų pastatyti Vilniuje kosmodromą ateivių lėkštėms! Visa, kas per žmonijos pažangos šimtmečius padaryta nepaisant gamtos, o labai dažnai – ir vietoj gamtos, dabartinio žmogaus akyse, regis, įgauna neskoningumo, barbarybės atspalvį (labai nenustebsiu, jei ateities kartos baisėsis mumis kaip žmonėmis, kurie išdrįso sukurti miestus). Žmogui, kaip pagrindiniam medžių neva skleidžiamų biolaukų vartotojui, – šie jį sutvirtiną ir darą nemirtingesnį, – urbanistinė miesto darna, o ir pats miestas kaip kultūros produktas ir jos kūrėjas tampa bereikšmis. Tiesą sakant, jis mielai, jei tik nevaržytų įsipareigojimai bankui, iškeistų savo butą senamiestyje į tikruosius namus – sodybą kaime (ką jau ten eilinis pilietis, jei apie tai rimtai šneka ir inteligentai).

Šiame kontekste, kurį dar paspalvina radikalesnės nušvitusiųjų subkultūros, racionali ir logiška nuostata, kad mieste augalija turėtų būti veisiama planingai, atsižvelgiant į urbanistinę realybę ir kasdienius žmonių poreikius, nūdieną kai kam gali pasirodyti kone šventvagiška – matyt, ji trukdo puoselėti dvasioje sodybos vaizdinį – ir tai suteikia visišką laisvę visada budriems aktyvistams gyva grandine apjuosti net niekingiausią žolelę, kiekvienas sausuolis ginamas taip, lyg būtų didžiulė vertybė, kurią privalu išsaugoti ateities kartoms.

Tad visiškai nenuostabu, kad toks žmogus negali ramiai žiūrėti, kaip tą, kas kitados radosi kaip kultūra (Bernardinų sodas), vėl siekiama grąžinti kultūrai – juk ji funkcionuoja anapus sveikatinimosi reikalų, ezoterikos ir sentimentalybės ir, visų nemaloniausia, ji neapčiuopiama. Žinoma, viliuosi, kad visuomenės dalies rodomas nepasitenkinimas dabar jau nieko nepakeis, ir rekonstrukcija – jei tik ji nėra koks nors eilinis pinigų plovimas – vyks kaip vykusi, tačiau man, kaip autentiško miško mieste sukultūrinimo entuziastui, išties labai nesmagu, jog dabar, kai apsnūdusi valdininkija krustelėjo pirštą, kad nors simboliškai apvalytų miestą nuo nepageidaujamų gyvybės formų, ji sulaukia šitiek nepamatuotų priekaištų. O juk krūmokšlius reikėtų prakirsti ne tik Bernardinų sode, bet ir daug kur senamiestyje, dar kai kur.

Nenorėdamas pasirodyti vienašališkas, pabrėžiu, kad blaivus požiūris į realybę ateityje galėtų būti naudingas patiems medžiams. Jei žaliaisiais Vilniaus plotais nuolat rūpintųsi gausi specialistų komanda, o želdynų vietos būtų formuojamos atsižvelgiant į bendrąjį miesto planą ir galimus jo pakeitimus, t. y. prieš ką nors sodinant būtų įsitikinama, kad vieta įvairiais reglamentais apsaugota nuo ūkinės veiklos ir augalai ilgus metus galės atlikti rekreacijos arba dekoratyvinę funkciją, pamažu išnyktų ir pati „beprasmio medžių naikinimo“ problema, o suinteresuoti asmenys taip pat prarastų galimybę manipuliuoti nuoširdžiais visuomenės jausmais. Betgi graudūs verksmai neįvertinus „barbarybės“ motyvų, remiantis vien aptakia „meilės gamtai“ ideologija, laikytini ydinga praktika ir nusipelno būti ignoruojami.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.