Milanas Kundera. Apie Rojų, kičą, seksualumą, meną ir politiką

Iano McEwano ir Milano Kunderos pokalbis

Rašytojas M. Kundera

Milanas Kundera – pasaulinio garso prozininkas, dramaturgas, poetas, eseistas. 2001 m. jo kūryba buvo įvertinta Didžiąja Prancūzijos akademijos literatūros premija. Labiausiai rašytojas išgarsėjo savo romanu „Nepakeliama būties lengvybė“ (3-ias leidimas „Tyto alba“, 2010). Lietuvių skaitytojus su prancūziškai rašančio čeko kūryba supažindino leidykla „Tyto alba“, išleidusi „Juokingos meilės“, „Gyvenimas yra kitur“, „Atsisveikinimo valsas“, „Pokštas“, „Lėtumas“, „Tapatumas“, „Nemirtingumas“, „Nežinomybė“, „Juoko ir užmaršties knyga“.

Ianas McEwanas laikomas geriausiu šiuolaikiniu britų rašytoju. Klasikinio literatūrinio išsilavinimo prestižinių literatūros stipendijų laureatas pripažinimą pelnė santūriu, taupiu žvilgsniu medituodamas makabriškąją žmogaus sielos pusę. Lietuviškai išleisti jo romanai – „Tvari meilė“, „Atpirkimas“, „Šeštadienis“, „Česilo pakrantėje“.

Britų rašytojas Ianas McEwanas

I. McEwanas. Buvo labai įdomu paskutinėje Jūsų romano „Nepakeliama būties lengvybė“ dalyje rasti visiškai naują rojaus sampratą. Romano veikėja Tereza drauge su savo vyru Tomu ir šunimi Kareninu išvažiuoja į kaimą. Jūs rašote: „Adomą palyginus su Kareninu man kilo mintis, kad Rojuje žmogus dar nebuvo žmogus. Tiksliau pasakius, žmogus dar nebuvo išsviestas į žmogaus kelią. Mes seniai išsviesti ir lekiame tiesiaeige laiko tuštuma.“ Keliomis eilutėmis toliau Jūs rašote apie pavojų, kylantį, kai gyvūnus laikome besielėmis mašinomis: „…žmogus nukerpa siūlą, siejusį jį su Rojumi, ir niekas nebenutrauks jo skrydžio laiko tuštuma, nebepaguos tame skrydyje“. Taigi reikėjo laikytis šio Rojaus. Koks jo santykis su bedvasiu rojumi, politine utopija, kurią taip niekinamai aprašinėjate kitose vietose?

M. Kundera. Tereza ilgisi Rojaus. O tai yra troškimas nebūti žmogumi.

I. McEwanas. Tačiau žmogus, entuziastingai besisukantis ratu šiame bedvasiame Rojuje – ar jis nenustojo buvęs žmogumi?

M. Kundera. Fanatikai nenustoja buvę žmonėmis. Fanatizmas yra žmogiškas. Fašizmas yra žmogiškas. Komunizmas yra žmogiškas. Žmogžudystė yra žmogiška. Blogis yra žmogiškas. Kaip tik dėl to Tereza ilgisi būsenos, kai žmogus dar nebuvo žmogus. Politinės utopijos rojus remiasi tikėjimu žmogumi. Todėl ji baigiasi žudynėmis. Terezos Rojus nesiremia tikėjimu žmogumi.

I. McEwanas. Romano pabaigoje Jūs plėtojate kičo temą. Taigi kičas Jums yra daugiau nei tik blogas skonis?

M. Kundera. Taip, daug daugiau. Šį žodį, kuris pirmą kartą buvo pavartotas XIX a. Miunchene, aš vartoju pirmine jo reikšme. Vokietija ir Vidurio Europa XIX a. buvo romantiškos – labiau romantiškos nei realistiškos. Ir jos gamino kičą neįsivaizduojamais kiekiais. Devynioliktas amžius yra pirmasis amžius be savo stiliaus. Buvo imituojami visi įmanomi stiliai, ypač architektūroje. renesansas, barokas, gotika, viskas kartu. Hermanas Brochas parašė puikią esė „Keletas pastabų apie kičo problemą“, kurioje jis klausia: ar XIX a. nebuvo labiau kičo, negu romantikos šimtmetis? Brochas kiču vadina tam tikrą absoliutaus meninio oportunizmo rūšį, kuriam tinka visos priemonės, kad tik sujaudintų publiką. Kičas kaip eklektizmas su vieninteliu priesaku. tai turi patikti. Taigi, Brocho nuomone, didieji romantikai buvo išimtys kičo jūroje. Pavyzdžiui, kiču Brochas laikė Wagnerio ir Čaikovskio kūrinius.

I. McEwanas. Jūs esate parašęs: „Kičas yra visų politikų, visų politinių partijų ir judėjimų estetinis idealas.“ Jūsų manymu, kičo funkcija yra pridengti mirtį. Ar tai reiškia, kad politika be kičo neįsivaizduojama?

M. Kundera. Mano manymu, politika – politinių partijų, rinkimų, lygmeniu, taigi moderni politika – yra neįsivaizduojama be kičo. Jis neišvengiamas. Sėkmės lydimo politiko užduotis – patikti, ir kuo didesniam žmonių skaičiui. Kad tą pasiektų, jis turi griebtis klišių, kurias žmonės nori girdėti.

I. McEwanas. Ar rusai nori patikti?

M. Kundera. Jūs teisus, rusai yra galingi, todėl nesiekia patikti žmonėms, kad įstengtų likti valdžioje. Brežnevui nereikėjo niekam patikti. Tačiau partijų šūkiai, jų demagogija su visais priklausančiais komponentais patikti privalo. Tai yra kičas bendrąja prasme.

I. McEwanas. Ortega y Gassetas teigė, kad estetiniu požiūriu ašaros ir juokas yra melagingi.

M. Kundera. Šios citatos aš nežinau, tačiau ji teisinga.

I. McEwanas. Palieskime kitą aspektą. Ar manote, kad žmonių tarpusavio santykių raktas yra seksualiniai santykiai? Ar tai, kas vyksta tarp vyro ir moters, yra visų žmogiškųjų santykių atvaizdas?

M. Kundera. To aš nežinau. Be abejonės, iš šios situacijos galima spręsti apie labai daug ką, tačiau nenorėčiau teigti, kad žmonių tarpusavio santykiai tuo ir apsiriboja.

I. McEwanas. Jūsų išeities taškas visuomet yra arba meilės istorija, arba vedybos. Atrodo, kad esate apsėstas nuolatinio mylėjimo idėjos.

M. Kundera. Taip, meilės scena arba atveria esminius dalykus, arba jai romane iš viso nelieka vietos. Kai mano veikėjai mylisi, jie staiga suvokia tiesą apie savo gyvenimą ir savo ryšį. Kai Sabina „Nepakeliamoje būties lengvybėje“ miega su Francu, ji sapnuoja jį kaip šunelį, žindantį jos krūtį. Ji jame pamato mažą gyvūnėlį, kuris tapo nuo jos priklausomas, ir tas staigus suvokimas pripildo ją pasišlykštėjimo. Akimirksniu ji suvokia tiesą apie savo santykius.

I. McEwanas. Jūsų veikėjų identitetas pasireiškia per jų seksualumą…

M. Kundera. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, į Terezą iš „Nepakeliamos būties lengvybės“. Jos problema – tapatumas, kūno ir sielos tarpusavio santykis; jos siela blogai jaučiasi jos kūne. Tai aiškiai matyti meilės scenoje su inžinierium. Staiga ji pamato, kad akto metu jos siela nutolsta ir stebi meilės žaidimus žaidžiantį savo kūną. Šis atotrūkis ją labai sujaudina. jos problema (tema, kurią ji įkūnija) staiga išryškėja meilės scenoje. Šiuo atžvilgiu erotinės scenos išryškina ir paaiškina veikėjus bei situacijas.

I. McEwanas. Visuomet patrauklūs romanai ir filmai, kur vienoje situacijoje analizuojamas ir privatumas, ir politika.

M. Kundera. Dalykai, vykstantys didžiojoje politikoje, nutinka ir privačiame gyvenime. Georgas Orwellas aprašė pasaulį, kuriame politinė jėga perrašo istoriją, nusprendžia, kas yra tiesa, ką leidžiama prisiminti, o ką reikia užmiršti. Tačiau mane kaip romanistą domina kiti dalykai, pavyzdžiui, faktas, kad kiekvienas iš mūsų sąmoningai ar nesąmoningai perrašo savo paties istoriją. Mes nuolat perrašome savo biografijas, nuolat daiktams ir įvykiams suteikiame kitą reikšmę – savo reikšmę, kuri mums labiau patinka. Mes išsirenkame ir suformuojame – išgriebiame iš atminties dalykus, kurie mus ramina, mums meilikauja ir užglosto viską, kas galėtų nuliūdinti. Šiuo požiūriu istorijos perrašymas – taip pat net ir Orwello atveju – nėra nežmogiškas. Priešingai, tai labai žmogiška. Politinius ir asmeninius dalykus žmonės visuomet suvokia kaip du atskirus pasaulius, tarsi kiekvienas jų turėtų savą logiką ir savas taisykles. Tačiau, kad ir kaip keista, baisumai didžiosios politikos scenoje dažnai absoliučiai prilygsta mažiesiems mūsų asmeninio gyvenimo baisumams.

I. McEwanas. Kartą esate pasakęs, kad, Jūsų manymu, romano užduotis yra sukleti „antropologinį skandalą“. Ką turėjote omeny?

M. Kundera. Aš kalbėjau apie situaciją totalitarinėse valstybėse. Pasakiau, kad viskas, kas ten nutinka, rašytojui yra ne politinis, bet antropologinis skandalas. Tai reiškia, kad aš viską suvokiu ne per politinio režimo prizmę, bet nuolat keliu klausimą. ką pajėgia žmogus?

I. McEwanas. Tuomet kodėl skandalas?

M. Kundera. Skandalas yra kažkas, kas mus šokiruoja; visi kalba apie šokiruojančius biurokratinius metodus, apie komunistinę sistemą, pagimdžiusią Gulagą, politinius procesus ir stalininius valymus. Tačiau užmirštamas akivaizdus faktas, kad politinė sistema niekuomet negali daugiau, nei gali joje gyvenantys žmonės. Jei žmonės būtų nepajėgūs žudyti, jokia politinė sistema negalėtų pradėti karo. Sistema egzistuoja neperžengdama žmogaus galimybių ribas. Pavyzdžiui, niekas negali nuspjauti į keturių metrų aukštį, net tuomet, kai to reikalauja režimas. Neįmanoma nuspjauti aukščiau, nei pusė metro. Arba taip toli nusičiurkšti! Net jei Stalinas lieptų, žmogus vis tiek to neįstengtų. Tačiau jis įstengia žudyti. Todėl antropologinis klausimas, ką pajėgia žmogus, visuomet slypi už politinio.

I. McEwanas. Mano manymu, Jūs romanui suteikiate misiją perteikti ypatingą pasaulio suvokimą, kurio negalima perteikti jokiomis kitomis priemonėmis.

M. Kundera. Taip, aš manau, kad romanas pasako kažką, kas negali būti pasakyta jokiu kitu būdu. Tačiau labai sunku apibūdinti, kas tiksliai tai yra. Galbūt galima problemą nagrinėti iš kitos pusės, pavyzdžiui, teigiant. ne romano užduotis yra aprašinėti visuomenę, nes esama geresnių priemonių tai padaryti. Romanas neturėtų aprašinėti ir istorijos, kadangi tai – istorikų užduotis. Tačiau romanas yra vienintelė galimybė aprašyti žmogiškąją egzistenciją visais aspektais, ją parodyti, analizuoti, išlukštenti. Nežinau jokių kitų intelektinių pastangų, duodančių rezultatą, šiuo atžvilgiu prilygstantį romanui. Netgi egzistencializmo filosofija jam neprilygsta. Romano ypatingumas slypi jo skepsyje, kurį jis priešino visoms mąstymo sistemoms. Jo pamatinis teiginys – kad žmogiškosios egzistencijos iš principo neįmanoma įsprausti į jokią mąstymo sistemą.

Pagal www.kundera.de