Antanas Gailius. Mūsų orumas

Minėdami Gyvybės dieną, siūlome skaitytojams šiuos autoriaus pasvarstymus apie mūsų ir jūsų orumą.

Prieš kokius trejus metus Vilniuje veikianti Konrado Adenauerio fondo atstovybė išleido ploną knygelę ne itin reklamiška antrašte „Centre – žmogaus orumas“. Prie tos knygelės gavau ir pats prikišti pirštus, mat buvau paprašytas ją išversti iš vokiečių kalbos. Šios knygelės paantraštė sako, kad joje kalbama apie krikščioniškąja atsakomybe grindžiamą politinę veiklą, apie krikščioniškąją etiką kaip orientavimosi priemonę. Turint galvoje, kad Lietuvoje, kaip akivaizdžiai regime, bemaž nėra politinės veiklos, kuri nemėgintų bent dėtis labai krikščioniška, galėtumei tikėtis, kad ši knygelė taps vos ne visų mūsų politikų pamatiniu veiklos vadovėliu. Bet išėjo ne taip.

Jau per jos pristatymą Seime visai netikėtai gavau susiginčyti su aukštu tuomet dar tik konservatorių politiku dėl pačios pamatinės sąvokos – dėl to žmogaus orumo. Glaustai kalbant, politikas teigė, kad nėra jokio prigimtinio žmogaus orumo, kad orumas yra nusipelnomas. Tas ginčas mane gerokai nustebino ir privertė rimtai susimąstyti. Juo labiau, kad po gero pusmečio tas pats politikas, atsitiktinai mudviem susitikus, džiugiai man pranešė, kad, konservatoriams jungiantis į vieną partiją su krikščionimis demokratais, pavykę ir krikdemus įtikinti, jog prigimtinis žmogaus orumas neegzistuoja.

Nebūčiau jums taip išsamiai šios istorijos pasakojęs, jeigu ji man neatrodytų gana šiurpokai atspindinti mūsų gyvenimo esmę. Ir ne tik politikos, kuri, kad ir labai mums tas kartais nepatinka, vis tiek yra daugiau ar mažiau teisingas mūsų visuomenės veidrodis. Man regisi, kad anaiptol ne tik valdžios žmonės, bet ir mes patys esame linkę manyti, kad vertingas žmogus tik tas, kuris yra ko nors pasiekęs, kuris turtingas, kuris iškopė į valdžios ar kokį kitą elitą, blogiausiu atveju – tapo kokios nors sporto šakos čempionu. Trumpai tariant, vertingas tik sėkmingas. O mes, paprasti žmoneliai, esame nieko verti. Žinia, negalėčiau tos savo nuojautos pagrįsti sociologinių apklausų rezultatais ar kokiais kitais vadinamaisiais „objektyviais“ argumentais. Tačiau matau labai daug netiesioginių ženklų, kad didelė mūsų visuomenės dalis nelinkusi pripažinti nei savo, nei kitų žmonių orumo.

Pamatinio ir prigimtinio žmogaus orumo pripažinimas, be abejo, yra tikėjimo dalykas. Juk šio orumo šerdis – tai suvokimas, kad žmogus, labai iškilmingai kalbant, yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, ir tas paveikslas yra gerbtinas kiekvienu atveju, net jeigu konkretus žmogus jį ne itin rūpestingai saugo ir leidžia jam apeiti voratinkliais. Kas tuo netiki, be abejo, turės visai kitokią žmogaus sampratą. Bet ne apie ją juk dabar kalbame. Kalbame apie tai, kad mūsų deklaruojamoje krikščionybėje kažkaip geba derėti, regis, nesuderinami dalykai. Skelbdamiesi esą krikščionys, sykiu galime pirkti kontrabandinę prekę arba vogtą benziną (nevogtas juk gali būti tiktai degalinėje, o man teko girdėti, kad yra žmonių, kurie į degalines beveik niekada neužsuka), galime ramiai žiūrėti, kaip viešai šmeižiamas ir niekinamas žmogus, gal net labai aukštas valstybės pareigūnas, o tokią savo laikyseną gebame teisinti tuo, kad kas nors kitas elgiasi dar blogiau. Nesipiktiname, greičiau manome, kad taip ir turi būti, kai Respublikos Prezidentė rodo vaikučiams savo priimamąjį ir pasakoja, kad ten net labai rimti vyrai drebina kinkas, laukdami susitikimo su ja. Pagaliau, net mėginame parduoti ir pirkti savo ir kitų orumą, sutikdami dirbti tai, kam neturėtume pritarti, bet už ką gerai ar labai gerai sumoka.

Nuo visų šių dalykų mūsų orumas neišnyksta, jis tiesiog ignoruojamas. O jį ignoruodami, kuriame visuomenę ir valstybę, kuri – bent krikščionišku požiūriu – negali būti gera, nes grindžiama ne bendryste ir solidarumu, o vilkišku troškimu išgyventi kitų sąskaita ir bet kokia kaina. Tik tada turėtume patys savęs paklausti, kam, taip gyvenę, būtinai norime, kad mus oriai krikščioniškai palaidotų?

„Artuma“ Nr. 4, 2010 m. balandis