Guido Horst. Krikščionys yra kitokie – ir tai tik į gera!

Per patį Benedikto XVI pontifikato jubiliejų virš Katalikų Bažnyčios liūtimi pratrūko juodas debesis – to lietaus šuorai labiausiai talžė vairininko – vokiečių popiežiaus veidą. Šįkart susitvenkė kur kas daugiau nei vien pasipiktinimas dėl lytinio išnaudojimo skandalų. Celibatas, stabdomos reformos, modernėjimo vengimas tampa pagrindiniais žodžiais, kuriais iki šiol kurstomi tokie debatai, net ir tais atvejais, kai jų ryšis su atskirų dvasininkų lytiniais nusižengimais vargiai įžvelgiamas. Kokia gi Bažnyčios būklė po šios audros? Kurgi atsidūrė katalikai?

Didachė, ankstyvosios krikščionybės tekstas, dar vadinamas „Dvylikos apaštalų mokymu“, Bažnyčiai dovanoja gražią mintį apie tai, kad „krikščionys yra šiame pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio“. Jie tiesiog yra kitokie, jie nedaro to, kas paprastai daroma. Tam tikros euforijos ir viltingų lūkesčių šviesoje Bažnyčia tarsi galėtų lygiomis teisėmis leistis į dialogą su moderniąja visuomene, būdama visuotinai pripažinta kaip dvasinis Vakarų pasaulio pamatas, tačiau pastarųjų savaičių žiniasklaidos šturmas verčia paklausti, ar teiginiams apie tokią partnerystę vis dar yra pagrindo.

Pasitelkus tris pavyzdžius galima spėti, kad yra priešingai: šiandien Vakaruose homoseksualumo praktikavimas yra tapęs visuomenėje pripažinta gyvenimo forma.

Vokietijos užsienio reikalų ministras keliauja po pasaulio šalis, lydimas savo gyvenimo draugo, gėjų ir lesbiečių diskriminacija laikoma vienu baisiausių nusikaltimų, lytinio švietimo pamokose pakankamai anksti imama dėstyti apie hetero- ir homoseksualių santykių lygiavertiškumą, o ir namuose vaikai mato, kad būti gėjumi yra visiškai normalu, juk kvota homoseksualiems personažams yra numatyta beveik kiekviename televizijos seriale.

Katalikų Bažnyčia – galbūt skirtingai nei iš Reformacijos kilusios bažnytinės bendruomenės – niekada negalės žengti šiuo keliu drauge su pasauliu. Bažnyčioje yra vietos ir homoseksualams, ir jie čia nediskriminuojami. Tačiau Katalikų Bažnyčios mokymas niekada nepriims požiūrio, esą homoseksualumo praktikavimas atitinka Dievo sukurtą žmogaus prigimtį. Šiuo klausimu Bažnyčia ir pasaulis neturi nieko bendro.

Antrasis pavyzdys: visuomenėje, kurioje seksualumo niekas niekur nevaržo ir laiko žmogaus teise, kunigų celibatas vertinamas kaip išpuolis prieš žmogaus vertę, arba kaip ypatinga vyrų gyvenimo forma – ne visai normalių vyrų, nes jie vis kėsinasi į mažus vaikus. Praėjusią savaitę tokių pasvarstymų teko ne kartą girdėti net ir iš Bažnyčios moralės teologų lūpų. Mūsų laikais santuokos atsisakymo dėl Dievo sekuliarizuotoms ir pokrikščioniškoms visuomenėms visiškai neįmanoma suprasti.

Pastarosiomis savaitėmis Bažnyčia įgijo daug karčios patirties, todėl ji nuo šiol kur kas atidžiau vertins jaunus vyrus, norinčius pasirinkti kunigystės kelią. Tačiau celibatas išliks. Tai lobis, kurį laikydama savo rankose Bažnyčia eina į vieną pusę, o sekuliarizuota visuomenė tuo metu traukia į visai kitą. Šios prarajos jau niekuo nepridengsi.

Ir trečiasis pavyzdys: abortai Vakarų pasaulio visuomenėse laikomi visiškai priimtina apsisaugojimo ir šeimos planavimo priemone. Abortus gina valstybė, jiems neprieštarauja jokie teismai, sveikatos apsaugos sistema pasiūlo juos kiekvienai nėščiajai, o finansiškai galingos tarptautinės organizacijos uoliai darbuojasi tam, kad abortai taptų įprasti ir trečiojo pasaulio šalyse.

Katalikų Bažnyčia prie šito niekada neprisidės. Nors jos ganytojai ir sieks pakeisti Bažnyčios įvaizdį, esą ji tėra prieš abortus kovojanti institucija, šių pozicijų Bažnyčia vis vien neužleis. Moderniosios Vakarų visuomenės abortų klausimu leidosi tokiu keliu, kuriuo sugrįžti neįmanoma, juo einant vis labiau tolstama nuo Bažnyčios.

Po Antrojo Vatikano susirinkimo būta ypatingų lūkesčių, kad nuo šiol Bažnyčia ne tik atvers langus į pasaulį, bet ir pati sušils, nušviesta viešosios nuomonės saulės, po ilgai trukusio antimodernizmo priesaikų ir hierarchinių mąstymo struktūrų įšalo. Į parapijų tarybas, biurokratines Bažnyčios tarnautojų struktūras, bažnytines švietimo įstaigas buvo įlieta moderniosios pilietinės visuomenės dorybių: demokratiniai rinkimai, nuomonės išsakymo teisė, moterų lygiateisiškumas.

Buvo smagu. Atsidavimas šiai klaidai buvo išties didelis: dabar jau „mes“ kaip visi, Bažnyčia yra ne tik šiame pasaulyje, bet pagaliau ir iš šio pasaulio, ir kaip tokia ji tapo visuotinai priimtina.

Popiežiaus Jono Pauliaus II laikais nuolatinis Evangelijos iššūkis galingiesiems ir šio pasaulio dvasiai buvo dar kartą atgaivintas tuo metu, kai komunistinio Rytų bloko šalyse Bažnyčia stovėjo pirmosiose išsivadavimo judėjimų eilėse.

Tačiau žlugus komunizmui, kai Vidurio ir Rytų Europos šalys, išsivadavusios iš Sovietų Sąjungos rykštės, aistringai atsidavė kapitalizmo vilionėms, Jonui Pauliui II teko vis labiau imtis Kasandros vaidmens. Pačių katalikų krikščionių gretose ilgą laiką niekas taip ir neatkreipė dėmesio į tai, kad Bažnyčia yra iš esmės kas kita nei pilietinės Vakarų visuomenės, kurioms, regis, rūpi tik tai, kaip prasimanyti pinigų ir gerai pasilinksminti.

Kaip tyčia – pačiais jubiliejiniais 2000-aisiais, kai rodėsi, kad net ir Vatikanas puls į glėbį pasauliui ir visoms visuomenės grupėms, tikėjimo kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris paskelbė deklaraciją Dominus Jesus – Dėl Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios vienatinumo ir jų išganomojo veikimo visuotinumo. Išsigandusiųjų tąkart buvo ir pačioje Bažnyčioje. Staiga buvo nutrauktas šydas, dengęs Bažnyčią ir pasaulį skiriančią prarają. Kai kas džiaugėsi, tačiau daugelis katalikų jau nieko nebesuprato, nes pačioje Bažnyčioje žlugus tikėjimui į Kristų ir plačiai pasklidus norui būti kaip visi kiti, nebeliko jokio pajutimo to, kad tikėjimas kyla iš visiškai kitų šaknų nei vakarietiškos malonumų visuomenės.

Taip jau nutiko, kad toji mažuma, kuri tąkart džiaugėsi „Dominus Jesus“ pasirodymu, 2005-aisiais sudarė kardinolų kolegijos daugumą, ir kardinolas J. Ratzingeris tapo popiežiumi.

Tačiau šiandien Benediktas XVI tapo tiesiog nepatogus. Nepatogus dėl to, kad pabrėžia lemiamą Jėzaus Kristaus istoriškumo vaidmenį Bažnyčiai, jog tvirtai laikosi prigimtinio Dievo Kūrėjo įstatymo, įrašyto kiekvieno žmogaus širdyje.

Pagrindinė jo pontifikato žinia: krikščionys yra kitokie, ir tai tik į gera! – šiandien, regis, krinta tik į derlingą jaunų žmonių žemę. Tokių, kaip prieš kelias savaites Maltoje.

Nusigręžti nuo Benedikto XVI skirtingose šalyse imta skirtingu metu. Vokietijoje tai prasidėjo 2008-ųjų gruodį. Kai Spiegel“ pasirodė straipsnis „Mes buvome popiežius“. Netrukus išsprogo „Viljamsono byla“, žiniasklaidai tai tapo proga pasirepetuoti – daugiau neklausyti, ką sako šitas popiežius, bet pareikalauti „reformų“. Įsisiūbavus debatams dėl lytinio išnaudojimo, Europoje šis motyvas virto pagrindine pasaulio ir jo garsiakalbių giesme. Kokia žala padaryta Bažnyčiai jos pačios viduje, galima spręsti iš didelio skaičiaus pačių katalikų, uoliai pritariančių šiai giesmei.

Tačiau popiežius laikosi nustatyto kurso. Jis nori tikros Bažnyčios reformos: Jėzaus Kristaus sugrįžimo.

Artimiausiu metu popiežius turės dvi progas parodyti pasauliui, kad Bažnyčia yra kitokia. Gegužės 2-ąją – aplankydamas Turino drobulę ir birželį – drauge su tūkstančiais dvasininkų užbaigdamas kunigų metus. Popiežius Benediktas XVI eina šiuo keliu nesvyruodamas, net ir tapęs vienišesnis. Tokia yra kaina būti pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio.

Pagal Die Tagespost 2010-04-26 parengė Giedrius Tamaševičius