Shakespeare’as samurajų šalyje

Režisierius Akira Kurosawa. EPA nuotrauka

Kovo 23-iąją kino režisieriui Akirai Kurosawai būtų sukakę šimtas metų.

Pirmą kartą plačioji pasaulio visuomenė apie šį japonų kino režisierių sužinojo 1951 m., kai Venecijos kino festivalyje buvo parodytas jo „Rasiomonas“. Pasinaudojęs garsaus tėvynainio Ryūnosuke Akutagawos novelėmis „Rasiomono vartai“ ir „Tankumyne“ (jas abi lietuviškai galima perskaityti 91-ajame „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tome), A. Kurosawa pateikė labai drąsią kino sakmę apie nusikaltimą ir bausmę. Apie šiurpų moters išniekinimą ir jos vyro nužudymą girioje pasakojo keturi tragedijos liudininkai: nužudytojo samurajaus žmona, galvažudys, velionio dvasia ir medkirtys, atsitiktinai matęs šį įvykį. Visos keturios įvykdyto nusikaltimo versijos prieštaravo viena kitai ir skyrėsi esminėmis detalėmis, kiekvienas tragiško susidūrimo dalyvis buvo savaip teisus, o tikroji tiesa kartu su visais psichologiniais nužudymo motyvais ištirpo gausiame, visus pėdsakus naikinančiame lietuje.

„Rasiomonas“ visus sužavėjo savo polifoniškumu, įspūdingu asketiško kadro grožiu ir talpia žmogiškųjų jausmų giluma. Pagrindinį Venecijos kino festivalio prizą žiūri vienbalsiai atidavė A. Kurosawai, o kad „Auksinis šv. Morkaus liūtas“ tikrai pateko į patikimas rankas, patvirtino ir amerikiečiai, vėliau pridėję savąjį „Oskarą“. Pradėta plačiai kalbėti ne tik apie ekonominį pokario Japonijos stebuklą ir fantastiškus pasiekimus moksle bei technikoje, bet ir apie kūrybinę Tekančios saulės šalies kokybę, kurią visų pirma sąlygojo A. Kurosawos filmai. Tuoj pat prisiminta, kad iki „Rasiomono“ režisierius buvo sukūręs vienuolika filmų, tarp kurių išsiskyrė „Girtas angelas“ (1948 m.). Tai pasakojimas apie talentingą provincijos gydytoją, kurį nuo visiško degradavimo išgelbėjo vienas pacientas, beviltiškai sergantis džiova. Bandydamas iš neišvengiamos mirties išplėšti jaunuolį, senasis daktaras rado jėgų nugalėti ir savo amžinuosius priešus – vienatvę, neviltį bei girtuoklystę. Svarbiausiu filmo herojumi tapo visai ne garsaus aktoriaus Takashi Shimuros suvaidintas gydytojas Sanada. Lyg uraganas į ramų mediko gyvenimą įsibrovė jaunasis gangsteris Macunaga, dar nejaučiantis klastingos ligos požymių ir visai nenusiteikęs nuolankiai taikytis su likimo jam jau numatyta pasmerktojo dalia.

Rusų literatūros pamokos

Debiutavęs Macunagos vaidmeniu, Toshiro Mifune greitai tapo garsiausiu kino aktoriumi Japonijoje, o jo kūrybinė draugystė su A. Kurosawa bus pažymėta gausiomis jųdviejų kūrybinėmis pergalėmis.

„Šioje erdvėje atmosferinis slėgis yra kur kas stipresnis – čia oras tankesnis už tą, kuriuo mes kvėpuojame; šioje erdvėje visi garsai skamba oktava aukščiau, o judesiai neįprastai greitėja arba lėtėja“, – taip aktoriaus ir režisieriaus ypatingų santykių gimdomą atmosferą apibūdino japonų kino kritikas Akira Iwasaki.

Bene daugiausia ginčų sukėlė A. Kurosawos bandymas ekranizuoti Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“ (1951 m.). Filme veiksmas perkeltas į pokario Japonijos Hokaido salą (nes joje žiemą būna daug sniego), personažai pavadinti japoniškais vardais, rašytojo tekstas smarkiai pakoreguotas ir papildytas paties Dostojevskio biografijos faktais, o rusišką koloritą priminė gal tik P. Čaikovskio muzika ir graudi romanso „Monotoniškai skamba varpelis“ melodija. Gausūs sniego dribsniai gražiai užpildė ekrano kompozicijas bei liūdnai akomponavo neišsipildžiusių troškimų leitmotyvui. Kaitri vidinio pragaro ugnis negailestingai degino lemtingo karčios meilės trikampio briaunas, o finalinis dviejų priešininkų-draugų – kunigaikščio Myškino ir Rogožino (filme jie buvo vadinami Kindzi Kameda ir Denkičiu Akama) – susitaikymas prie mylimos moters lavono baugino tik trumpam nuslūgusia įtampa.

Rusiški motyvai ryškiai nuskambėjo ir filme „Dugne“ (1957 m.), bene garsiausioje „revoliucijos audronašos“ Maksimo Gorkio teatrinėje pjesėje. Šį kartą, skrupulingai laikydamasis autoriaus teksto, A. Kurosawa sugebėjo ne tik nuklysti į romantišką vėlyvojo japonų feodalizmo epochą, bet ir suteikė šiam pažemintųjų bei nuskriaustųjų epui antikinio „Satyrikono“ žaismės.

Pasigalynėti su Shakespeare’u

A. Kurosawos ir T. Mifune’s tandemas 1957 m. realizavo, ko gero, pačią originaliausią Williamo Shakespeare’o „Makbeto“ versiją. Filmas vadinosi „Kruvinas sostas, arba Voro pilis“. Jame, be manipuliacijų veiksmo vieta ir laiku, atsirado ir esminių pataisų Shakespeare’o tekste: gerokai sumažėjo personažų skaičius, akmeninė Škotijos valdovo pilis su masyviais bokštais pavirto keistos grybo formos statiniu, išdygusiu lyg bjaurus šašas Fudzijamos papėdėje, o tris Makbeto tragišką lemtį išbūrusias raganas pakeitė paklaikęs pelkių pranašas, verpiantis mistinį siūlą ir murmantis kažkokį užkeikimą, kuris greičiau primena vienišo filosofo maldą: „Žmonės – viso labo tik mirtingieji garbėtroškos, o jų pragaištingi darbai yra gašlumo ir godumo rezultatas. Kada nors visi atsidurs Viešpaties teisme – nugalėtojai ir nugalėtieji, šventieji ir nusidėjėliai – ir kiekvienas gaus tai, ko nusipelnė. O vėliau viskas pavirs dulkėmis.“

Tačiau labiausiai stebino netgi ne šios įspūdingos transformacijos, o neįtikėtinas režisieriaus sugebėjimas priversti pačią gamtos stichiją nelikti abejingą šiai klastingai suplanuotų ir niekšingai realizuotų žmogžudysčių istorijai. Žmogaus pavidalą praradusiam nuožmiam Makbetui (filme jis vadinamas Taketori Vašizu) karą paskelbia ne tik jo buvusieji bendražygiai, bet ir aplink tirono pilį esantis miškas, grūmojantis nuo kraujo apakusiam despotui savo šakomis.

Tirono mirties epizodas vertas pačių didžiausių pagyrų. Plūstantis krauju ir visas susmaigstytas strėlių, apsišaukėlis imperatorius blaškosi lyg įtūžęs tigras ir ilgai merdi virš nebylios minios galvų, abejingai stebinčių niekingąjį vorą, pagaliau pakliuvusį į savo paties ilgai austas voratinklio pinkles. „Žmogus, žengiantis šėtono keliu, anksčiau ar vėliau ateina į pražūtį.“ Įdomu, kad patys anglai, visada jautriai reaguojantys į netradicines savo genialaus tautiečio kūrinių interpretacijas, pripažino „Kruviną sostą“ tikrai pavykusia W. Shakespeare’o pjesės ekranizacija. Vėliau A. Kurosawa panašiu būdu reformavo „Karalių Lyrą“, šios pjesės veiksmą vėl nukeldamas į šešiolikto šimtmečio Japoniją. Filme „Sumaištis“ („Ran“, 1985 m.) pasenęs feodalas Hidetora (aktorius Tatsuya Nakadai) paskelbia savo žemių paveldėtoju vyresnį sūnų. Tačiau kiti du pretendentai nesiruošia taikytis su tokia tėvo valia ir sukelia tikrą kruviną chaosą.

Visai netikėtai šekspyriškos intonacijos atgijo brandžiame A. Kurosawos šedevre „Kario šešėlis“ („Kagemusha“, 1980 m.), kurio siužetas išties vertas Stratfordo genijaus plunksnos. Kanų kino festivalio pagrindiniu prizu apdovanotas filmas pasakoja alegorišką viduramžių Japonijos istoriją. Po imperatoriaus mirties, kad priešai nepasinaudotų sąmyšiu, nusprendžiama surasti valdovo antrininką. Juo tampa nuo mirties kartuvėse išgelbėtas vagis, panašus į imperatorių. Įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kaip niekingas parijas, atsitiktinai atsidūręs valdovo soste, pamažu tampa oriu ir išmintingu strategu.

Holivudo nesudomino

Vyresnės kartos kino žiūrovai, tikiu, dar gerai prisimena du mūsų šalyje rodytus A. Kurosawos šedevrus – „Septynis samurajus“ (1954 m.) ir „Raudonbarzdį“ (1965 m.). Pirmajame filme septyni klajojantys kariai už kuklų atlygį sutinka apginti skurdžius valstiečius nuo kaimelį terorizuojančių banditų. Antrajame filme beturčių ligoninės gydytojas, pramintas Raudonbarzdžiu dėl plaukų spalvos, nuoširdžiai gina savo pacientus ne tik nuo žaizdų ir infekcinių ligų, bet ir nuo žmonių pykčio epidemijos. Pagrindinius vaidmenis abiejuose filmuose suvaidino T. Mifune.

Išvargintas nuolatinės kovos su gimtosios šalies cenzoriais, po šio filmo A. Kurosawa išvyko į Ameriką ieškoti kūrybinės laisvės, kurią jam turėjo garantuoti solidi reputacija ir garsių filmų bagažas. Deja, trumpas flirtas su Holivudu baigėsi visišku fiasko. Pirmą A. Kurosawos amerikietišką scenarijų „Traukinys-bėglys“ tik 1985 m. realizavo į Jungtines Valstijas tada emigravęs rusų režisierius Andrejus Končialovskis. Dar vienas A. Kurosawos projektas „Pati sunkiausia diena“ nesulaukė jokio Holivudo studijų dėmesio. Galiausiai jam nebuvo patikėta vadovauti ir karo veiksmų teatrui filme „Tora! Tora! Tora!“. Tokiais šūksniais japonų medžiotojai nuo seno baidė tigrus džiunglėse. O bendromis JAV ir Japonijos kinematografininkų pastangomis sukurtas filmas (1970 m.) pasakojo apie tai, kaip ankstų sekmadienio, 1941 m. gruodžio 7-osios, rytą japonai užpuolė amerikiečių karinę bazę Pearl Harbore ir ją subombardavo. Šis įvykis, tuometinio JAV prezidento Franklino D. Roosevelto pavadintas „amžina Amerikos gėda“, paskatino Ameriką įsitraukti į Antrojo pasaulinio karo veiksmus Azijos regione. Panašu, kad A. Kurosawos šių istorinių realijų versija amerikiečiams buvo neparanki, todėl nufilmavus vos kelias filmo scenas režisieriui teko iš vienų asfalto džiunglių sugrįžti į kitas, tik širdžiai artimesnes.

Po depresijos – triumfas

Bet likimas ir gimtinėje žiauriai pasišaipė iš garbingojo Akiros-san. Įkeitęs bankui savo namus, A. Kurosawa gautus pinigus investavo į nuosavą kino kompaniją „Keturi raiteliai“, bet jau pirmas šios studijos filmas „Do-des-ka-den“ paleido vėjais visą režisieriaus turtą. Mūsų ekranuose filmas buvo rodomas kitu pavadinimu – „Tramvajaus ratams bildant“ – ir pasakojo apie kvaištelėjusį berniuką, kuris įsivaizdavo esąs tramvajaus vairuotojas ir pavydėtinai punktualiai esant bet kokiam orui lakstė bėgiais vienu ir tuo pačiu maršrutu. Šis filmas nesudomino žiūrovų, ir tik negausi festivalių publika galėjo įvertinti pirmojo spalvoto A. Kurosawos filmo privalumus. Nervinis išsekimas pasiūlė labai lengvą visų problemų sprendimą. Pasaulį lyg žaibas apskriejo žinia iš Tokijo: A. Kurosawa bandė nusižudyti, persipjovęs gerklę skustuvu. Laimė, jį pavyko išgelbėti. Įveikęs stresą, režisierius nusprendė, kad geriausias būdas suvesti sąskaitas su gyvenimu bus nuolatinis savęs deginimas darbe, gerokai prasmingesnis ir kilnesnis už tradicinį japonišką charakirį. Visiškas finansinis krachas A. Kurosawą privertė ieškoti turtingų savo talento „pirkėjų“ svetur. Pirmieji pagalbos ranką ištiesė rusai, pasiūlę „Mosfilmo“ studijoje sukurti Sibiro epą „Dersu Uzala“ (1975 m.). Mistinis laukinės gamtos alsavimas, Usurijos taigos grožis ir nuostabus aktoriaus Maksimo Munzuko suvaidintas šelmis medžiotojas Dersu – tikras Sanča Pansa šalia tauraus Don Kichoto, gamtos tyrinėtojo Arsenjevo (aktorius Jurijus Solominas), pagal kurio knygą filmas ir buvo kuriamas. Vėl triumfas, įvertintas daugeliu premijų ir dar vienu „Oskaru“.

Vėlyvos brandos derlius

1988-aisiais sveikindamas kolegą Ingmarą Bergmaną septyniasdešimtmečio proga A. Kurosawa pasakė tokius žodžius: „Japonijoje buvo toks dailininkas ir kaligrafas Tomioka Tessai (1837-1924 m.). Būdamas jaunas jis sukūrė daug puikių darbų. Tačiau sulaukęs aštuoniasdešimties jis pradėjo tapyti kur kas geriau, tarsi jam būtų prasidėjęs neįtikėtino suklestėjimo periodas. Kai aš matau jo paveikslus, suprantu, kad menininkas negali sukurti iš tikrųjų brandžių kūrinių, kol nepasieks panašaus amžiaus.“ Šį išmintingą tostą A. Kurosawa pabaigė tokia mintimi: „Dabar man septyniasdešimt septyneri, ir aš esu įsitikinęs, kad mano veikla tik pradeda įgauti formą.“

Sulaukęs aštuoniasdešimties A. Kurosawa sukūrė „Sapnus“ (1990 m.). Šį filmą sudaro aštuonios atskiros istorijos – aštuoni sapnai. Vienos istorijos nuaustos iš asmeninių prisiminimų. Kitose regime tobulai įkūnytas didžiojo menininko ir išmintingo mąstytojo refleksijas apie gyvenimą ir mirtį. O nuostabioje novelėje „Varnos“ atgyja Vincento van Gogho tapytas paveikslas, į kurį įžengęs jaunas vaikinas susitinka su genialiuoju impresionistu (jį suvaidino JAV režisierius Martinas Skorsese).

Tuoj po „Sapnų“ sukurta „Rugpjūčio rapsodija“ (1991 m.) tobulai sujungia dvi civilizacijas. Siužeto šerdimi čia tapo japonės senutės iš Nagasakio susitikimas su jos brolvaikiu Klarku (aktorius Richardas Gere’as) iš tolimosios Amerikos. Trumpai šio trisdešimtojo A. Kurosawos filmo siužetą galima nusakyti taip: „Rugpjūčio rapsodija“ – filmas apie pasaulio pabaigą ir apie pasaulį po Apokalipsės. Bet jis anaiptol ne niūrus ir pesimistinis. Įgavęs gyvenimiškos patirties ir pats buvęs „per plauką nuo žūties“, A. Kurosawa jau nebijo fizinės mirties. Ji jam – tik geidžiamas susitaikymas su amžinybe ir ramaus prieglobsčio šalis. Gal todėl filmą vainikuoja ne tik graudi Franzo Schuberto daina apie nuostabų laukinės rožės grožį, bet ir išmintinga budistinė sutra, skelbianti, kad „tik išėjusieji žino tikrą gyvenimo vertę“.

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums - didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!