Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Pokalbis su Dainiumi Pūru: Ar mūsų psichikos sveikata pagerės?

 Šiandien apie 50 milijonų (11 procentų) Europos Sąjungos gyventojų serga psichikos ligomis. Kas 9 minutės nusižudo vienas europietis. Per metus – 58 000 savižudybių. Lietuvoje situacija daug prastesnė – pagal savižudybių skaičių pirmaujame Europoje. Apie tai, kodėl taip yra ir ką reikia daryti, kad situacija pagerėtų, kalbamės su VU TSPMI ir Medicinos fakulteto docentu, Vaiko raidos centro klinikos vadovu, Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto nariu ekspertu Dainiumi Pūru.  

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių, patyčių statistiką. Nedžiugina ir mūsų piktnaudžiavimo alkoholiu duomenys. Kodėl Lietuvos gyventojų psichikos sveikatos rodikliai tokie prasti, palyginti su kitomis šalimis ir Europos vidurkiu?

Visuomenėje dažnai nepasitikima specialistų teiginiais, bet prastą Lietuvos visuomenės psichikos sveikatą akivaizdžiai liudija objektyvūs rodikliai. Savižudybių, įvairių prievartos apraiškų, girtavimo gausa – tai tik trys ledkalnio viršūnės. Reikia pripažinti, kad tai būdinga visam Centrinės ir Rytų Europos regionui – 30 naujų demokratijų su 400 mln. gyventojų. Tokia padėtis siejama su ypatinga socialine transformacija, kai paaiškėjo, kad didelė grupė žmonių nebuvo pasiruošusi laisvės ir atviros visuomenės iššūkiams. Buvusioje sistemoje norint išlikti ir prisitaikyti reikėjo tam tikro pasyvumo ir konformizmo. Prasidėjus permainoms daug žmonių, neturėdami įgūdžių prisitaikyti ir konstruktyviai save realizuoti sveikais būdais, regresavo į savinaiką ir destrukcinį elgesį: alkoholizmą, savižudybes ar smurtą. Atgavome laisvę, bet sunkiai sekasi išmokti atsakingai šia laisve naudotis. Vyriausybės visame regione pasimetė ieškodamos priešnuodžių didžiulei naujo pobūdžio visuomenės sveikatos krizei. Paprasta pasakyti, kad reikia investuoti į gerą psichikos sveikatą, bet konkretiems veiksmams reikia brandumo, pilietiškumo.

Kai buvo atkreiptas ypatingas dėmesys į žuvusiųjų avarijose skaičių, pavyko mobilizuotis ir valdžios struktūroms, ir visuomenei. Paradoksas tas, kad net tada, kai mirčių skaičius autoavarijose buvo didžiausias, savižudybių skaičius smarkiai jį lenkė. O pasaulyje dažniausiai būna atvirkščiai. Abejingas valdžios struktūrų požiūris į savižudybių epidemiją atspindi vis tą patį bejėgiškumą ir mokslo žinioms prieštaraujantį fatalistinį požiūrį.

Psichikos sveikatos rizikos veiksniai – nedarbas, prastas išsilavinimas, mažos pajamos, prastos gyvenimo sąlygos, prasta fizinė sveikata, nepalankūs gyvenimo įvykiai. Kai kurie jų – ir prastos psichikos sveikatos priežastis, ir padariniai. Šių rizikos veiksnių dėl krizės padaugėjo. Ar galima teigti, kad padaugės ir psichikos sveikatos problemų?

Tai jau pastebime. Žmonijos vystymesi yra daug paradoksų. Iš istorijos žinome, kad karo metu sumažėja neurozių, savižudybių. Žmonės mobilizuojasi, kad išgyventų fiziškai. Dabartinės ekonominės krizės pradžioje buvo vilties, kad krizė padės mobilizuotis ir geriau spręsti problemas. Galbūt ironiškai galime sakyti, kad ta krizė per maža, ji nepakankama mobilizuotis ypatingai transformacijai, nors yra gerų ženklų. Metų pabaigoje daugiau žmonių džiaugėsi galėdami padėti Maisto bankui, dalyvaudami kitose paramos ir labdaros akcijose. Tai ir yra įžanga į gerą psichikos sveikatą, nes laimingas ir sveikas jautiesi tada, kai džiaugiesi padėdamas kitiems.

Savižudybių skaičius, kurį laiką mažėjęs, dabar vėl išaugo. Taigi panašu, kad krizė tapo papildomos rizikos veiksniu. Bet kiekvienas veiksnys gali tapti ir rizikos, ir apsauginis. Pvz., laisvės ir nepriklausomybės atgavimas buvo ir išlieka unikalus pozityvus apsauginis veiksnys, tik mes kol kas nesugebėjome tuo pasinaudoti.

Šias elgesio formas psichologai dažnai vadina savidestrukciniu elgesiu. Gal tikrai mes linkę naikinti save? Iš kur toks vidinis noras daryti sau žalą?

Lietuviai nėra į savižudybes linkusi tauta. Tai liudija ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėjos prof. Danutės Gailienės tyrimai. Nors tarpukariu būta visuomenės raidos problemų, bet savižudybių paplitimas buvo vienas iš mažiausių Europoje. Mokslinės tiesos neatitinka teiginys, kad tai glūdi mūsų prigimtyje ar genuose. Tai turėtų būti laikina epidemija, tik ji užsitęsė. Savižudybių epidemiją reikėtų aiškinti ne biologiniais, genetiniais, o psichosocialiniais ir visuomenės sveikatos veiksniais. Sociologijos klasikas Émile‘is Durkheimas yra pasakęs, kad kai sutrinka visuomenės funkcionavimas, kaina, kurią tenka mokėti, yra ir padidėjęs savižudybių skaičius. Anksčiau ar vėliau tai susitvarko, bet reikia pastangų. Daug valstybių įrodė, kad taikant modernius visuomenės sveikatos stiprinimo būdus galima gerokai sumažinti savižudybių skaičių.

Jūs teigiate, kad atsiranda nauji sveikatos politikos prioritetai. XX amžiaus pradžioje – infekcinės ligos, XX amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje – kardiologija ir onkologija, XX amžiaus pabaigoje ir XXI pradžioje – psichikos ir elgesio sutrikimai. Ar ir Lietuvoje psichikos sveikata tampa prioritetine sritimi?

Galbūt šiuo atveju mums trukdo lietuviškas inertiškumas, kylantis iš atsargumo. Mūsų istorija buvo tokia tragiška, kad nugali aktyvių permainų baimė ir nuostata „pirma devynis kartus pamatuok“. Apie 1995 metus susikaupė kritinė masė mokslinių duomenų ir Pasaulio sveikatos organizacija paskleidė jais paremtą naują žinią, kad psichikos ir elgesio sutrikimai tapo didžiausią naštą sukeliančia ligų grupe, susilygino ir net kai kuriais aspektais pralenkė tradicinius lyderius – širdies ir kraujagyslių, onkologines ligas. Nuo valstybės brandumo priklauso, kaip greitai į tą žinią reaguojama. Lietuva reaguoja perdėm lėtai. Pradžioje buvo gerų ženklų. Po Helsinkio ministrų konferencijos psichikos sveikatos strategijos Europoje klausimais, kai Europos Sąjunga ir PSO pajudėjo šia kryptimi, Lietuva netgi ėmėsi lyderio vaidmens Europoje. Per porą metų parengta ir Seimo patvirtinta Lietuvos psichikos sveikatos strategija – Seimas numatė, kad Lietuva keis ne tik investicijų kiekybę ir kokybę, bet ir kryptį. Iki šiol daug metų investavę į uždaras psichiatrijos įstaigas, psichikos sveikatos klausimus izoliavę nuo bendrų sveikatos, socialinės apsaugos ir švietimo sistemų, dabar turėtume pasukti kitu keliu. Strategijoje teigiama, kad daugiau dėmesio bus skiriama vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikatos stiprinimui, o turintieji psichikos sveikatos problemų, sutrikimų ar ligų gaus pagalbą bendruomeninių paslaugų būdu pagal gyvenamąją vietą. 2010-aisiais sukanka jau treji metai, kai strategija patvirtinta, bet šis svarbus politinis dokumentas kol kas lieka panašus į negyvagimį. Įgyvendinti tokiai strategijai reikia didžiulės politinės valios. Deja, tikrovėje politikų sprendimus vis dar lemia interesų grupės. Didžiumą psichikos sveikatai skirtų lėšų sunaudoja didelės įstaigos – psichiatrijos ligoninės, įvairios globos įstaigos, psichoneurologiniai pensionatai. Kenčiame ne nuo lėšų trūkumo, o nuo to, kad daugiausia lėšų skiriame sistemai, kuri užprogramuoja naujas problemas. Vaikai, augantys problemiškose šeimose, gan lengvai patenka į globos įstaigas. Valstybei ateityje tai sukels naujų rūpesčių, nes mažai tikėtina, kad globos įstaigoje užaugusiam vaikui pavyks sėkmingai adaptuotis visuomenėje. Europa siūlo kitą būdą – mokyti šeimas, ypač rizikos grupių šeimas, tėvystės ir motinystės įgūdžių. Tam reikia organizuoti sistemą ir į ją investuoti.

2004 metų ataskaitoje „Psichikos sveikatos padėtis Europos Sąjungoje“ nurodoma, kad psichikos sveikatos padėtis valstybėse narėse yra nevienoda, joje atsispindi šalių, jų situacijų, tradicijų ir kultūrų įvairovė. Kokie tradicijų bei kultūrų skirtumai ir kaip veikia piliečių psichikos sveikatą?

Nors skirtumų mažėja, vis dar išlieka takoskyra, nulemta XX amžiaus geopolitikos, karų ir padalijimų. Išlieka senoji ir naujoji Europa. Senosios Europos šalys sveikesnės ne tik remiantis psichinės sveikatos rodikliais, bet ir savikritiškumu. XX amžius Europoje buvo savianalizės amžius, o mūsų regionas šito išvengė: mes kaip individai ir visuomenė menkai gebame reflektuoti save. Gal Vakaruose ir buvo kiek perlenkta su Sigmundo Freudo mokyklos įtaka ir psichoanalizės dominavimu, bet tai sveikai įaugo į visuomenės kultūrą. Žmonės suvokė, kad dauguma mūsų poelgių yra neracionalūs. Senoji Europa persilaužė ir visos psichologinės paslaugos buvo kuriamos suvokiant jų reikalingumą. Mūsų valdininkai dar nesupranta, kodėl psichologinių problemų turinčiam vaikui ar paaugliui susitikti su psichologu ar psichiatru reikia bent 10 kartų. Švedų, anglų ar vokiečių valdininkai to jau neklaustų. Kita labai svarbi ir jautri takoskyra – dideli tolerancijos kitokių žmonių atžvilgiu skirtumai. Jei jaučiamės prastai, esame linkę apkaltinti arba valdžią, arba pažeidžiamas visuomenės grupes. Mūsų regione, taip pat ir Lietuvoje, dramatiškai didesni nepakantumo, netolerancijos rodikliai visoms pažeidžiamoms grupėms: psichikos ligoniams, sergantiesiems alkoholizmu ir narkomanija, seksualinėms, nacionalinėms mažumoms. Tai rodo prastą „sveikosios“ visuomenės dvasinę sveikatą. Europai sunkiai suvokiamas Lietuvoje tebesitęsiantis diskursas dėl seksualinių mažumų kaip neva keliančių pavojų vaikams, bandymas priimti kai kuriuos prieštaringus įstatymus, terminų suplakimas ir šiuolaikinių mokslo žinių bei vertybių ignoravimas. Eurobarometro duomenys rodo, kad Olandijoje beveik 70 procentų respondentų teigė pažįstantys seksualinėms mažumoms priklausančių asmenų, o Lietuvoje – tik 7 procentai. Interpretacija aiški – Lietuvoje dauguma žmonių jų nepažįsta, todėl ir bijo. Oponentai gal interpretuotų, kad Olandijoje tokių žmonių daug, o Lietuvoje mažai. Bet iš tiesų seksualinėms mažumoms priklausančių žmonių visur yra vienodai, tik kai kur jie priversti slapstytis, o kitur jų teisės ir laisvės nevaržomos, ir tokios visuomenės būna dvasiškai sveikesnės. Taip pat yra ir su psichikos ligoniais. Labiausiai psichikos ligonių bijo tie, kurie neturi tokių tarp savo artimųjų. Mitai, stigma, neteisingos nuostatos kenkia pačiai visuomenei. 68 procentai lietuvių įsitikinę, kad žmonės su psichikos sutrikimais yra pavojingi visuomenei. Senosiose Europos valstybėse taip mano apie 20–30 procentų. Kai tokia mūsų visuomenės nuomonė, politikai bijo pradėti įgyvendinti integracijos programas, siūlo pirma paruošti visuomenę. Bet patirtis rodo, kad visuomenę galima paruošti tik diegiant naujoves į praktiką.

Ar mes išsiskiriame tarp kitų Centrinės ir Rytų Europos šalių?

Esame truputį žemiau nei per vidurį. Manau, kad daugiausia problemų yra Rusijoje, bet ten prastai su statistika. Ten blogiau ir su žmogaus teisėmis, dar didesnė vaikų ir suaugusiųjų institucionalizacija. Baltijos valstybėse kai kuriose srityse prasiveržė estai, o su latviais mūsų situacija panaši – atsiliekame nuo Centrinės Europos. Pavyzdžiui, yra toks rodiklis kaip žmogžudystės tarp jaunų žmonių nuo 10 iki 29 metų. Skaičiuojama, kiek taikos metu valstybėje šio amžiaus žmonių per metus nužudė vienas kitą. Didžiuliai skirtumai labai tiksliai parodo visuomenės dvasinės sveikatos būklę. Beveik visose senosios Europos šalyse šis rodiklis (skaičiuojant 100 000 žmonių per metus) yra mažesnis už vienetą. Centrinėje Europoje rodikliai tokie: Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje – 2–3, Baltijos valstybėse – 5–7, o Rusijoje – 18. Taigi Rusijoje per metus 7000 jaunų žmonių nužudo vienas kitą. O kiek dar aplink tokias tragedijas sugriautų, sužalotų gyvenimų. Pasaulio sveikatos organizacija, Europos Taryba nuolat siunčia raportus vyriausybei, kad tai rodo labai prastą visuomenės sveikatos būseną ir kad vyriausybė turi investuoti ne į kalėjimų plėtrą, o į modernią visuomenės sveikatos sampratą. Kuo mažiau prievartos nuostatų bus visuomenėje, tuo bus mažiau tokių atvejų. Kai kas nors baisaus nutinka, žmonės ragina bausti, įkalinti, mažinti baudžiamosios atsakomybės amžių iki 14 ar net 12 metų. O kai pasišneki su bendruomenės nariais, pažinojusiais nusikaltusį paauglį, jie teigia, kad iki to įvykio buvo geras vaikas, niekuo nesiskyręs nuo kitų bendraamžių.

Lietuvoje demokratijos situacija yra nepalyginamai geresnė, nors vis dar vyksta idėjų kova dėl žmogaus teisių sampratos. Eiliniams piliečiams atrodo, kad reikia įvesti tvarką ir viskas bus gerai. Įrodymai sako kita. Susitvarkyta ten, kur buvo taikomi modernūs visuomenės sveikatos metodai, pavyzdžiui, vaikų psichologinio atsparumo stiprinimas. Tai galima daryti specialiomis programomis mokykloje. Vaikai mokomi įvairių socialinių įgūdžių (pvz., bendravimo, konfliktų sprendimo, streso įveikos), kuriuos gali panaudoti susidūrę su problemomis, sunkumais. Labai efektyvu ugdyti vaikų besilaukiančių tėvų įgūdžius. Pozityvios tėvystės programos jau pradėtos diegti ir Lietuvoje.

Europos Sąjunga ypač pabrėžia visuomenės psichikos sveikatą. Ji net neturi mandato asmens sveikatos priežiūrai (klinikinei medicinai), taigi paliko valstybėms asmens sveikatos reikalus spręsti pačioms. Tuo tarpu PSO vienodai rūpinasi ir visuomenės, ir konkrečių ligonių sveikata, rekomenduoja valstybėms, kaip moderniai gydyti žmones, kai sutrinka jų fizinė ar dvasinė sveikata. Vis kyla klausimas – ar tai medicinos, ar socialinių mokslų sritis? Kas turi spręsti psichikos sveikatos problemas? Reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp biologinių, psichologinių ir socialinių aspektų, įvertinant ir rizikos veiksnius, ir gydymo priemones. Istorijoje būta daug tragiškų paklydimų, kai buvo pernelyg sureikšminami tai vieni, tai kiti aspektai. Pradžioje buvo tik psichoanalizė, paskui tik prozako era, kai be saiko pradėta vartoti naujus psichotropinius vaistus net lengviems psichikos sutrikimams gydyti. Būtų gerai pasimokyti iš klaidų. Sovietmečiu dėl ideologijos ši sritis buvo biologizuota. Viename TSKP suvažiavime konstatuota, kad visos psichologinės ir socialinės priežastys esą panaikintos. Taigi, jei žmogus turi problemų, belieka rasti ligą jo smegenyse. Šiandien turime suprasti, kad psichikos sveikatos ypatumus nulemia sudėtingas biologinių, psichologinių ir socialinių rizikos ir apsauginių veiksnių derinys.

Valstybė privalo rūpintis ir rūpinasi savo piliečių psichikos sveikata: kuriamos strategijos, plečiamas paslaugų tinklas. Kaip rūpintis fizine sveikata lyg ir žinome – mankštintis, sveikai maitintis. O kaip pats pilietis galėtų pasirūpinti savo psichikos sveikata? Ar yra praktinių patarimų šioje srityje?

Yra bendri principai, tik nelengva persilaužti, norint pradėti juos įgyvendinti. Pagrindinis principas šiais laikais toks: psichikos sveikata tuo geresnė, kuo labiau išmoksti pats atsakyti už savo veiksmus. Pas mus vyravo kitokia, paternalistinė kultūra, kai valstybė ir tėvai, bent jau kol esi vaikas, sprendžia ir atsako už tave. Bet kyla klausimas, kaip per vieną naktį, kai tau sukanka aštuoniolika, gali tapti atsakingu piliečiu. Todėl moderni samprata – padėti žmogui ne už jį sprendžiant problemas, o išmokant patį tvarkytis su savo jausmais ir poelgiais, pačiam priimti sprendimus. Dar iki šiol nemažai žmonių ateina pas psichiatrą ar psichologą ir prašo patarimo, kaip išspręsti savo dilemą: pvz., tuoktis ar ne. Šiuolaikinis specialistas žmogui atskleis, kad jis turi didžiulę vertybę – pasirinkimo laivę elgtis vienaip ar kitaip, bet privalo pats nuspręsti, nors tai ir skausminga. Jei specialistas patars, kurį sprendimą priimti, paskui žmogus galės visą gyvenimą jį kaltinti, jei nepasiseks. Dabar visa medicina perėjo nuo paternalistinio prie partnerystės modelio, kai specialistas tariasi su pacientu ar klientu, išvardija kelis variantus, o sprendimą palieka priimti pačiam žmogui. Taigi pagrindinis geros psichikos sveikatos bruožas yra gebėjimas pačiam priimti sprendimus, atsakyti už savo veiksmus, gebėjimas džiaugtis gyvenimo smulkmenomis. Gerai psichikos sveikatai taip pat būtinas gebėjimas išgyventi liūdesį, dvasinį skausmą, kai ištinka nelaimė, artimo žmogaus netektis. Mūsų tautos ir galbūt viso regiono kultūroje tai labai slopinama. Mes įpratę, kad jei jau labai sunku, tai gal geriau vaistų išgerti, neparodyti savo skausmo. Šiuolaikinė psichologija teigia, kad jei žmogus neišgedės netekties, visą gyvenimą jį persekios kaltės jausmas.

Ne paslaptis, kad 80 procentų aukų, kalbant apie savižudybes, prievartą, girtavimą, Lietuvoje yra vyrai. Tai unikalus reiškinys žmonijos istorijoje. Tiek laiko moteris vadinome silpnąja lytimi, o dabar paaiškėjo, kad yra atvirkščiai. Lietuvoje savižudybių daugiausia įvykdoma darbingo amžiaus vyrų grupėje. Moterų savižudybių skaičius panašus kaip visoje Europoje. Čia irgi galime atsekti auklėjimo ypatumus, nes berniukams nuo vaikystės draudžiama rodyti jausmus: vyrai neverkia, negražu pykti. O reikia išmokti ir pykti civilizuotai. Bet kaip išmokti, jei tėvai neturi tokių įgūdžių? Europos Sąjungos psichinės sveikatos dienotvarkėje atsiranda rekomendacijų įtraukti į mokyklines programas emocinio raštingumo ugdymą.

Kalbino Nijolė Bulotaitė

 

 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.