2010 05 04

Toma Bružaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Apie draugystę su Dievu

Redakcijos archyvo nuotrauka

I.

Ar tikrai mums Dievo nereikia? Bet kaip Juo patikėti, kai, viena vertus, mokoma tikėti tik faktais, pamatuojamais, apčiuopiamais, suskaičiuojamais įvykiais, o kita vertus, tikima tik savais susikurtais, susikonstruotais dievais? Toks dievas priklauso tik vienam asmeniui, jis nekuria bendrystės, bet sukuria salą, kurioje gyvena vienišius. Tai patogus dievas, toks tikėjimas nereikalauja nieko iš žmogaus: jei rytoj tikėjimas į tą dievą trukdys, bus galima pakeisti jį kitu. Tačiau šie dievai yra riboti tiek, kiek ir pats jį konstruojantis žmogus, ir amžinas yra tiek, kiek amžinas žmogus.

Ką daryti tuomet, kai net nekeliant klausimo apie Dievo tikrumą, žmogus savo viduje randa troškimą amžino ir tikro, troškimą to, kas suteiktų vidinį saugumą ir ramybę. Iš tiesų, troškimą draugystės, kuri nesibaigtų tuomet, kai išblėsta jaudulys.

Šis poreikis nepastebimas nebent tada, kai neišdrįstama sustoti. O šiandien labai lengva nesustoti. Juk mobilumas, greitas prisitaikymas, aklas sekimas geismais, kuriuos žadina reklamos ir kitos populiarios ideologijos (dažniausiai ir, tikėtina, klaidingai, šiandien tai vadinama spontaniškumu), priimami kaip vertybės. Sustoti yra didelis mūšis. Dauguma neišdrįsta stoti į tą kovą, kiti net nepagalvoja, kad čia reikėtų kovoti, o tie, kurie surizikuoja, apšaukiami mažų mažiausiai senamadiškais, nesuspėjančiais su laikmečiu ir pan. Nestojus į tą kovą ar ją pralaimėjus, pabėgama nuo savęs, prarandamas tikras ryšys ne tik tarp asmenų, bet ir su savimi pačiu.

Išdrįsus sustoti, atsiduriama akivaizdoje to giliausio troškimo, kuris yra šaltinis visko, kas daroma, ko siekiama, apie ką svajojama – tikros, amžinos bendrystės troškimą. Tai niekaip neišmatuojama, neapskaičiuojama ir ne paties asmens sukonstruota. Tai patirtis, kuri atskleidžia, jog bėgimas nuo to troškimo tolina nuo savęs paties, o bandymas ją išmatuoti pasibaigia ties amžinybės pajauta.

II.

Tuomet galima ieškoti tokių, kurie taip pat išdrįsta paklausti: „Kodėl ir iš kur tas troškimas?“ Galima atsisukti į tuos, kurie stovi amžinybės akivaizdoje, atsigręžti į tą religiją, kuri yra arčiausiai mūsų, į krikščionybę. Ir dar kartą suglumstama tuomet, kai atrandama, jog Dievas yra Asmuo, o dar tiksliau – trijų Asmenų bendrystė. Bet ar taip galima? Juk pavadinus Dievą Asmeniu, Jis yra apibrėžiamas ir sukonkretinamas, tuo tarsi atplėšiamas nuo Jam priklausančios didybės ir paslapties. Antra vertus, pavadindami Dievą Asmeniu, mes neišvengiamai pripažįstame, jog Jis yra ne mūsų konstruktas. Juk asmuo tai ir reiškia, jog toji būtis, kurią taip vadiname, yra atskira, nuo mūsų nepriklausanti ir nepakartojama. Dievas yra Asmuo. Jis nėra idėja, ideologija ar tobula, žmogui laimę garantuojanti sistema. Jis yra Asmuo, turintis savo troškimus, mintis, savo gyvenimą.

Tačiau čia, jei neapsimetinėjama, iškyla dar vienas klausimas: kaip draugauti su Asmeniu, kuris yra taip nesuprantamas? Kaip žmogui ištverti Amžinybės akivaizdoje, kai ši patirtis pranoksta jo pojūčius ir supratimą? Kaip susidraugauti su Asmeniu, kuris, rodos, vienintelis tą giliausią troškimą gali išpildyti, bet kuris yra neprieinamas žmogui, nes yra toks skirtingas nuo jo?

III.

Čia ir yra viso nuotykio su Dievu pradžia. Rodos, netikėčiausia yra tai, jog Dievas pirmas pradeda kurti draugystę su žmogumi. Ir tą draugystę kuria per Šventąją Dvasią. Ji yra Toji, kuri paaiškindama, stiprindama, perkeisdama kuria intymų santykį su Dievu. Tik Jos dėka susitikimas su Dievu tampa įvykiu, patirtimi, kuri yra, nors ir neišmatuojama, bet tikra ir nenuginčijama, nes ji yra asmeninė patirtis: tokia, kuri neatšaukiamai paliečia net giliausias vidines žmogaus kerteles. To susitikimo tikrumas patiriamas ir gyvenant naują gyvenimą, kuriame Šventoji Dvasia atskleidžia, jog Dievas, kuris yra trijų Asmenų bendrystė, kviečia žmogų į draugystę, kuri pranoksta patį žmogaus troškimą ir jo lūkestį. Dievas dėl savo paties troškimo draugauti su žmogumi apiplėšė save įsikūnydamas. Bet tas istorinis įvykis gali likti tolimas, nesuprantamas ir nieko bendro neturintis su šiandiena, jei Šventoji Dvasia to įvykio nesudabartintų. Ir tik Ji daro susitikimą su amžinu ir tobulu Dievu įmanomą šiandien.

Tasai susitikimas su tikru Dievu Asmeniu kuria ir Bažnyčią. Juk Bažnyčia – tai ne tik pastatai ir ritualai, visų pirma – tai bendruomenė tų, kurie neužsidaro su savo patogiais, asmeniniais dievais, bet vienas kitame randa pastiprinimą, nes vienas kitam yra ženklai to perkeičiančio susitikimo su Dievo Dvasia. Kone be žodžių ir paaiškinimų gyvos Bažnyčios nariai yra vienijami tos pačios, neišmatuojamos patirties. Ir kadangi ši patirtis yra Šventosios Dvasios iniciatyva, Bažnyčioje vienybė yra patiriama pirmiausia kaip Jos vaisius.

IV.

Be to, Bažnyčia, pasitarnaudama šiam žmogaus ir Dievo susitikimui, sukuria erdvę, kurioje Šventoji Dvasia patiriama, ir susitikimas su Ja išgyvenamas per konkrečius ženklus. Bažnyčia į šį susitikimą su Dievu kviečia kasdien. Šalia to, ruošiant ypatingus renginius, atkreipiamas dėmesys į vis kitokius Dievo ir žmogaus draugystės aspektus. Šių metų birželio mėnesį Bažnyčia visus nori pakviesti į Gerosios Naujienos šventę, kurioje taip pat dalyvaus popiežiaus pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa. Šventės svečias mums visiems yra gyvas liudijimas to naujo gyvenimo, kuriame tikra ir amžina draugystė su Dievu įprasmina visa, kas yra asmuo ir ką jis daro. Maža to, toji draugystė peržengia dviejų asmenų santykio ribas, nes tampa gyvo, tikro, intymaus santykio su Dievu ženklu kitiems. Ji tampa nenuginčijamu liudijimu, kad Naujiena, kurią skelbia Bažnyčia, yra Geroji, nes Dievas pats save apiplėšė, nuolatos save dovanoja žmogui, kad su juo susidraugautų. Šio tėvo pranciškono kapucino gyvas santykis su Dievu yra liudijimas Šventosios Dvasios patirties – tikro įvykio, tikro susitikimo, kurio dėka Švenčiausios Trejybės slėpinys atsiskleidžia kasdienybėje. T. Raniero Cantalamessa dalyvavimas Gerosios Naujienos šventėje yra liudijimas ir priminimas, jog Šventoji Dvasia į susitikimą ir draugystę su Dievu kviečia kiekvieną.

Gerosios Naujienos šventė vyks šių metų birželio 12 d. (šeštadienį) Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Renginys prasidės 13 val. šlovinimu, po jo bus galimybė gyvai išgirsti t. Raniero Cantalamessa. Vėliau, nuo 16.30 val., vyks sutaikinimo pamaldos, kurios palydės į Eucharistijos šventimą. Šv. Mišių pradžia – 17.30 val.

Pats popiežiaus pamokslininkas išreiškė pageidavimą susitikti su Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimo nariais Lietuvoje. Todėl, Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimo koordinatorių kvietimu sekmadienį, birželio 13 d., t. Raniero Cantalamessa svečiuosis Kaune, kur vyks Atsinaujinimo diena. Tai atviras renginys, į kurį ypač kviečiami bendruomenių ir maldos grupių nariai. Atsinaujinimo diena vyks Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28), pradžia – 10.00 val.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien