2010 05 05

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kristina Buidovaitė. Festivalis „Šeršėliafam“ baigėsi. Ar liko kitoks požiūris į gyvenimą?

Idėja festivalyje „Šeršėliafam“pristatyti moterų režisierių naujausius darbus prieš penkerius metus turbūt neatrodė iš piršto laužta. Juokais ar rimtai šios idėjos „varomąja jėga“ tapo vyrų režisierių egzistuojantis tam tikras pranašumas „Oskarų“ apdovanojimuose. Lūžis įvyko – režisierė Kathryna Bigelow gavo ilgai lauktą apdovanojimą. Kas toliau?

Kinas šalia mūsų. Iš gyvenimo.

Būtų mažų mažiausiai keista kalbėti, kad balandžio balandžio 22–30 dienomis festivalyje „Šeršėliafam“ pristatyti moterų režisierių filmai – būtent gyvenimas moterų akimis. Kodėl moterų? Juk meilės, socialinės integracijos visuomenėje temos aktualios visiems – neskirstant meno kalbos į „vyriškąją“ ir „moteriškąją“. Sunku būtų kalbėti ir apie tai, kad moterys filosofines-socialines-moralines temas nagrinėja subtiliau. Konkursinėje programoje pristatytas režisierės Kasios Roslaniec filmas „Prekybos centro merginos“ sulaužė visus tabu. Juostoje vyravo aštrus, neperdėtas režisierės žvilgsnis į prekybos centro tam tikra prasme „aukų“ gyvenimą. Tiesa, tai būtų šiek tiek „sušvelnintas“ vertinimas. Problema kur kas didesnė: kūno pardavinėjimas prekybos centruose, vyrų viliojimas, „nevykėlės“ naujokės integracija į prekybos centrų merginų būrį. Egzistuojantis pažeminimas dėl pasenusio mobiliojo telefono, nemadingų drabužių. Kaip paauglė elgiasi šioje situacijoje? Mėgina pritapti, atmetusi visus „už“ ir „prieš“. Ši problema egzistuoja, kaip ir daugelis kitų, apie kurias kalbėti vengiama.

Panašus amerikiečių fotografės Lauren Greenfield juostos „Liekna“ tikslas – visuomenę supažindinti su valgymo sutrikimais sergančių merginų istorijomis. Filmą pristačiusi Valgymo sutrikimų centro atstovė Irina Lisauskaitė pasakojo, jog valgymo sutrikimais sergančių moterų ir merginų vienintelis kelias į sėkmę – lieknėjimas, o viskas, ko reikia, – numesti svorio. Filmas šokiruoja atvirumu, sergančių moterų kasdienybe: nuo svėrimosi rytais, vėmimo paslapčia, pokalbių su psichologais iki vienintelio troškimo numirti. Emocijos ir išgyvenimai sunkiai pamatuojami. Šis filmas sukėlė dvejopų minčių: tai, ką išgyvena „Renfrew“ centre, Floridoje, vienokia ar kitokia prasme „įkalintos“ (ne viena moteris gydosi įkalbėta artimųjų) moterys – sunkiai suvokiama. Antra, jei pakapstyme giliau – problemos mastai ims didėti: nepasitenkinimas išvaizda, grožio kultas atveria kur kas gilesnių žaizdų: kiek tokių moterų, merginų suserga depresija ir kitomis psichikos ligomis, kokios to pasekmės. Lietuvoje, pasak I. Lisauskaitės, taip pat vis daugėja jaunų merginų ir moterų, sergančių valgymo sutrikimais. Ši problema iš tiesų egzistuoja visai šalia.

Meilės tema moterų kine

Meilės tema penktajame „Šeršėliafam“ festivalyje neliko šešėlyje. Buvo galima susidėlioti tam tikrą dar Platono mėgintą pateikti meilės klasifikaciją. Tai – meilė geresniam gyvenimui („Sužadėtinis Jazminai“), (ne) meilė (ne) tobulam kūnui („Liekna“), meilė blizgučiams ir nemeilė tikrajam moteriškumui, ir jo suvokimui („Prekybos centro merginos“), meilės tikrajam šeimos suvokimui („Užakusi upė“). Kiekvieno pasąmonėje ta klasifikacija kistų, susidėliotų tam tikri prioritetai, motyvai, tačiau meilės tema penktajame „Šeršėliafam“ festivalyje tikrai „nenuplaukė paviršiumi“. Bent šiek tiek ji buvo paliesta kiekviename filme.

Tiesa, vėlgi būtų gana sudėtinga išskirti, kur/kokiomis priemonėmis šia tema moterys režisierės kalba „kitaip“: rodytųsi, nėra paslėpto visiškai „kitokio“ tik moteriško tono, meninio vaizdo, tačiau kiekvienas filmas savotiškai prabyla. Vieni garsiau, kiti tyliau. Tačiau prabyla.

Dar vienas būdas kalbėti

Žiūrovus viso festivalio metu lydėjo studijos „Pamilk save“ surengta fotografijų paroda „Pilnatvės link“. Įvairios akcijos, renginiai, seminaras-diskusija moterų vaidmens kine tema suvienijo kino – gyvenimo veidrodžio – idėją. Idėją, jog visa tai, ką matome, egzistuoja šalia mūsų. Ne ten, ne kažkur, o visai šalia. Toks būtų ir viso festivalio „Šeršėliafam“ tikslas: parodyti moterį visuomenėje: toje terpėje, kurioje egzistuoja ne aš ir tu, o mes. Galbūt tikslingiau daryti išvadą, kad festivalio tikslas – atskleisti žmogaus intergraciją visuomenėje. Juk menas kalba bendra mums visiems kalba. O „Šeršėliafam“ tikslas nėra revoliucingas atėjimas į kino pasaulį. Rodyti filmai gerai įvertinti kituose festivaliuose. Ką reiškia vien jau gyvos kino legendos J. Moreau vardas ir galimybė pamatyti jos filmų retrospektyvą.

Konkursinė programa

Pirmą kartą rengtos konkursinės programos nugalėtojas – tik šiemet baigtas rusų režisierės Annos Fenchenko darbas „Dingęs be žinios“. Trijų vyrų komisija išrinko būtent šią, vadinkime, kriminalinei dramai artimą juostą, kurios centre – socialinė – žmogaus laisvės tema (pagrindinis juostos veikėjas yra interneto svetainių dizaineris. Lydėdamas draugą, autobusų stotyje jis susiduria su besirengiančiu išvykti kaimynų sūnumi. Paauglio paprašytas perduoti laišką motinai, tai ir padaro, tačiau netrukus tampa policijos įtariamuoju), tuo įrodydami, kad stereotipai kine – tik stereotipai.