2010 05 09

Andrea Riccardi

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kokia Europos ateitis?

Švęsdami Europos dieną, siūlome itin aktualų tekstą iš redakcijos archyvų: ištrauką iš Andrea Riccardi pranešimo, 2007-ųjų gegužės mėn. skaityto didžiulėje Štutgarto konferencijoje „Kartu dėl Europos“, kurioje įvairių krikščioniškų bažnyčių judėjimų atstovai gilinosi ne vien į tai, kokia yra krikščionių užduotis Europos vienijimosi procese, bet ir koks yra Senojo Žemyno pašaukimas pasaulyje. Autorius yra Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas.

Ištisa karta – Jono Pauliaus II karta – patyrė karo tarp europiečių baisumus, neapykantą tarp prancūzų ir vokiečių, bombardavimus, koncentracijos stovyklų ir masinio naikinimo lagerių siaubą. Du kartus XX a. karas tarp europiečių virto pasauliniu karu. Europiečiai tikėjo, kad gali sukurti naują tvarką pamindami kitus. Tai – nacionalizmo beprotybė.

Po karo atėjo atkūrimo metai. Pasaulinis karas parodė apokaliptinę blogio bedugnę: Aušvicas, prarijęs milijonus vaikų, moterų ir vyrų gyvybių, kurių vienintelė kaltė buvo ta, kad jų vardai buvo Levis ar Kohenas, kad jie buvo žydai, romai ar slavai.

Ar po šios bedugnės buvo galima gyventi kaip anksčiau, ir kariauti tarpusavyje kaip kad buvome įpratę? „Jūsų kaltės išrausė bedugnę“, – sako Izaijas. Reikėjo užpildyti prarają! Iš Aušvico bedugnės kilo konstruktyvus procesas, atvedęs Europą prie Romos Sutarčių 1957-siais, prie tolimesnių žingsnių Europos Sąjungos link.

Bet Vidurio ir Rytų Europa buvo atskirta ir įkalinta komunistinėje sistemoje. Beveik visi su tuo susitaikė. Tik 1978-siais vienas lenkų vyskupas, būsimasis popiežius Jonas Paulius II, garsiai šaukė, kad Europa negali kvėpuoti vienu plaučiu – nes tai nenatūralu ir liguista.

Atėjo 1989-ieji, viena iš didžiausių revoliucijų, – žmonių proto ir Dievo dovanos dėka – įvykusi be kraujo praliejimo. Tie, kurie buvo išlaisvinti be kraujo praliejimo, prašo, reikalauja, kad nei šiandien, nei kada nors nebūtų jokios keršto dvasios. Tokia ypatinga revoliucija yra taikos dovana visai Europai.

Europa pasikeitė, tapo kita.

Jei Europos Rytams reikalingi Vakarai, mūsų Vakarams reikalingi Rytai, katalikiškieji Rytai, bet taip pat ir graikų, rusų, slavų, rumunų stačiatikybės genijus.

Klausiu savęs: mes europiečiai, vaikai žemės, kurioje krikščionys Antrojo tūkstantmečio pradžioje pasidalijo tarp Romos ir Konstantinopolio, paskui XVI a. Ar mes europiečiai galime išsižadėti vienybės svajonės, kurios meldė Jėzus: tegul visi bus viena? Negalime!

Pamenu, man buvo 14-ka metų, kai Jeruzalėje susitiko Paulius VI ir patriarchas Athenagoras – kaip džiaugsmingai buvo sutikta ši žinia. Buvo atverstas naujas puslapis. Ar dabar istorijos vėjas gali užversti tą puslapį? Kardinolas Kasperis, didis ekumeninių ryšių kūrėjas, prisimena Augsburgo jaudulį. O kurlink šiandien pučia vėjas?

Jei mūsų bendruomenės bus seserys viena kitai, tai ir Europos tautos bus seserys. Krikščionių vienybė turi tapti mums kasdienio bendradarbiavimo motina, kuris paverčia mus broliais, ir maldos, kuri mus sujungia.

Esame 27 šalys: tai erdvus horizontas. Džiaugiamės taika, ekonominiais ištekliais, laisve svajoti apie geresnę ateitį. Galime puoselėti svajones apie savo kraštus, jaunąją kartą!

Esame laisvi svajoti. Laisvė yra didelė dovana. Dėl šios laisvės teko kentėti. Pastorius de Clérmont, su reformatų bažnyčia ir savo šeima, prisimena sudėtingą evangelikų mažumos istoriją katalikų žemėse: vertingas Dievo Žodžio pirmumo ir laisvės liudijimas. Mūsų tėvai sumokėjo už laisvę. Turiu galvoje pastorių Paul Schneider, nužudytą Buchenwalde, Bonhoefferio meilę laisvei, šimtus tūkstančių krikščionių, taip pat ir katalikų bei evangelikų, nužudytų sovietų žemėje ir Rytuose.

Laisvė – tai palikimas, kurį dera priimti su atsakomybe ne kaip progą mėgautis ja ar iššvaistyti veltui. Prisimenate apaštalą Paulių? „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5,13).

Kaip elgtis su šia laisve? Bičiuliai, kai kas skundžiasi, kad mūsų laikais trūksta vizijų, kurioms būtų verta pasišvęsti. Trūksta didžių pranašų, trūksta didžių vizijų. Tai netiesa. Gal jų nesimato, nes vaikštome nuleidę galvas. Evangelijoje pasakojama apie susikūprinusią moterį, kuri niekaip negalėjo išsitiesti. Jėzus ją pamatė ir išgydė: ji atsitiesė ir šlovino Dievą (Lk 13,10). Dažnai vizijų nesimato, nes esame palinkę prie savo kasdienybės, prie savęs, savo artimųjų. Leiskimės išgydomi ir išsitieskime, kad pagaliau išvystume!

Kai matau šiuos žmones, čia susirinkusius, tai – viena vizija: susivieniję moterys ir vyrai europiečiai. Tai suvienytos Europos vizija: europietiškas būdas būti vokiečiu, prancūzu, italu, ispanu, austru, lenku, rumunu, belgu, britu… Man atleisite, kad nepaminėjau visų.

Jei institucijos yra sustabarėję, jei procesai vėluoja, jei politikai dvejoja, jei viena grupė verčia atsakomybę už delsimą kitiems, mes, krikščionys europiečiai, turime rasti drąsos skleisti bendrą europietiškąjį jausmą, sugebantį užvaldyti širdis ir protus. Sakome: trūksta pranašų. Bet argi ne mes turime būti pranašų tauta?

Būsime pranašiški, jei gerbsime Dievo Žodį, o ne tuščių ir garsių debatų plepalus. Kas klauso Žodžio, gali gyventi kaip pranašas.

Brangūs bičiuliai, krikščionims europiečiams būti susivienijus kartu dėl Europos turi pranašišką prasmę. Būti pranašiška tauta reiškia jaustis suvienytai, būti bendra visuma, kuri išsilieja gyvybinga srove tarp mūsų bendrapiliečių, krikščionių ir nekrikščionių, tikinčiųjų ir netikinčiųjų.

Taigi: argi po Štutgarto neturėtume prie mūsų judėjimų uždavinių, patarnavimų prijungti šios ryžtingos europietiškosios pranašystės? Argi neturėtume pranašiškai jaustis esą „krikščionys europiečiai“? Pranašų mes turėjome. Roger Schutz ištisus dešimtmečius keliavo po Europą ir per maldą nedidelį Taize miestelį pavertė Europos širdimi. Evangelikas šveicaras, be galo mylimas katalikų, stačiatikių bičiulis, brolis Roger maldą pavertė vienybės šaknimi. Kas perims jo pranašo apsiaustą?

Gal mūsų svajonės yra kuklios. Užsidarome savųjų grupių tapatybėse. Tai nuostabios tapatybės, jos – mano tapatybė. Reikia giliau jas suprasti, bet visi turime apsigaubti pranašo apsiaustu, būti krikščionių europiečių tauta: iš skirtingų Bažnyčių, tradicijų, dvasingumų, charizmų, tačiau visi pajėgūs paskui save patraukti ir įtraukti europiečius į bendrą likimą.

Turime bendrą likimą. Turime šitai pranešti savo bendrapiliečiams kaip įsitikinimą, kaip viziją, kaip dar vieną aistrą.

Be šio Europos bendro likimo, brangūs bičiuliai, be bendro Europos likimo, didžiojoje ateityje – ateityje, kuri gims iš Azijos kultūros ir žmonių antplūdžio – mes vokiečiai, belgai, olandai, vengrai, portugalai ir kiti europiečiai, kokią kitą ateitį turėsime, jei ne būti kartu? Europa nėra pasaulio centras, o rytojaus istoriją lems didieji pasauliai, skirtingi nuo mūsiškio.

Sakau tai ne tam, kad skatinčiau civilizacijų susidūrimą. Neturime rytojaus pasaulio savo kišenėje. O rytojaus pasaulyje turėtume būti europiečiais, nes turime brangintinas vertybes: laisvę, tikėjimą, solidarumą, kultūrą, kurias reikia puoselėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pasidaliję būsime išblaškyti, prarasime savo vertybes. Būdami kartu, sustiprinsime europietiškąją aistrą, vienijančią jėgą, tampriai jungiančią mūsų kraštus. Būti europiečiu pasaulyje tampa tikru pašaukimu.

Šiame mūsų pasaulyje net ir keletas (o juk mūsų nėra tik keletas) gali nulemti ateitį. Vos keletas 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją terorizmu sukrėtė visą pasaulį… Keletas ar daugelis, puoselėjančių vieningos Europos svajonę, galės dovanoti europietiškąjį humanizmą, sugebantį kurti taiką.

Vertė Saulena Žiugždaitė