2010 05 17

Vanda Zaborskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Atsiminti ir puoselėti

Portretas.
Literatūrologė Vanda Zaborskaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kultūra neįmanoma be tradicijų, ji remiasi patirties ženklų saugojimu ir puoselėjimu. Kultūrai tarpti būtinas stabilumas – papročių, įpročių, elgesio standartų, nes kultūra yra atmintis.

Revoliucijos, amžinas visko kaitaliojimas, griovimas, perstatinėjimas kultūrai niekados neišeina į gera, ji nori pastovumo, saugojimo, priežiūros. Bet kur tada, sakysite, pažanga, kaita, atsinaujinimas? Visa išmintis ir glūdi būtent laimingai surastose proporcijose tarp stabilumo ir kaitos. Deja, rasti tinkamas proporcijas mums ne visados pavyksta, ypač nepavyksta laikytis pastovumo ir atminties principų.

Mūsų istorinė dirva kultūrai tarpti nebuvo palanki. Kai 1918 metais tapom nepriklausoma valstybe, reikėjo iš naujo susikurti daugelį kultūros institucijų, kurias palankesnio likimo tautos jau turėjo nuo seno. Per dvidešimt metų padaryta labai daug, bet vėl užgriuvusi pusės šimtmečio okupacija buvo be galo destruktyvi ir sugriovė daugelį struktūrų, kurios buvo išsilaikiusios šimtmečius. Ką reiškė jau vien tradicinio kaimo staigus išardymas!

Bet dabar ne apie sovietmečio nuostolius ir netektis, o apie naująjį Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Mėgstame kalbėti apie tradicijas ir jų puoselėjimą, dažnai nesuprasdami, ką šnekame. Štai sugalvoja kas nors kokį renginį ir jau skelbiasi: ,,Šis renginys bus tradicinis‘‘, nors toks ketinimas avansu nieko nereiškia – tradicija atsiranda ne dėl to, kad žmogus kurdamas turi tokią intenciją. Tradicijai atsirasti reikia pastangų ir ištvermės, kad reiškinys kartotųsi dešimt ar dvidešimt kartų. Tradicijai susiformuoti reikia laiko, ne vienos žmonių kartos pastangų .O tokio supratimo trūko ir tebetrūksta absoliučiai.

Pradėsiu nuo operos. Apie ją kalbėta ne vieną kartą, bet skauda iki šiol. Kodėl sugriauta naujametės ,,Traviatos‘‘ tradicija, viena iš nedaugelio autentiškų ir daugeliui svarbių. Mums, po 1918-ųjų taip sunkiai ir džiaugsmingai kūrusiems kultūros institucijas (universitetą, dramos ir operos teatrus, gimnazijas ir muziejus), jų užgimimas buvo didžiulė šventė, o viena iš didžiausių – savos, lietuviškos operos užgimimas. Pirmoji ,,Traviata‘‘ per dešimtmetį spėjo apaugti legendomis, buvo kartojami atsiminimai apie pirmąjį spektaklį, pasiruošimą jam – visa tai užfiksuota geruose literatūriniuose tekstuose, memuaristikoje. Jau buvo susiklosčiusi visuomenėje tvirta tradicija kasmet Naujuosius sutikti su ,,Traviata‘‘. Deja, jos nepaisoma su keistu užsispyrimu: ,,Traviata‘‘ vėl pradėta rodyti, bet tik ne Naujųjų išvakarėse.

Na, bet šiandien kalba apie kitką. Vilniaus miesto savivaldybė, kurdama savo kultūros politikos perspektyvą, nusprendė naikinti memorialinius muziejus, nes jie esą miestui neatnešą pelno, o vien tik nuostolius. Tiesa, tų muziejų nedaug: Šlapelių, Venclovų, B. Grincevičiūtės, V. Mykolaičio-Putino, V. Krėvės-Mickevičiaus. Bet vis tiek jie esą nereikalingi: racionaliau būtų padaryti vieną bendrą miesto literatūrinį muziejų, sunešti į jį vertingiausius eksponatus iš memorialinių muziejų – ir viskas.

Įsivaizduokime, kad taip būtų pasielgta, sakykim, Bonoje, kur būtų likviduotas Beethoveno memorialinis muziejus – gimtasis namas, ir jo eksponatai rodomi kokiame nors miesto istorijos muziejuje. Arba Zalcburge, kur keletas Mozarto memorialinių muziejų (gimtasis namas ir vėliau – gyventasis namas) būtų taupumo sumetimais sujungti į vieną. Arba Veimare – Goethe’s, Schillerio butai-muziejai būtų sujungti į vieną, sakykime, Vokiečių klasikos muziejų. Arba Peterburge – Puškino, Dostojevskio, Cvetajevos muziejai – irgi į vieną. Sakysite, tai košmariškos vizijos, apie kurių realizaciją net pagalvoti neįmanoma. O Vilniuje – įmanoma ir visiškai realu. Projekte rašoma: ,,Logiškas autorių siūlymas yra sujungti tame pačiame name ir laiptinėje įsikūrusius V. Krėvės-Mickevičiaus ir V. Mykolaičio-Putino muziejus tiek misijos, tiek produkto lygmenyse, taip pat praplėsti kitų šiame name gyvenusių žymių kultūros veikėjų – Kazio Borutos, Kosto Korsako, Vytauto Lansbergio-Žemkalnio, Mykolo Biržiškos, Jadvygos Čiurlionytės ir kt. Pristatymu… Tačiau ribota galimybė praplėsti butuose sukurtą infrastruktūrą (…) verčia galvoti apie alternatyvius sprendimus – perduoti sukauptus vertingus eksponatus kitiems miesto muziejams arba svarstyti galimybes steigti Vilniaus miesto muziejų, kuriam taip pat galėtų būti perduoti vertingiausi memorialinių muziejų eksponatai, susiję su Vilniaus kultūriniu gyvenimu ir žymiomis asmenybėmis .Tas pats alternatyvus sprendimas aktualus ir B. Grincevičiūtės butui-muziejui.‘‘

Memorialiniai muziejai patrauklūs lankytojui savo konkretumu ir asmeniškumu, unikalia galimybe įsijausti į atmosferą, gaubusią rašytojo gyvenimą ir kūrybą, suvokti jį kaip visuminį savojo laiko ir kultūros reiškinį. Tokio tipo muziejai be galo populiarūs visame pasaulyje, jie suvaidina didžiulį ugdomąjį vaidmenį. Mes jų turime mažai, visų pirma dėl itin nepalankių ir nestabilių mūsų kultūros egzistavimo sąlygų – karų, gaisrų, okupacijų. Tik pastaraisiais dešimtmečiais pagaliau atsirado galimybė steigti muziejus, kurių nereikia rekonstruoti, kurie tarsi sustabdė tų rašytojų gyvenimo paskutiniąsias akimirkas, išlaikė jų buities autentiškumą, jį gaubusią aurą. Ir dabar visa tai išgriauti ,sulydyti į beveidę, fragmentuotą didelių muziejų ekspoziciją? Sunaikinti, kas individualu ir nepakartojama bendrybės labui, vien dėl to, kad tai galėtų būti pigiau miesto biudžetui?

Kad tie muziejai menkai lankomi, netiesa. Galiu konkrečiausiai kalbėti apie V. Mykolaičio-Putino memorialinį muziejų, kuris vykdo ypač sėkmingą edukacinę programą. Čia nuolatos pilna mokinių – jaunimo ir vaikų – bei jų mokytojų, susitinkančių pokalbiuose ir diskusijose. Organizuojami rašinių konkursai, kuriuose dalyvauja ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos moksleiviai .Štai visiškai neseniai įvyko konkursas tema ,,Patriotizmas V. Mykolaičio-Putino romane ,,Krizė‘‘, susilaukta per 50 rašinių (laureatėmis tapo moksleivės iš Palangos ir Klaipėdos).Rašinių autoriai ir jų mokytojai buvo sukviesti į Vilnių, apdovanojimai (knygos) įteikti universiteto (kurio profesorius buvo Putinas) įspūdingiausioje P. Smuglevičiaus salėje…

Organizuojami literatūriniai žaidimai, kuriuose su entuziazmu dalyvauja vaikai – net pradinukai. Kita vertus – įdomūs teminiai vakarai suaugusiųjų auditorijai, kuriuose atskleidžiami rašytojo literatūriniai, kultūriniai kontekstai, pvz., kartu su Prancūzijos ambasada – Putino saitai su prancūzų kultūra, arba pokalbis apie Jurgį Savickį, apie Putino santykius su B. Sruoga… Visa tai yra veikla, auganti iš reikšmingiausios XX amžiaus lietuvių literatūros asmenybės gyvenimo ir kūrybos studijų, kurios galimos tik vienam asmeniui skirto centro – memorialinio muziejaus – veikloje… Tik tokie muziejai gali stipriausiai paliesti lankytojo jausmus ir vaizduotę, teikti pažinimą ir susieti jį su savąja kultūra, praturtinti savo tapatybės pajautą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Man galvojimas apie memorialinius muziejus ir jų poveikį gražiai sutampa su paskelbtomis ,,Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėmis (projektu)‘‘, bent tokia jų nuostata ,,Viena esminių kultūros ir meno institucijų funkcijų yra skleisti kultūrą, kurti patrauklią, pažinimo džiaugsmą teikiančią aplinką, kultūriškai šviesti visuomenę, ugdyti Lietuvos gyventojų pasitikėjimą savimi, skatinti didžiuotis savo paveldu bei kūryba.‘‘

Tenepakyla savivaldybės ranka net šiais nepriteklių laikais ardyti rūpestingai puoselėjamų kultūros židinių…