2010 05 18

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Vilius Bražėnas. Tautos Didmoterė

Išleista knyga „Sesuo Ada. Pašaukta ginti Tautos sielą“ (sudarytojai Donatas Stakišaitis ir Lina Šulcienė, Gražina Trimakaitė), kurioje atgyja taurios asmenybės, laisvės kovotojos, kuklios vienuolės seselės Ados- Benvenutos Urbonaitės (1921-2009) paveikslas ir netolima tikrovė, kai KGB persekiojo ir kalino, trėmė ir žudė tikėjimo ir laisvės gynėjus. Sesė Ada buvo pogrindinio žurnalo „Rūpintojėlis“ redaktorė. Siūlome knygoje skelbiamą Viliaus Bražėno tekstą apie sesę Adą. Taip pat primename, kad gegužės 22 dieną Kaune vyks sesės Ados mirties metinių minėjimas.

Žinau, jog težinau tik dalelytę žinotinų dalykų. Tačiau kaip plunksnos judintojui nemalonu prisipažinti ilgai nežinojus apie „Rūpintojėlį“. Tik 2009 m. spalį sužinojau apie nuo 1977 m. ėjusį pogrindžio leidinį, kai jis atsirado ant mano stalo („susipažinimui“), 1232-jų puslapių, su 26-iais „Rūpintojėlio“ numeriais, knygos pavidalu. Pasirodo, to leidimo idėja 1977 m. gimė Ados Urbonaitės (sesers Benvenutos) minčių lobyne. Ji tapo ir pirmąja tos idėjos vykdytoja. Susipažinus su ses. Ados drąsia ir pasiaukojančia veikla nenuostabu, kad bendražygiai ir gerbėjai ruošiasi paminėti jos mirties (2009 05 26) metines ir spausdintu žodžiu pažymėti jos gausius darbus.

Žinant pogrindžio spaudinių gaminimo ir platinimo rizikos gylį ir plotį, sunku neatsigręžti į Didvyrių ir Didmoterių drąsos esmę, lyginant tai su ginkluoto kario savanorio narsa ar heroizmu.

Manding, kario savanorio narsos periodas baigiasi tuo momentu, kai jis galutinai apsisprendžia tapti ginkluotu kovotoju ir liaujasi buvęs civiliu rezistentu. Tapęs kariu, jis kovoja už savąją ir savo karinio vieneto ar partizanų bunkerio kovotojų gyvybes, siekdamas pergalės prieš blogį. Nuo tada jis begali tapti „herojumi“, pavyzdžiui, krisdamas ant sprogstančios granatos gelbėjant daugelio kovos draugų gyvybes. Jo heroizmas yra staiga susidariusio kritiško momento sprendimas. Tačiau prailginto apsisprendimo tarpsnis dažnai padaro Didvyriais ir Didmoterėmis civilius, iškeldamas juos iki heroizmo lygio.

Šioje srityje, bent lietuvių tautos pastarųjų okupacijų – komunistų ir nacių – metais, narsos ir prailginto heroizmo srityje gal labiau vyravo moterys. Ilgalaikės drąsos pavyzdžiu yra ir sesuo Benvenuta – Ada Urbonaitė, daugelį metų triūsusi pogrindžio veikloje. Virš jos visad kabojo raudonasis Damoklo Kardas.

O kuo, jei ne Drąsa ar Heroizmu (iš didžiųjų raidžių), pavadinti motinos žygį, kai kryžiaus ženklu palaimina prieš ją klūpančius sūnus, išeinančius į Lietuvos girias kovoti už Tėvynės laisvę?

Ar ne Lietuvos moterys dažniausiai lėmė visos šeimos sprendimą  priglausti nuo stribų ir KGB agentų besislapstančią, sudegintų  namų pastogę praradusią partizano motiną ar seserį? O kiek drąsos parodė moterys, savo sodybose nuo Gestapo ir kitokių žudikų slėpusios žydų šeimas ar vaikus!

Tad ir narsa  narsai, heroizmas  heroizmui nelygu. Jis gali būti tik momento apsisprendimas imtis ginklo ar pasiaukojančio veiksmo. O kitais atvejais jis pasireiškia diena iš dienos, naktis iš nakties minutėmis ir sekundėmis tiksint tironijos kruvino kumščio smūgio grėsmei.

Todėl visi patriotai, ypač buvę seselės Ados bendražygiai, minėdami Sesers Benvenutos mirties metines, padaro jos drąsius darbus nemirtingus. Jie virsta Dievo ir Tėvynės meilės kibirkštimis žėrinčiu pavyzdžiu nihilizmo, reliatyvizmo, kosmopolitizmo ir ateizmo miglose beklaidžiojančiam Lietuvos jaunimui.

Jaunimui tai gali priminti, kad gyvena nepaprastame Lietuvos istorijos tarpdienyje. Net to nežinodami mes visi šiandien praeiname gatvėje pro mūsų istorijos dar gyvus Didvyrius ir dar gyvas Didmoteres. Gal net alkūnėmis užsikabiname įstaigų laiptinėse ar autobusuose.

Kaip, deja, buvęs toli nuo tų didvyriškų ir heroiškų momentų, lenkiu galvą ir prieš seselės Ados dvasinius bendražygius. Belieka mintimis pritarti vieno jų – Algirdo Patacko „In memoriam“ žodžiams: „Miegok ramiai, sesele Ada, amžinuose Viešpaties soduose, savojo vynmedžio pavėsyje, o mes dar ilgai, labai ilgai raškysime tavo puoselėto vynuogyno vaisius…“.

Žinoma, kiek kuris mūsų  „ilgai raškysime“, jau ne mūsų, o Viešpaties valia.  

„Sesuo Ada. Pašaukta ginti Tautos sielą“, 2010