2010 05 20

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Tikybos mokytojas: svarbiausia – gebėjimas keistis

Lietuvos katechetams švenčiant sugrįžimo į mokyklas 20-metį, „Bernardinai.lt“ redakcijoje mintimis apie savo darbą dalijosi penki tikybos mokytojai iš įvairų Lietuvos kampelių: Violeta Staniulionienė (Vilnius), Egidijus Živaitis (Jonava), Alma Vaištarienė (Alytus), Inga Petrikonienė (Jonava) ir Danguolė Lapinskienė (Širvintai).

Jau 20 metų Lietuvos mokyklose vyksta katalikų tikybos pamokos. Per šį laikotarpį būta visko: sunkių periodų ir svarbių laimėjimų. Kaip patys mokytojai mato nueitą kelią? Kaip vertinate šį periodą?

Mokytoja Violeta Staniulionienė

Zenekos nuotrauka

Violeta Staniulionienė. Man teko laimė būti tarp tų, kurie pirmieji įžengėme į mokyklas 1990-aisiais. Šiek tiek anksčiau kun. Vaclovas Aliulis pradėjo rengti Vilniuje grupę žmonių, potencialių mokytojų ir vis sakydavo, štai jau netrukus bus gautas leidimas. Kai atėjome dėstyti, mokiniai buvo be galo dėkingi, priimdavo viską, ką duodavome, kaip išdžiūvusi žemė. Neturėjome jokių metodikų ar specialių įgūdžių, aš asmeniškai, pavyzdžiui, ligi tol dirbau leidyboje, prieš tai lituaniste mokykloje.

Susidomėjau tikyba pirmiausia dėl savęs: norėjau suprasti, kodėl visoje Europoje tai vertinama, o pas mus religijos išmanymas – bobučių reikalas. Norėjau pažinti krikščioniškąją kultūrą. Tuo metu tėvas Vaclovas Aliulis mums buvo autoritetas ir švyturys, įkvėpęs misiją. Esame be galo jam dėkingi už nuolatinį rūpestį ir pagarbą tikybos mokytojui. Jis mus išmokė didžiuotis, jog esame būtent tikybos mokytojai, ir gerbti vieni kitus. Mes nežiūrėjome, kokius pinigus mums mokės, nieko nelaukėme. Išsirūpinau laisvą dieną savo pagrindinėje darbovietėje ir eidavau į mokyklą. Atrodė, viskas tik laikinai, bet galiausiai tapo nuolatiniu darbu.

Laikui bėgant mokiniai tapo reiklesni, reikėjo kelti kvalifikaciją. Neturėjome žinių, užtikrintumo, kaip reikia dėstyti. Jautėme, kad reikėtų nuoširdžiau nei kitas disciplinas, bet abejojome, ar taip galima. Kas tinka, kas ne? Tuo metu pradėjo kurtis Pal. Jurgio Matulaičio parapija, kurioje išsivystė labai graži parapinė veikla su vaikais. Esu labai dėkinga kunigams Medardui Čeponiui, Virginijui Česnulevičiui už palaikymą, pastiprinimą, iniciatyvos rėmimą. Atsirado pirmieji vadovėliai, versti iš italų kalbos. Ieškojome medžiagos visur, kur tik galėjome, stengėmės dalyvauti visuose seminaruose. O ir šiandien nėra to seminaro, kur  negalėtum pamatyti nors vieno „aliuliečio“. Už tai ačiū mūsų mokytojui kun. Vaclovui.

Laikui bėgant, viskas dar labiau diferencijavosi, keitėsi programos. Dabartinė tikybos dėstymo programa orientuota į gebėjimų ugdymą, tad labai stipriai orientuojama į aktyvią mokinių veiklą. Žinoma, į tai krypsta ir visa Lietuvos švietimo sistema. Vienas iš svarbių etapų buvo Tikybos pamokų mokykloje ir parapinės katechezės atskyrimas 2003-iaisiais.

Mokytoja Danguolė Lapinskienė

Zenekos nuotrauka

Danguolė Lapinskienė. Dirbu provincijoje ir matau, jog per tuos pirmuosius dešimt metų tėvams prigijo mintis, kad mokykla vaikus ruošia sakramentams. Labai sunku šią nuostatą pakeisti, tėvai klausia: kam reikalingos dvi tikybos pamokos? Turbūt prireiks dar dešimtečio, kol atsiras supratimas, jog tai du skirtingi dalykai.

Inga Petrikonienė. Vaikui labai reikia tos kitos patirties. Mokyklos aplinka – formali, o juk ypač paauglio prigimtis tiesiog šaukte šaukiasi savos, nepriklausomos aplinkos, kuri būtų kitokia. Parapijos bendruomenė gali tokią neformalią aplinką suteikti. Tikybos pamokoms reikalinga aukšta kokybė, tačiau kad ir kokie geri vadovėliai būtų rengiami, jie niekaip nepavys medijų, kurios supa paauglius bei vaikus, kurios vystosi žaibo greitumu. O mokytojas juk turi prabilti jaunimui jų kalba. Įdomu, kad kitų konfesijų bendruomenės labai lengvai randa, ką pasiūlyti vaikui po mokyklos, o mes kol kas to nesugebame.

Didmiesčiuose yra galingos parapijos tokios kaip Pal.J. Matulaičio, Bernardinai, o ką daryti provincijoje? Jonavoje jau galime pasidžiaugti, kad suaktyvėjo jauno žmogaus formacija parapijoje. Labai svarbu, jog nusistovėjo pereinamumas. Anksčiau į parapiją būdavo ateinama tik „susitvarkyti“ išpažinties ir Komunijos. Žmonės grįždavo po trejų metų Sutvirtinimo, dar po trejų – priimti Santuokos sakramento. Pamėginome išlaikyti tęstinumą nuo pirmojo atėjimo pasiruošti šv. Komunijai iki dvyliktos klasės.

Kaip tai pavyko? Kas Jums padėjo šiame darbe?

Inga Petrikonienė. Labiausiai padėjo bendradarbiavimas su visa parapija, ypač svarbus yra kunigų palaikymas.

Su kokiu požiūriu susiduriate mokykloje? Kokią vietą tikyba užima greta kitų disciplinų?

Mokytoja Alma Vaištarienė

Zenekos nuotrauka

Alma Vaištarienė. Mano nuomone, šiuo metu tikyba yra mažiau vertinama nei ankščiau, mokiniai tapo liberalesni, daugiau laiko teikia materialioms vertybėms, todėl tikėjimo liudijimas lieka antraeiliu dalyku.  Tačiau tai nėra vien mokyklos problema, labai daug lemia tėvų požiūris į dėstomą dalyką. Dažnai tėvai leidžia į tikybos pamokas tam, kad mokytojas paruoštų vaikus priimti sakramentus (Švč. Sakramentą , Atgailą ir Sutvirtinimą).

Tikyba kaip disciplina šalia kitų mokomųjų dalykų yra lygiavertė, tačiau į ją žiūrima kaip į lengvesnę pamoką, kurios metu mokiniai turėtų atsipalaiduoti, nejausti įtampos.

Danguolė Lapinskienė. Mano patirtis rodo, kad prireikus visada taupoma etikos ir tikybos pamokų sąskaita. Jei skeliant klasę grupė nepilna – jungiamos dvi paralelės klasės.

Violeta Staniulionienė. Tiesa, kartais egzistuoja štampai, išankstinė nuomonė apie tikybos mokytoją. Esą matematikas – tai išsilavinęs, lituanistas – išsilavinęs, o tikybos mokytojas– beraštis. Tačiau nenorėčiau su tuo sutikti: žinoma, būdavo laikas, kai kolegos vertindavo, pas ką iš dorinio ugdymo mokytojų – etikos ar tikybos – yra daugiau mokinių, tas geresnis. Dabar įsigali beveik priešinga nuomonė. Be to, tikybos mokytojas turi atsiskaityti ne tik mokyklos vadovybei, bet ir katechetikos centrui, parapijos klebonui, žinoma, ir savo sąžinei. Turime juk nemažai pareigų ir savo šeimose. Mokytojo autoritetas labai priklauso nuo to, kiek bendrauji su kolektyvu, prašai kitų pagalbos, teiki ją kitiems, tiesiog užmezgi ryšius. Šiuo metu dorinio ugdymo mokytojai glaudžiai bendradarbiauja, į tai orientuojama ir naujausiose programose integruojantis su įvairių dalykų nuostatomis, mokomąja medžiaga, gautomis žiniomis.

Mokytojas Egidijus Živaitis

Zenekos nuotrauka

Egidijus Živaitis. Viskas priklauso nuo paties tikybos mokytojo užmegztų santykių. Nenorėčiau pritarti, kad tikyba nuvertinama. Esu iš antrosios mokytojų kartos, tie didieji plėšiniai jau buvo išplėšti, ir mums jau teko kelti dalyko prestižą. Mokiniai ir kolegos reikalavo kokybės. Dabar mūsų mokykloje santykiai su mokyklos vadovybe idealūs. Tikyba gerbiama, juolab kad mes su kolege paruošiame renginių daugiau nei visi kiti. Vyksta labai aktyvus gyvenimas. Bendraujame su kitų dalykų specialistais: labai dažnai einu pas istorijos mokytoją, klausiu: „Ar turi ką nors šia tema? Ar žinai ką apie tai?“

Matau, kad labai svarbu gebėjimas keistis, sugebėjimas adaptuotis. Kai  atėjome į mokyklas, žmonės alko dvasingumo. Radome terpę ir pasiūlėme atsaką. Dabar mokiniai atsirenka, kas yra kas, reikalaujama kokybės. Jaučiame stiprų oponavimą iš visuomenės pusės, užtenka pažvelgti į žiniasklaidą, tačiau tikybos pasirinkimas labai priklauso nuo mokytojo asmenybės, nuo pačių mokinių motyvacijos. Konkurencija su etika kartais būna labai kūrybiška ir sveika – vadinčiau tai labiau bendradarbiavimu, susidraugavimu.

Kokie mokiniai dažniausiai ateina į tikybos pamokas?

Violeta Staniulionienė. Įvairūs: tikintys, netikintys, abejojantys. Sako, draugas eina ir aš einu. Daug lemia mokytojo asmenybė, autoritetas.

Danguolė Lapinskienė. Dirbu pradinėje mokykloje, ir didžioji dauguma vaikų ateina į tikybos pamokas. Kodėl taip? Pradėjome aiškiai sakyti tėvams, kad per pamokas neruošiame sakramentams. Kitų konfesijų tėvai pradėjo leisti vaikus pas mus. Per integruotas pamokas vaikai susipažįsta su mokytoju, sudomina metodai ar pan. Tėvai vis labiau įsitikina, kad bus perduodamos bendrosios krikščioniškos vertybės.

Violeta Staniulionienė. Pagal įstatymą tėvai arba globėjai prisiima atsakomybę už vaikų iki 15 metų dorinio ugdymo pamokų pasirinkimą, tačiau praktiškai ir mažesni vaikai eina ten, kur labiau patys nori.

Sakote, tėvams rūpi perduoti savo vaikams krikščionybės pagrindus? Kokį įspūdį esate susidarę apie tėvus?

Egidijus Živaitis. Mūsų visuomenė, man regis, jau persisotino liberalizmu. Žmonės pradėjo vis iš naujo atrasti vertybes. Ne tik vyresnio amžiaus žmonės dejuoja, esą anksčiau taip nebuvo, tą kalba ir mokinių tėvai. Kita vertus, tokia terpė turi ir privalumų. Kad ir kaip ten būtų, etika orientuojasi į liberalias vertybes, o žmonės iš tiesų alksta autentiškų, tikrų dalykų, patikrintų vertybių. Toks mano įspūdis, bendraujant su tėvais.

Svarbu tai, kad nebeliko nuostatos, jog per tikybos pamokas „jūs ten maldeles kalbate“ – žmonės patys pradeda atsirinkti ir suprasti, kad mokiniai ne šiaip sau maldeles kalba, o gilinasi į tikras vertybes. Tada ir patys mokiniai renkasi – nežinau, ar visiškai sąmoningai, bet tikrai pradeda rinktis tas vertybes.

Mokytoja Inga Petrikonienė

Zenekos nuotrauka

Inga Petrikonienė. Kalbant apie vyresnių klasių moksleivių sąmonigumą, noriu paminėti tuos jaunus žmones, kurie ateina į parapiją, – šiame gyvenime verdu jau beveik 20 metų. Tai, ką jie gauna per geras, kokybiškas tikybos pamokas, sutvirtėja neformalioj aplinkoj: stovyklose, Lietuvos jaunimo dienose ar dar kur. Tada labai dažnai jie atveda ir tėvus – gal pradžioje į kokį Kalėdų vakarą ar kitą šventę parapijoje. Vaikas tampa apaštalu savo tėvams, paskelbia jiems Gerąją naujieną.

Be to, pačių jaunų žmonių liudijimas savo bendraamžiams yra pati paveikiausia priemonė. Kauno katechetikos centras, pavyzdžiui, turi tradicinę šventę Valentino diena KITAIP arba krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“. Klausiam moksleivių: „Ar tu buvai? Ar matei? Papasakok mums.“

Egidijus Živaitis. Apskritai jaunimui reikia veiklos. Dešimtmetį šitas reikalas buvo visai užmestas. Dabartinis įvairių jaunimo organizacijų sprogimas atveda jaunimą į Bažnyčią, žmonės sąmoningėja.

Kas jums, kaip mokytojams, padeda eiti koja kojon su naujais gyvenimo poreikiais? Juk nėra paprasta susigaudyti sudėtingoje šių dienų tikrovėje, kai viskas taip greitai ir radikaliai keičiasi.

(Visi) Seminarai, savišvieta, internetas. Dalijamės gerąja patirtimi. Metodinių grupių susirinkimai: tiek katechetų centruose, tiek dekanatuose.

Ne paslaptis, kad pasitaiko atveju, jog katechetas ar tikybos mokytojas dirba be noro, ne „iš pašaukimo“. Kas tuomet?

Egidijus Živaitis. Taip, kaip kiekvieno kito dalyko mokytoju: tragedija. Ypač dabar, kai išaugo nedarbas, ir į mokyklas grįžo žmonės, kurie nenorėjo dėstyti, bet turi diplomą ir bando prisišlieti.

Alma Vaištarienė. Panašiai kaip su stojančiais į Tikybos katedrą, – kartais galvojama, kad ten galima gana lengvai įgyti diplomą. Mano laidoje mokėmės septynios, ir aš vienintelė lankydavau bažnyčią. Tiesa, tikybą dėstome daugiau mokytojų. Vaikai labai mato ir jaučia, koks yra mokytojas. Pavyzdžiui, parapijoje besilankantys vaikai iškart pastebi, ar priėmiau sekmadienį Komuniją. Reikia būti su vaikais kartu, gyventi su jais.

Violeta Staniulionienė. Matau, kad naujos kartos absolventai yra gerai metodiškai parengti, bet jie nebealksta dvasinių paieškų. Ateina atlikti praktikos ir matau: tikrai kvalifikuoti, gerai parengti. Neretai pati iš jų mokausi. Bet kartais neaišku, į kur veda mokinius, ir pati teologija jiems kartais, regis, ne tiek aiškiai išreikšta. Tarsi sakralumo pasaulis jiems susilieja su šiuolaikiškumu. Renkasi tai, kas patogiau, gražiau, patraukliau, jaunimui suprantamiau. Antra vertus, jie geriau jaučia, ko trokšta šių dienų jaunimas. Jie visi nori būti pastebėti, įvertinti, pagirti. Pasiaukojimo sąvoka, man atrodo, daugumai nėra artima.

Tikybos mokymo programa per visą laikotarpį nuolat keitėsi. Dabar taip pat dirbate su naujos kartos programa: ar ji pateisina lūkesčius? Kokie žingsniai laukia artimiausioje ateityje?

Violeta Staniulionienė. Mokytojui pereinant prie naujų programų reikia daugiau darbo ir pastangų įdėti, mokytis keistis ir naujai organizuoti pamokos struktūrą, bet vaikams tai tikrai įdomiau. Juk veikla jiems patinka. Ateityje 11–12 klasėse numatoma galimybė pasirinkti ne vieną bendrąjį kursą, o iš iš keturių siūlomų katalikų tikybos modulių: pavyzdžiui, Katalikybė ir pasaulio religijos, Pašaukimai gyvenimui, Religijos filosofija ir Šventasis Raštas – tikėjimo kelionė. Yra numatomi pasirenkamieji socialinio ugdymo dalykai: religijotyra, filosofija, psichologija, pasirengimas šeimai ir kt. To dar niekad nėra buvę.

Egidijus Živaitis. Kuo didesnis pasirinkimas, tuo geriau galima patenkinti vis didėjančius mokinių poreikius. Švietimo reforma vyksta mažiausiai 15 metų – ji išmokė mokytojus suktis, dirbti, improvizuoti… Už tai reformai esu labai dėkingas (juokiasi).

Violeta Staniulionienė. Esame priversti mokytis visą gyvenimą. Gali savo praeities patirtimi pasinaudoti, tačiau visa pamokos struktūra dėliojama kitaip, siekiant ugdyti mokinių gebėjimus. Visa švietimo reforma eina to link. Atrodo vaikai pasikeitė, bet domėjimosi laukai išlieka panašūs pagal amžiaus tarpsnius. Tikybos mokymo programoje nagrinėjami gyvenimo klausimai tikėjimo požiūriu. Programų turinys atskleidžiamas koncentriniu principu: kai kurios temos nagrinėjamos vis giliau pagal mokinio amžiaus tarpsnio raidos psichologinius ypatumus ir mokslo bei religijos pažinimo galimybes.

Per problemas ieškoma atsakymų ir ugdomi gebėjimai ieškoti medžiagos, pagrįsti požiūrį. Patys mokiniai gali daryti poveikį programos turiniui – jie gali pasirinkti nagrinėti aktualijas, kurios jiems rūpi. Tai stiprina jų motyvaciją mokytis.

Esame priversti mokytis visą gyvenimą.

Kita svarbi kryptis – ne tik įgyti žinių, bet būti ir veikti kartu: ugdomi bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai. Dabar pastebime, kad kiekvienas gyvena sau, stengiasi kitą nuneigti. Poveikį mokiniams daro mokytojas ir pati mokinių grupelė: formaliai tarsi visi moka dirbti grupelėse, tačiau jūs pamatytumėte, kaip ginčijasi mokiniai, kai diskutuoja apie vertybes. Jie mokosi pagarbiai diskutuoti, priimti kito mintis, ar net požiūrį.

Numatomi ir projektiniai darbai. Žinoma, priklauso, kiek pats mokytojas dega ir gali pasiūlyti. Pavyzdžiui, dirbdama gimnazijoje su gimnazistais aplankėme prie „Carito“ esančius motinos ir vaiko globos namus –mokiniai labai nuoširdžiai atsiliepė į ten laikinai gyvenančiųjų reikmes.

Labai svarbu, kad jie žinotų, kam konkrečiai skiriama pagalba. Moterys prašė parūpinti joms puodų, paskui pampersų... Klasės tiesiog lenktyniavo, kuri daugiau surinks. O kaip mielai mūsų įkurto „Pulso“ klubo nariai kaupė ir su meile rūšiavo mažyliams suneštus rūbelius!  Surengėme koncertėlį, motinos verkė susigraudinusios, jautėsi kažkam svarbios, reikalingos, o mūsų mokiniai taip pat džiaugėsi save realizuodami. Arba pavyzdžiui, Antakalnio klinikose lankėmės neišnešiotų kūdikių skyriuje. Sugalvojome kartu su technologijų mokytoja primegzti vilnonių kojinaičių tiems kūdikėliams. Po kelerių metų tokia akcija buvo visuotinai paskelbta TV, spaudoje. O tuo metu kaip tik kūrėme projektą apie gyvybę. Gimnazistai pamatė kūdikėlius, filmavo juos, parengėme medžiagą… Atminty liko neužmirštamos akimirkos ir iš akcijų Angelų kalnelyje, Rasų kapinėse, kai mokiniai tvarkydavo vaikų, kurių niekas nelanko, kapelius. Žinoma, visam tam reikia skirti labai daug laiko.

Reikia būti su vaikais kartu, gyventi su jais.

Inga Petrikonienė. Projektinė veikla labai priklauso nuo mokytojo, o be to – ir nuo gero bendradarbiavimo su parapija. Daug mūsų vaikų eina savanoriauti Vaikų dienos centre. Užmezgėme ryšius su Pabėgėlių centru. Kaip sakė mokytoja Violeta, tam reikia labai daug laiko ir pasiaukojimo. Tikrai yra mokytojų, kurie tuo nedega, netiki tuo, ką sako, o vaikai labai greitai išfiltruoja, ar tu tiki tuo, ką sakai, ar gyveni tuo. Jei dvyliktoką paklaustume, kokį mokytoją labiausiai prisimeni, atsakys ne tą, kuris buvo labai nuolaidus ir geras, bet tą griežtą, kompetentingą, aiškų, žinantį, tikrą.

Egidijus Živaitis. Programos, kaip sakė mokytoja, orientuotos į gebėjimus, į mokinio gebėjimą bendradarbiauti. Tai labai svarbu visai visuomenei. Nežinau kodėl, bet mūsų visuomenėje normalios dorybės labai sunkiai skinasi kelią, o individualizmas labai stipriai jaučiamas. Dabar norima naujomis programomis grąžinti žmogų į bendruomenę: gebėti būti su kitu, bendrauti, bendradarbiauti. Išugdyti asmenybę, kuri moka komunikuoti.

Inga Petrikonienė. Iš individualizmo daug kas perėjo tiesiai prie vartotojiškumo, viskas labai susiję.

Tikybos mokytojas gauna ir parapijos klebono įgaliojimą – kanoninį siuntimą. Ar šis saugiklis veikia, o gal tai vienas iš daugelio formalumų? Kodėl, nepaisant to, yra prastų katechetikos mokytojų?

Danguolė Lapinskienė. Kaišiadorių vyskupijoje kanoninį siuntimą pagal klebono rekomendaciją vyskupas gali duoti iki 3 metų, jei mokytojas turi tinkamą išsilavinimą ir nuolatinę darbo vietą. Tačiau buvo toks atvejis, kai išsituokusi tikybos mokytoja dar nepasibaigus kanoninio siuntimo galiojimui turėjo keisti darbo vietą, nes mokiniai pastebėjo, jog mokytoja važinėja į pasimatymus.

Violeta Staniulionienė. Sakyčiau, kokius nori filtrus dėk, kiek nori reikalauk, nepadės. Tikybos mokytojui tenka didesnė atsakomybė negu kitiems. Jeigu tu suklydai, tai jau negerai. Tas pat ir su Bažnyčia: jei ten kas nors suklysta, sakoma – visa Bažnyčia bloga. Bet jeigu blogas matematikos mokytojas, juk niekas nesako, kad matematikos nereikia. O čia suabsoliutinama. Kita vertus, katechetikos centrai mums padeda dalytis patirtimi, įgyti naujų dalyko, pedagogikos  žinių ir augti dvasiškai. Į tai yra atsižvelgiama gaunant kanoninį siuntimą. Jei bus dirbama tik dėl formalaus atsiskaitymo, tai ilgai neištversi…

Inga Petrikonienė. Kad turėtume gerų tikybos mokytojų, reikėtų taip gerai dirbti, kad vaikai, žiūrėdami į mus, vėliau rinktųsi šią specialybę. Tikrai smagu, kai išgirsti, kad dvyliktokas nusprendžia stoti į Teologijos fakultetą VDU ar Tikybos katedrą VPU.

Kaip įsivaizduojate savo ateitį? Kokios tendencijos, jūsų manymu, vyraus netolimoje ar tolesnėje ateityje? Ar išliks susidomėjimas tikybos pamokomis?

Egidijus Živaitis. Taip, krikščionys gyvena viltimi, kaipgi kitaip! Nekalbu apie mases, bet akivaizdžiai matome tam tikrą religingumo sugrįžimą. Vienas iš pavyzdžių – Rytų religijų pliūpsnis visuomenėje. Dvasine prasme visuomenė sluoksniuojasi – tai labai jaučiama ir mokyklose. Vaikai pasakoja, kad buvo jogos būrelyje ar dar kur. Be abejo, krikščionių kokybė gerės, masė išsigrynins. Krikščionių grupė bus ne tik  oponuojanti visuomenėje, bet ir einanti priekyje. Kažkada menas atliko tokią funkciją. Tikėjimas bus sąmoningas pasirinkimas, teikiantis naujų idėjų, kurios visuomenėje taps fermentu. Tokia yra mano viltis.

Krikščionių grupė bus ne tik  oponuojanti visuomenėje, bet ir einanti priekyje.

Violeta Staniulionienė. Ateities mokytojas bus kvalifikuotas, be abejo, išradingas, fantazijos kupinas. Mums į pagalbą ateina multimedijos – atsiveria labai platūs laukai.

Tikybos mokytojas turi būti drąsus. Kartais būna, kad jauti baimę, nes nežinai visko, ką turėtum žinoti, nespėji, greitai nuleidi rankas, bijai būti savimi, kai reikia liudyti. Drąsa kyla iš Dievo, iš pažado, jog piktasis Bažnyčios nenugalės. Žinoma, būna, kad ir pavargsti.

Kas tuomet padeda?

Egidijus Živaitis. Ko gero, kiekvienas mokytojas kas pavasarį sau pasako, kad tai buvo paskutiniai metai mokykloje. Bet, ačiū Dievui, yra vasara (juokiasi). Palaiko savo misijos pajautimas, jos matymas. Mane ypač stimuliuoja tai, kad žinau, kur link noriu mokinius nuvesti. Žinau tą vertybinį orientyrą ir tiek to, tegu aš oponuosiu visiems, bet žinau, ko noriu. Tą autentiškumą jaučia ir mokiniai. Tas pat yra ir su kitais mokslais: teorija yra sausa šaka, brolau… Nepaisant to, kad egzaminai yra stiprus stimulas. Pavyzdžiui, būna, sako vaikas: iš visų kitų pamokų pabėgau, tik pas jus atėjau… Jaunas žmogus jau renkasi. Žinoma, blogai renkasi, bet taip yra.

Alma Vaištarienė. Drąsos semiuosi iš tokių gyvenimo pavyzdžių kaip šis: kartą pas mus į tikybą mama užrašė vaiką, kuris visai nenorėjo. Per pamokas jis mane įžeidinėdavo, pašiepdavo kaip tik sugalvodamas. Pradėjome vesti katechezes bažnyčioje, po kelių pamokų ateina ir paprašo katekizmo. Pagalvoju: o dabar jau kažkas bus. Dar po poros pamokų klausia: „O ką man reikia išmokti?“ Žvelgdama į tokius vaikus, kurie, rodos, buvo absoliučiai nusistatę priešiškai, o dabar su džiaugsmu ateina į tikybos pamokas, atsiranda daug drąsos: matau, kad Dievas veikia. Visada sakau kunigui, jei iš tų 40 vaikų, su kuriais dabar užsiimame, liks trys ar du, bus labai gerai. Verta dirbti dėl tų kelių, kurie paskui taps apaštalais savo šeimose.

Egidijus Živaitis. Dažnai vyrauja nuostata, kad šiuolaikiniai jauni žmonės yra beviltiški, jog visi jie narkomanai, prostitutės ir kas tik nori. Man tenka tėvams, netgi pačių vaikų tėvams aiškinti: „Tikėkite savo vaikais – jie atsigaus, dabar paauglystė, jie triukšmauja, bet tai praeis. Taip juk turi būti, jie turi šitai išgyventi. Formos keičiasi, bet kadaise ir mes tai perėjome.

Inga Petrikonienė. Kai perduodi tą žinią ir matai, kad ji paliečia vaikus, tai ir matai tikslą. Kiekvienais metais einame pėsčiomis 130 km iš Jonavos į Šiluvą. Mokiniai visada klausia: ar eisim kitais metais? Būtinai nori dalyvauti, nors kursas gal jau pasikeitė. Jie išgirsta Rožinio maldą, giesmes. Einame kaip avantiūristai, nes kartu su broliais pranciškonais – be nieko, prašome žmonių pagalbos. Vaikai suabejoja: „Kaipgi, ar bus galima svetimų žmonių prašyti duonos?“

Kai jaunas žmogus žino, kad jo misija pasaulyje – atkurti pasitikėjimą, pasijunta kitoks.

Nueiname į parapiją, kunigas sako: „Ką jūs – niekas jūsų čia neleis, duodu jums šarvonės salę – nakvokit ten“. Vaikai nesutinka ten miegoti, tad pusė jų meldžiasi, kiti eina prašyti nakvynės pas žmones… ir galiausiai gyventojai nepasidalija piligrimais. Taip atkuriamas pasitikėjimas jaunais žmonėmis. Kai jaunas žmogus žino, kad jo misija pasaulyje – atkurti pasitikėjimą, pasijunta kitoks. Kokie skambūs žodžiai: atkurti pasitikėjimą, bet jeigu jie nusėda, verta dėl to stengtis.

Kalbino ir užrašė Saulena Žiugždaitė