2010 05 26

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Lorenzo Bertocchi. Pedofilijos šaknys ir Katalikų Bažnyčia

Kiek pedofilijos atvejų užregistruota Katalikų Bažnyčioje? O kiek jų aptinkama visuomenėje? Kas skatina pedofilijos kultūrą? Ir kaip nutiko, kad ši kultūra užkrėtė net ir dalį Katalikų Bažnyčios?

Neseniai publikuotoje knygoje „Tyrimas apie pedofiliją Bažnyčioje“ (Indagine sulla pedofilia nella Chiesa, leidykla Fede & Cultura) šias temas išsamiai gvildena grupė italų ekspertų: Francesco Agnoli, Massimo Introvigne, Giuliano Guzzo, Luca Volonté ir Lorenzo Bertocchi 

Katalikų naujienų agentūra ZENIT neseniai paskelbė interviu su vienu iš šios knygos autorių, krikščionybės istoriku, tinklaraščio www.libertaepersona.org/dblog/. bendradarbiu Lorenzo Bertocchi (Lorenco Bertoki). Vertą dėmesio interviu siūlome ir mūsų skaitytojams.

Kiek pedofilijos atvejų užfiksuota Bažnyčioje?

Jeigu tokių atvejų būtų tik vienas, ir to jau būtų per daug. Asmuo, kuris Bažnyčioje aiškiausiai tai supranta, yra būtent Benediktas XVI. Tai pasakius, manau, būtina suprasti šio reiškinio mastą – pirmoji knygos dalis Massimo Introvigne kaip tik ir padeda susidaryti bendrą reiškinio vaizdą. Pavyzdžiui, JAV remiantis patikimais akademiniais tyrimais nuo 1950 iki 2002-ųjų galima pedofilija buvo apkaltinti 958 kunigai iš 109 000, tačiau kaltais pripažinti mažiau nei 100.

Austrijoje tuo pačiu laikotarpiu pasitvirtino 17 kaltinimų, susijusių su Bažnyčia, tuo tarpu kitose sferose – jų skaičius siekia 510. Šie duomenys pasako daug arba nieko, vis dėlto jie tikrai rodo akis badančią tendenciją, kuri visiškai paneigia hipotezę, siekiančią įteigti požiūrį – esą „visi jie vienodi“.

Atskira kalba būtų apie neteisingų kaltinimų atvejus, pavyzdžiui, tokius kaip mestus kun. Giorgio Covoni, dviem Bergamasko vienuolėms, tėvui Kinsellai ir vienuolei Nora Wall Airijoje. Visi šie asmenys buvo kaltinti piktnaudžiavimu, bet vėliau išteisinti. Tai svarbūs faktai, nes rodo, kad kartais kaltinimai kyla iš ne visada aiškių tendencijų.

O visuomenėje?

Žvelgiant į duomenis, susidaro vaizdas, kad pedofilija paplitusi įspūdingai plačiai. Viename iš Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO, Ženeva, 2006) raportų (Global Estimates of Health Consequences due to Violence Against Children) nurodoma, pavyzdžiui, kad 2002 metų duomenimis pasaulyje apie 150 milijonų mažamečių mergaičių ir 73 milijonai berniukų yra priverstinai įtraukiami į vienokią ar kitokią lytinio piktnaudžiavimo formą.

Žvelgiant į duomenis, susidaro vaizdas, kad pedofilija paplitusi įspūdingai plačiai.

Jungtinių Tautų ataskaita, pateikta Generalinėje Asamblėjoje 2009 m. liepos 21 d., atkreipia dėmesį į situaciją internete: pasaulio mastu pedopornografinės pakraipos tinklalapių skaičius nuolat auga svaiginamu greičiu. Pavyzdžiui, 2001 metais jų buvo 261 653, o 2004-aisiais priskaičiuojama 480 000. Augimo tendenciją patvirtina ir kasmetiniai Meter asociacijos, kurią įkūrė italas kun. Di Noto, raportai.

Duomenys apie internetą, mano galva, yra paradigminiai, turint omenyje interneto vietą mūsų socialiniame gyvenime. Jie patvirtina idėją, kad žiniasklaidoje vykdoma kampanija, siekianti Katalikų Bažnyčiai priklijuoti pedofilų priedangos etiketę, turi nemažą išankstinio nusistatymo dozę.

Kokia kultūra skatina pedofiliją?

Problemos esmė – vadinamoji „sekso kultūra“, kuri ypač nuo vadinamųjų 1968-ųjų sužadino tikrą revoliuciją, skatinančią „nugriauti visus tabu“. Pornografijos paplitimas, kuris tapo tam tikra šios revoliucijos vėliava, akivaizdus. Vyraujanti nuomonė, kuri pateisina bet kokio pobūdžio lytines sąjungas, kyla iš tokių autorių minčių kaip De Sade’o, Freudo, Frommo, Reicho, Marcuse’o ir kt. Juos galėtume pavadinti orgazmo išaukštinimo pranašais.

Francesco Agnoli mūsų aptariamoje knygoje pateikia keletą pavyzdžių, rodančių, kad ši kultūra vis dar gyvybinga ir paplitusi. Pavyzdžiui, Olandijoje už pedofiliją pasisakanti partija buvo paleista todėl, kad nesurinko pakankamo parašų skaičiaus, o ne įstatymo galia. Tų metų seksualinės revoliucijos tikslas buvo pulti bet kokio tipo autoritetą, pradedant Dievu. Deja, šitai paliko pėdsaką ir Bažnyčios viduje.

Kaip, kada ir kodėl pedofilijai palanki kultūra prasiskverbė į seminarijas ir Bažnyčią?

Apie tai savo laiške Airijos katalikams rašo Benediktas XVI, kuris analizavo ne vien Airijos kunigų atvejus, bet ir šio reiškinio šaknis. Jis mini faktą, kad „Vatikano II susirinkimo pateikta atsinaujinimo programa kartais buvo blogai suprasta“. Be jokios abejonės, jis turi omenyje septintojo ir aštuntojo dešimtmečio laikotarpį, per kurį vadinamasis „atvirumas pasauliui“ vedė Bažnyčią prie tikėjimo atšalimo ir laipsniškos sekuliarizacijos.

Socialinis puolimas prieš kiekvieną autoriteto principą, lydimas garsaus šūkio „draudžiama drausti“, prasiskverbė į Bažnyčią, į seminarijas, kur tam tikra interpretacija galiausiai supainiojo discipliną su dialogu; todėl kandidatai į kunigystę buvo atsijojami stambesniu rėčiu.

Socialinis puolimas prieš kiekvieną autoriteto principą, lydimas garsaus šūkio „draudžiama drausti“, prasiskverbė į Bažnyčią.

Kardinolas Caffarra tuo klausimu yra patikslinęs: „Bažnyčia turi teisę nusistatyti kriterijus, ką priimti ir ko nepriimti į kunigystę, ir tos teisės jai niekas negali paneigti.“ Šiandien kaip dar niekada šia teise privalu pasinaudoti. Tie, kas galvoja, kad problema yra kunigų celibatas, turėtų pabandyti paaiškinti, kodėl tarp protestantų dvasininkų, kurie gali tuoktis, pasitaiko ne mažesnio masto lytinio piktnaudžiavimo atvejų.

Kodėl organizuota ir praktikuojama pedofilija, kurią lydi seksualinis turizmas, nekelia didelio triukšmo ir nėra pažabojama?

ECPAT tyrimas parodė, kad pasaulyje apie 80 milijonų turistų keliauja ieškodami seksualinės pasiūlos. Remiantis Intervita – Italijoje veikiančios nepelno organizacijos duomenimis – 10 milijonų mažamečių yra įtraukti į šią visos planetos mastu veikiančią rinką, kurioje sukasi 12 milijardų dolerių siekiantys pinigų srautai.

Anot Parmos universiteto tyrimo, atlikto ECPAT* užsakymu, „tipiškas turistas“ visai nepanašus į monstrą: 90% atvejų tai – asmuo tarp 20 ir 40 metų, turintis vidutinį išsilavinimą, geras pajamas, neretai – susituokęs. Tuo tarpu aukos paprastai yra 11–15 metų amžiaus mergaitės, o 13–18 metų – berniukai.

„Seksualinis turizmas“ daugelyje kraštų yra laikomas nusikaltimu, bet tai netrukdo jam tapti klestinčia industrija.

Toks „turizmas“ daugelyje kraštų yra laikomas nusikaltimu, bet tai netrukdo jam tapti klestinčia industrija, ir būtent todėl, kad šis reiškinys tapo industrija, jį sunku pažaboti.

Yra dar vienas, radikalesnis motyvas, kurį derėtų patyrinėti toje minėtoje „sekso kultūroje“. Egzistuoja politinė raiška, tapusi toje „kultūroje“ kilusių temų vėliavneše, ir ji užsiima tikru lobizmu.

Kur riba tarp tikrovės ir moralinio falšo?

Nemaža mūsų postmodernios visuomenės dalis priima arba pateisina embrionų naikinimą, nes nelaiko jų žmogiškomis būtybėmis, prekiauja kiaušialąstėmis ir spermatozoidais tarsi kokiais sausainiais, vyriškumą ir moteriškumą mėgina traktuoti kaip paprasčiausias kultūrines etiketes, skleidžia pornografiją kaip dar vieną pramogos formą, o mirtį padedant gydytojui norėtų paversti kilniu pasirinkimu.

Kadangi tiesa iškreipiama, šiandien susiduriame su tokio masto etine sumaištimi, kad tikrovė išnyksta dėl subjektyvumo įsigalėjimo.

Matome, kad nemoralų dvasininkų elgesį smerkia ta pati kultūrinė terpė, kuri pasirengusi priimti kiekvieną pavienio žmogaus apsisprendimą. Ją skatina ne vien ideologinė, bet ir ekonominė motyvacija, kaip tai įrodo amerikiečių teisinių paslaugų biurai, kurie uždirbo milijardus dolerių, pasinaudodami beatodairiškais pedofilijos kaltinimais.

Kaip derėtų vertinti popiežiaus Benedikto XVI „nulinę toleranciją“ šiam reiškiniui?

Popiežiaus noras viską iškelti į dienos šviesą, mano galva, yra puikus pavyzdys ne tik Bažnyčiai, bet ir visiems visuomenės sektoriams, kurie buvo ar vis dar yra susiję su šiuo liūdnu reiškiniu.

2005-ųjų gavėniai parengtose Kryžiaus kelio meditacijose anuomet dar kardinolas J. Ratzingeris aiškiai kalbėjo apie būtiną Bažnyčios vidinį apsivalymą. Tačiau šis jo troškimas nėra teisuoliškumas, bet tikro teisingumo siekis, kad Bažnyčia dar labiau suspindėtų kaip „viena, šventa, katalikiška ir apaštalinė“.

„Nuodėmės“ tema tampa vis mažiau madinga, ją nustumia į šalį psichologijos ir sociologijos gausa.

Tokiu „stiliumi“ pasižymi visas Benedikto XVI pontifikatas. Jo apsivalymo recepto spektras – 360°: tęstinumo hermeneutika, racionalumo išplėtimas, Arso Klebono pavyzdys Kunigų metams, dėmesys liturgijai, nulinė tolerancija pedofilijos skandalui ir t. t. Ko gero, tikroji problema yra ta, kad kiekvienas mėgina pasiimti iš jo žodžių tik sau artimas mintis, o ne visą jo mokymą.

Kaip Katalikų Bažnyčia galės įveikti žmones plačiai apėmusį sąmyšį ir sutrikimą?

Visi katalikai yra kviečiami sugrįžti prie tikėjimo pamatų, kad būtų autentiški Prisikėlusio Viešpaties liudytojai arba, kaip sako Luca Volontè, „turime aiškiai suprasti, jog Kristus visada yra su mumis.“ Lankydamasis Fatimoje, Benediktas XVI teigė, kad Bažnyčia kenčia dėl vidinių „priežasčių“.

Be abejo, jis turėjo omenyje žaizdas, kurias sukėlė piktnaudžiavimo atvejai, bet, manau, ir esminio doktrininio aiškumo būtinybę, sugrįžimą prie esmės. Deja, šiandien toks aiškumas nėra savaime suprantamas dalykas, kas taip pat sukelia sumaištį žmonių galvose.

Sutinku su išvada, kurią savo straipsnyje pateikia Agnoli: malda, antgamtiškumo pajutimo atgavimas, veiksmingas Bažnyčios valdymas ir, pridurčiau, gilus nuodėmės supratimas. „Tikrasis priešas, kurio reikia bijoti ir su kuriuo reikia kovoti, yra nuodėmė, dvasinis blogis, kuris kartais, deja, užkrečia taip pat ir Bažnyčios narius“, – sakė popiežius gegužės 16 d. maldininkams Vatikane.

Gaila, bet labai dažnai katechezėje „nuodėmės“ tema tampa vis mažiau madinga, ją nustumia į šalį psichologijos ir sociologijos gausa. Prisipažinimas, jog esu nusidėjėlis, atveria kelią priimti Dievo Gailestingumą. Meilė Tiesoje – nėra kito būdo sugrąžinti viltį nūdienos žmonėms.

*ECPAT yra pasaulinis tinklas, organizacijų ir asmenų, siekiančių panaikinti vaikų prostituciją, vaikų pornografiją ir vaikų prekybą seksualinio išnaudojimo tikslais. ECPAT santrumpa reiškia: ‘End Child Prostitution, Child Pornography and Trafficking of Children for Sexual Purposes’. (Sustabdykime vaikų prostituciją, vaikų pornografiją ir prekybą vaikais seksualiniais tikslais).

ECPAT turi specialų statusą Jungtinių Tautų Europos ekonomikos ir socialinių reikalų taryboje (ECOSOC).

Pagal Zenit.org parengė S. Žiugždaitė