2010 05 28

Gražina Sviderskytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Gražina Sviderskytė. Lietuva gali pralošti žiniasklaidą

Viešoje erdvėje žiniasklaidos tema – nyki, tuščia ir nuvalkiota. Tokios tampa temos, kurios yra intrigų, paskalų ar mados reikalas ir kurios iš esmės niekam nerūpi. Kaip Garliavos sukilimas: triukšmo daug, o veiksmų mažai arba visai nėra. Panašiai vaidinamas rūpestis dėl žiniasklaidos.

Viešumoje neišgirsi dalykiškos, taiklios ir veiksnios žiniasklaidos kritikos. Jei užverda žodžių mūšiai, tai jie atrodo it grybų karas. „Susirūpinusiųjų“ kariaunos avangardas mosuoja vėliavomis ir transparantais: už kietą ir padorią žiniasklaidą, už pilietišką ir kultūringą žurnalistiką! Tačiau vėliavnešiai, matyt, neišmano, ką tokie šūkiai reiškia, nes kovinę dvasią kursto rėkaudami priešingai: velniop tą žiniasklaidą ir žurnalistus! Kai seržantas bobausis užkriokia, kad spaudos jis neskaito ir lietuviškos televizijos nežiūri, tuomet ir paskutiniam lepšiui rikiuotės gale pasidaro aišku: išgaišėlė žiniasklaida teverta palikti dvėsti.

Lietuvos žiniasklaida tą ir daro: kankinamai lėtai, bet užtikrintai išleidinėja dvasią. Iš pradžių nyko kokybiškai, dabar – jau ir kiekybiškai. Ji neverta, jos nereikia, ir ji NYKSTA. Ir tai niekam nerūpi.

Nereikia būti analitiku, kad suprastum, jog tokia grybiška naikinimo ideologija yra netikusi. Bet Lietuvoje ja vadovaujasi visi. Ne tik komentarus internete pyškinantys visažiniai anonimai. Unikalių galių šalyje turintys kultūros atstovai – taip pat. Realią valdžią turintys tautos atstovai – irgi.

Delfi.lt komentuotojas Kumpis: „Man tokios žiniasklaidos kokia yra dabar nereikia. Gali visai uždrausti.“ Filosofas A. Šliogeris: „Pažaboti šitą prakeiktą žiniasklaidą, prakeiktą televiziją!“ Premjeras A. Kubilius: „Aš naktimis miegu. Kodėl jūs naktimis transliuojate?“

Dėl daugelio dalykų Lietuvos žiniasklaida yra verta  rimtų priekaištų, čaižios kaip botagas kritikos. Bet jei kritiką suprantame kaip tyrimą, nagrinėjimą, aptarimą, vertinimą, tai jos nėra. Patyčios ar keiksmai rodo neišmanymą ar neįgalumą. Šitaip geriausiu atveju galima prisišaukti intelekto nesužalotų veidų redakcijų langams daužyti. Ko šitaip galima pasiekti? Jau matėme per riaušes prie Seimo: nieko. Taigi šitaip reiškiamas rūpestis yra veidmainiškas.

Žiniasklaidos gėdai reikia pripažinti, kad nėra ir veiksnios savikritikos. Savitvarkos nebuvimas žiniasklaidoje, deja, vertas atskiro komentaro.

Žinoma, šalyje prastas švietimas ir pašlijusi psichinė sveikata. Dėl to nekeista, kad žmonės yra impulsyvūs ir agresyvūs, kenčia nuo depresijos. Tačiau net gyvuliukai nepraranda savisaugos instinkto. Kodėl mes jį prarandame?

Kad ir kaip būtų išgaišusi, žiniasklaida yra didžiulė jėga. Jei patys jos nevertiname ir nemokame ja naudotis, atsiranda gudresnių.

Šiemet jau kelissyk skelbti TNS Gallup duomenys apie šalyje smarkiai augantį rusiško radijo ir rusiškų televizijų populiarumą. 2010-uosius pradėjome žinia apie Pirmojo Baltijos kanalo (rus. Pervyj Baltiskyj Kanal, trumpiau – PBK) lyderystę naujametę naktį, kai Vilniuje jis buvo žiūrimiausias. Kabelinę televiziją žiūrintys vilniečiai PBK mėgo ir anksčiau. Bet PBK triumfas per Naujuosius buvo lūžis, antausis lietuviškiems kanalams. Ir ką gi? Nieko.

Metų vidurį pasitinkame dar rimtesniais signalais: PBK įsitvirtino penktoje vietoje po stipriausių nacionalinių Lietuvos televizijų (LTV, LNK, TV3, Baltijos TV). Didmiesčiuose veržiasi į ketvirtą vietą. Pagal reklamos apimtis skelbiasi pasiekęs trečią. PBK sėkmė ypač įspūdinga turint galvoje, kad jis netransliuojamas analoginiu būdu, tik kabeliniu, skaitmeniniu ir palydoviniu.

Lietuvos komerciniai nacionaliniai transliuotojai reaguoja taip, kaip dera uab‘ams: gelbsti savo verslą. Nutildo besispyriojančius žurnalistus ir telkia prodiuserius, vadybos bei rinkodaros asus kovai dėl reitingų ir reklamos. Greičiausia išdava – nuo intelekto apvalyta, masei pataikaujanti programa, kurioje yra ir pigių rusiškų laidų, serialų. Toliau grynindami programas, daugelis komercinių transliuotojų galėtų nebežaisti žinių laidų ir vietoje jų rodyti, pavyzdžiui, pikantiškas pramogų naujienas. Bet daugelis, matyt, dėl žinių turi kitų interesų, nes ambicijų kurti kokybę neparodo, tik dūsauja dėl pavakariais smuktelinčių reitingų..

Uab‘ų neverta teisinti, bet juos galima šiaip taip suprasti. O ką daro visuomeninis nacionalinis transliuotojas, LTV?

Nerangus, amžinai skurstantis, it pelų maišas: tampa kriauše taikliems konkurentų ir kitų interesų grupių spyriams. Dar neapkarpiusi analoginių transliacijų trukmės ir tebeturėdama bene geriausias žiūrovų pasiekiamumo galimybes, LTV tapo ranka pasiekiama PBK. Vidinis išglebimas ir politikų apynasris padarė savo.

Ar politikai LRT toliau laikys primygę it pigų mažmožį, kuris tėra vertas pataikauti jų skoniui ir tarnauti jų reikmėms? O gal sukrus atsinaujinanti LRT taryba, ką tik išsirinkusi veiklų pirmininką ir vasarą pakeisianti trečdalį narių? Jei toliau bus kaip buvę – tikėtina, kad lietuviškų televizijų rinka greitai primins mamutų kapines su lietuviškais antkapiais ir rusakalbiu sargu. Nes niekam nerūpi.  

Kodėl čia tiek dėmesio nacionaliniams televizijos transliuotojams? Pirmiausia todėl, kad Rusijos spauda turbūt niekada nenurungs lietuviškos, o Rusijos televizija įveikti lietuvišką, pasirodo, gali. Būta nerimo, kad rusiškas kapitalas smelkiasi į Lietuvos žiniasklaidą. Bet akivaizdu, kad užvaldant šalies žiniasklaidos priemones tektų dangstyti kapitalo tapatybę, muilinti savinaudą ir dar atmušinėti kokio nors Transparency International priekaištus. Savas transliuotojas sutaupo nervų ir uždirba daugiau pinigų.

Televizijos yra ypač svarbios todėl, kad apžioja didžiąją dalį visos reklamos žiniasklaidoje. TNS duomenimis, užpernai rinka viršijo pusę milijardo litų – 542,2 milijono. Pernai smuko 39,2 % ir susitraukė iki 329,6 milijono. Bet televizijos ir užpernai, ir pernai atsiriekė per 40 %.   

Televizijos yra populiariausios, taigi įtakingiausios žiniasklaidos priemonės. Nors atotrūkis nuo radijo ir interneto nėra didelis, statistika liudija, kad vidutinis Lietuvos vartotojas joms skiria daugiausia laiko (vidurkis svyruoja apie 3,5–4 val. per savaitę). Taigi žmonės skaito vis mažiau spaudos, dar neužsisklendžia internete ir tradiciškai žiūri televizijas. Pažįstu tik vieną žmogų, kuris tikrai niekada neįsijungia televizoriaus ir jį laiko palovyje; bet jis žiūri vertesnes televizijos laidas per kompiuterį… Televizijos išlieka prioritetiniu informacijos, žinių ir pramogų šaltiniu. Dėl to yra ypač svarbios visuomeniniam, politiniam, ekonominiam, kultūriniam šalies gyvenimui.

Taigi klausimas būtų toks: jei žiniasklaida su televizijomis priešaky yra tokia svarbi, tai kaip galima ją niekinti ir niokoti, dergti ir marinti kaip paskutinį niekalą? Koks žioplys gali ją nuvertinti ir palikti likimo, visokių perėjūnų ir juolab atėjūnų valiai?

Atsakymas – bjaurus, nors ir skamba kaip vieno televizijos projekto pavadinimas: Lietuva gali.