Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Savęs beieškant

Vi­si žmo­nės sie­kia tai­kos pir­miau­sia su sa­vi­mi pa­čiais. Tai bū­ti­na, nes sa­vai­me ne­ran­da­me ra­my­bės net mū­sų pa­čių bū­ty­je. Tu­ri­me mo­ky­tis ben­drau­ti pa­tys su sa­vi­mi dar prieš tai, kai ga­lė­si­me ben­drau­ti su ki­tais žmo­nė­mis ir su Die­vu.

Žmo­gus, ne­san­tis san­tar­vė­je su sa­vi­mi pa­čiu, bū­ti­nai sa­vo vi­di­nę ko­vą nu­kreips į vi­suo­me­nę, ku­rio­je gy­ve­na, ir vi­sur ap­link sa­ve skleis kon­flik­to už­kra­tą. Net tuo­met, kai jis sten­gia­si da­ry­ti ge­ra ki­tiems, jo pa­stan­gos yra be­vil­tiš­kos, nes jis ne­ži­no, kaip da­ry­ti ge­ra sau pa­čiam.

Di­džiau­sio ide­a­liz­mo aki­mir­ko­mis jam ga­li at­ei­ti į gal­vą min­tis ki­tus žmo­nes pa­da­ry­ti lai­min­gus – ir tai mė­gin­da­mas pa­da­ry­ti, jis pri­slėgs juos sa­vo pa­ties ne­lai­min­gu­mu. Ki­tus da­ry­da­mas lai­min­gus, jis kaž­kaip sten­gia­si at­ras­ti sa­ve pa­tį. Dėl to jis ima­si šio dar­bo ir pa­ga­liau jis gau­na tai, ką į jį yra įdė­jęs: sa­vo pa­ties su­tri­ki­mą, sa­vo pa­ties dvi­ly­pu­mą ir sa­vo pa­ties ne­lai­min­gu­mą.

Žmo­gus, ne­san­tis san­tar­vė­je su sa­vi­mi pa­čiu, bū­ti­nai sa­vo vi­di­nę ko­vą nu­kreips į vi­suo­me­nę, ku­rio­je gy­ve­na, ir vi­sur ap­link sa­ve skleis kon­flik­to už­kra­tą.

Be­vil­tiš­ka steng­tis bū­ti san­tar­vė­je su sa­vi­mi, ieš­kant pa­si­ten­ki­ni­mo vi­sa­me ka­me, ką esa­me pa­da­rę. Kad nu­rim­tu­me sa­vo pa­čių bū­ties ra­my­bė­je, tu­ri­me iš­mok­ti at­si­ri­bo­ti nuo mū­sų pa­čių veik­los re­zul­ta­tų. Tu­ri­me kaž­kiek ati­trūk­ti nuo re­zul­ta­tų, ku­rių ne­ga­li­me kon­tro­liuo­ti, ir pa­si­ten­kin­ti ge­ra va­lia ir dar­bu, nes tai yra ty­li mū­sų vi­di­nio gy­ve­ni­mo iš­raiš­ka.

Tu­ri­me bū­ti pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu ne­ste­bė­da­mi, kaip gy­ve­na­me, dirb­ti ne­si­ti­kė­da­mi grei­to at­ly­gio, my­lė­ti ne­pa­tir­da­mi tuoj pat pa­si­ten­ki­ni­mo ir bū­ti ne­su­lauk­da­mi jo­kio ypa­tin­go pri­pa­ži­ni­mo.

Tik ta­da, kai esa­me ne­pri­si­ri­šę prie sa­vęs pa­čių, ga­li­me bū­ti san­tar­vė­je su sa­vi­mi pa­čiais. Ne­ra­si­me lai­mės sa­vo dar­be, jei nuo­lat mė­gin­si­me iš­plės­ti sa­ve ana­pus sa­vęs ir ana­pus sa­vo dar­bo sri­ties, kad įsi­ti­kin­tu­me esą di­des­ni, ne­gu iš tie­sų esa­me.

Mū­sų krikš­čio­niš­kas li­ki­mas iš tie­sų yra di­dis, ta­čiau mes ne­ga­li­me pa­siek­ti di­dy­bės, ne­si­lio­vę do­mė­ję­si sa­vo di­dy­be, nes jau pa­ti mū­sų di­dy­bės idė­ja yra iliu­zi­nė ir jei mes jai teik­si­me per­ne­lyg daug dė­me­sio, bū­si­me su­gun­dy­ti ne­tek­ti Die­vo mums duo­tos bū­ties ra­my­bės bei sta­bi­lu­mo ir steng­si­mės gy­ven­ti mi­tu, ku­rį pa­tys sau esa­me su­si­kū­rę.

To­dėl di­dis da­ly­kas yra bū­ti ma­žam, t. y. bū­ti sa­vi­mi. O kai iš tie­sų esa­me sa­vi­mi, pra­ran­da­me di­dži­ą­ją da­lį tuš­čios sa­vo sa­vi­mo­nės, ku­ri mus nuo­lat ver­čia ly­gin­ti sa­ve su ki­tais, kad ma­ty­tu­me, ko­kie di­de­li esa­me.

***

Ne­ga­li­me iš­veng­ti ne­pra­lei­dę es­mės be­veik vi­sa­me ta­me, ką da­ro­me. Na, ir kas? Gy­ve­ni­me nė­ra svar­biau­sia iš vis­ko kaž­ką gau­ti. Pats gy­ve­ni­mas yra ne­to­bu­las. Vi­sos su­kur­tos bū­ty­bės, vos tik pra­dė­ju­sios gy­ven­ti, pra­de­da mir­ti ir nie­kas nė iš vie­nos iš jų ne­si­ti­ki, kad ji taps vi­siš­kai to­bu­la ir to­kia iš­liks. Kiek­vie­nas at­ski­ras da­ly­kas tė­ra kon­kre­taus jo rū­šiai pla­nuo­to to­bu­lu­mo es­ki­zas. Ko­dėl tu­rė­tu­me no­rė­ti, kad tai bū­tų kaž­kas dau­giau?

Jei per­ne­lyg sten­gia­mės ras­ti tik­rą to­bu­lu­mą vi­sa­me ta­me, kas yra su­kur­ta, liau­na­mės ieš­ko­ję to­bu­lu­mo ten, kur jis tik ga­li bū­ti ras­tas, t. y. Die­ve. Vi­sų da­ly­kų ne­to­bu­lu­mo, jų ne­pa­sto­vu­mo, tra­pu­mo, jų nuo­puo­lio į ne­bū­tį pa­slap­tis yra ta, jog jie tė­ra še­šė­li­nė iš­raiš­ka tos vie­nin­te­lės Bū­ties, iš ku­rios jie gau­na sa­vo bū­tį. Jei­gu jie bū­tų vi­siš­kai to­bu­li ir sa­vai­me ne­kin­tan­tys, jie ne­įvyk­dy­tų sa­vo­jo pa­šau­ki­mo, ku­rio es­mė – šlo­vin­ti Die­vą sa­vo są­ly­giš­ku­mu.

Troš­ki­mas „bū­ti to­kiems kaip die­vai“ – ne­kin­ta­mai to­bu­lais sa­vo pa­čių bū­ty­je – pa­ska­ti­no Ado­mą ir Ie­vą pa­ra­gau­ti už­draus­to me­džio vai­siaus. Kas ga­lė­tų bū­ti nuo­bo­džiau už ne­si­kei­čian­tį vy­rą ir ne­kin­tan­čią mo­te­rį, ku­rie am­ži­nai lik­tų to­kie pat!

Kol esa­me že­mė­je, kaip tik ir tu­ri­me bū­ti ne­to­bu­li, ne­už­baig­ti, ne­pa­ten­kin­ti sa­vi­mi, kin­tan­tys, ne­sėk­min­gi, be­tur­čiai ir sil­pni, sku­ban­tys į ka­pą. Ta­čiau Die­vo ga­lia, Jo am­ži­ny­bė, Jo ra­my­bė, Jo pil­nat­vė ir Jo šlo­vė kaž­ko­kiu bū­du pa­slap­čia tu­ri ras­ti ke­lią į mū­sų gy­ve­ni­mus, kol mes dar esa­me čia, kad bū­tu­me Ja­me am­ži­nai at­ras­ti to­kie, ko­kius Jis mums sky­rė bū­ti.

San­ty­ki­nis to­bu­lu­mas, ku­rį tu­ri­me pa­siek­ti šia­me gy­ve­ni­me, tai gy­ve­ni­mas, iš ku­rio yra pa­ša­lin­tos ar įveik­tos iš es­mės vi­sos kliū­tys Die­vo mei­lei.

O Ja­me, mū­sų am­ži­ny­bė­je, ne­be­bus kai­tos iri­mo pras­me, bet bus be­ga­li­nė įvai­ro­vė, gy­ve­ni­mo nau­ju­mas, ju­dė­ji­mas į prie­kį ne­ri­bo­to­je Jo gel­mė­je. Po­il­sis ir veiks­mas ne­be­keis vie­nas ki­to, nes bus vîena. Vis­kas vie­nu me­tu bus tuš­čia ir pil­na. Ta­čiau tik to­kiu at­ve­ju, jei bū­si­me at­ra­dę, kaip su­de­rin­ti tuš­tu­mą ir pil­nu­mą, ge­rą va­lią ir men­kus re­zul­ta­tus, klai­das ir sėk­mes, dar­bą ir po­il­sį, kan­čią ir džiaugs­mą taip, kad vi­sa tai pa­si­tar­nau­tų mū­sų gė­riui ir Die­vo gar­bei.

San­ty­ki­nis to­bu­lu­mas, ku­rį tu­ri­me pa­siek­ti šia­me gy­ve­ni­me, jei gy­ven­si­me kaip Die­vo sū­nūs, nė­ra dvi­de­šimt ke­tu­rios va­lan­dos per die­ną at­lik­tų to­bu­lų do­ry­bės ak­tų, bet gy­ve­ni­mas, iš ku­rio yra pa­ša­lin­tos ar įveik­tos iš es­mės vi­sos kliū­tys Die­vo mei­lei.

Vie­na pa­grin­di­nių kliū­čių šiam ne­sa­va­nau­diš­kos ar­ti­mo mei­lės to­bu­lu­mui – tai sa­va­nau­diš­kas sie­kis iš vis­ko gau­ti kuo dau­giau, bū­ti la­bai sėk­min­gam sa­vo pa­ties ir ki­tų žmo­nių aky­se. At­si­kra­ty­ti šiuo sie­kiu ga­li­me tik su­tik­da­mi kaž­ko ne­tek­ti be­veik vi­so­je sa­vo veik­lo­je.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ne­ga­li­me vis­ko iš­mok­ti, vis­ko pa­ra­gau­ti, vis­ką su­pras­ti, iš­sem­ti kiek­vie­ną pa­tir­tį iki pas­ku­ti­nio la­še­lio. Ta­čiau jei tu­rė­si­me drą­sos be­veik vis­ką pa­lik­ti, tuo­met tur­būt pa­jėg­si­me iš­lai­ky­ti vie­ną mums bū­ti­ną da­ly­ką, kad ir kas tai bū­tų. Jei per­ne­lyg trok­ši­me tu­rė­ti vis­ką, mes be­veik ne­abe­jo­ti­nai pra­lei­si­me ir tą vie­ną da­ly­ką, ku­rio mums rei­kia.

Lai­mė – tai at­ras­ti, kas gi mū­sų gy­ve­ni­me tas „vie­nas bū­ti­nas da­ly­kas“ ga­lė­tų bū­ti, ir no­riai at­si­sa­ky­ti vi­so ki­to. Nes tuo­met, die­viš­ko­jo pa­ra­dok­so bū­du, su­pra­si­me, kad ir vi­sa ki­ta yra ati­duo­ta mums kar­tu su tuo vie­nin­te­liu da­ly­ku, ku­rio mums rei­kė­jo.

Iš knygos: Tho­mas Mer­ton. Nė vie­nas žmo­gus nė­ra sa­la. Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.

Vertė Kipras Kristijonas Šimulynas

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu