Kęstas Kirtiklis. Apie ES projekto braškėjimą

Betyrinėdamas ne vien mane sudominusią „Delfi“ portalo užsakymu atliktą Spinter apklausą mintijau, ne apie, pasak Tomo Vilucko, ne itin vykusius Katalikų Bažnyčios Lietuvoje viešuosius ryšius ir tikrai ne apie Lietuvos piliečių požiūrį į kunigų celibatą. Mintijau, kokių atsakymų gautume, performulavę pagrindinį apklausos klausimą „Kaip manote, ar keičiantis visuomenei, Katalikų Bažnyčia turėtų peržiūrėti savo požiūrį į visuomenės gyvenimo realijų nebeatitinkančius dalykus (kontracepciją, skyrybas, celibatą ir pan.?“), pavyzdžiui, taip: „Kaip manote, ar, keičiantis pasauliui, Lietuvos visuomenė turėtų peržiūrėti savo požiūrį į gyvenimo realijų nebeatitinkančius dalykus (ksenofobiją, homofobiją ir pan.) ir tokiu būdu labiau priartėti prie Europos Sąjungos propaguojamų vertybių?

Kažkodėl net neabejoju, kad Bažnyčios konservatyvumu, viduramžiškumu, tamsumu nepatenkintoji „šiuolaikiškų“ tautiečių dauguma stotųsi piestu vien prieš galimybę pamąstyti apie požiūrio keitimą į tokias gyvenimo realijas. O ką jau kalbėti apie būtinybę keisti požiūrį į jas. Ir jei kokie prancūzai sakytų, kad Lietuvoje vyraujančios pažiūros, nuolat paremiamos jas išpažįstančiųjų kumščiais, yra ko blogo, dar senesnės nei viduramžiai, mes visai nedraugiškai atšautume, kad tie jie geriau jau sau tylėtų ir valgytų savo varles irgi sraiges.

Nors, kita vertus, kas dabar galėtų paneigti, kad būtent paplitusioji tautiečių pozicija atitinka besiformuojančias gyvenimo realijas. Ir visa Europa, nuo Rytų ligi Vakarų, ko blogo, po truputėlį krypsta tų realijų link. Čekijos rinkimai, džiaugsmingai sutikti kai kurių Lietuvos apžvalgininkų, yra gražus to pavyzdys. Pro palengvėjimo džiaugsmą (nauja čekų vyriausybė imsis tokių pat priemonių, kaip mūsiškė, cha, vadinasi, ne mums vieniems taip blogai) neprasiskverbia tai, kad laimėjusioji partija turi gana daug abejonių dėl Europos Sąjungos, o kartu ir dėl jos propaguojamų vertybių.

Nors galbūt ir ne tiek daug, kaip nesenų rinkimų Vengrijoje staigmena – atvirai įvairiafobiška partija „Jobbik“. Apskritai Vengrijos ir jos kaimynų santykiai yra gražus itin specifinio europietiškųjų vertybių interpretavimo (ar veikiau jų ignoravimo) pavyzdys. Vengrijos ir Slovakijos žodiniai karai (beje, itin primenantys Lietuvos valdžios ir Vilnijos lenkų nesusikalbėjimą, kilstelėtą kubu) pasiekė tokį lygį, kad Slovakijos premjeras apkaltino Vengriją „rudojo maro“ platinimu dvigubos pilietybės visiems užsienio vengrams pavidalu. Nors Serbijos ir Rumunijos vyriausybės į Budapešto ketinimus dar nereagavo, tačiau nepanašu, kad naujoji dešinioji Vengrijos vyriausybė siektų taikaus sugyvenimo su savo kaimynais. Ir jokia Europa čia nesvarbi, vengrai nori būti vengrais, o vengras yra tas, kuris pamena, jog Vengrija yra Didžioji Vengrija.

Tokių nuotaikų suvešėjimas nėra būdingas vien Europos rytams, Nyderlandų nacionalinės partijos, skylanti Belgija, neužmirštamasis Le Penas Prancūzijoje, ar miręs, bet „nuolatos gyvas“ Haideris Austrijoje rodo, jog Europos vakaruose atvirumas, tolerancija ir besąlygiška pagarba kitokiam nėra visuotinai priimtos vertybės. Tad kam šioje situacijoje reikalinga jomis pagrįsta Europos Sąjunga?

Grįžkim prie Čekijos. Jos atveju įdomu dar ir tai, jog balsuoti atėjo naujoji čekų karta, kuri nepatyrė komunistinės Čekoslovakijos ir gyvenimo joje subtilybių. Tačiau kartu jie nematė ir tą santvarką griovusios čekiško nacionalizmo bangos. Užaugusi santykiniame pertekliuje, auklėta demokratijos ir įsiliejimo į Europos Sąjungą sąlygomis, čekų jaunuomenė galėjo rinktis tarsi nuo nulio, taip, kaip rinktųsi jokio sukrėtimo prieš dvidešimtmetį nepatyrusi Europos valstybė. Juk būtent jaunuomenės aktyvumas šiuose rinkimuose nustebino apžvalgininkus: raginimai eiti balsuoti ir neatiduoti savo balso bobutei plito Twitteriu, Facebooku ir kitais internetiniais kanalais. Ir jie ėjo.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pasirinkimas balsuoti už dešiniuosius visiškai nieko blogo nereiškia. Na išties, kas bendro tarp Čekijos vidinių ekonominių problemų (kurios esą ir paskatino rinktis tuos, kurie ir buvo išrinkti) ir šitų pavojaus varpų Europos Sąjungos projektui, kuriuos aš čia tarsi bandau mušti. Štai, pas mus irgi dešinioji vyriausybė, na ir?

Kuriam laikui pamirškime ekonomiką ir trumpai pagalvokime apie vertybes. Juk nuolat kalbama, kad reikia kurti ne bankininkų ir vadybininkų, o žmonių Europą. O tokios Europos kontekste euroskeptikas prezidentas ir euroskeptiška vyriausybė pačiame Sąjungos viduryje yra itin keistas reiškinys. Net jei ta šalis ir nėra labai didelė ir reikšminga.

Be to, Čekija, ko blogo, čia ne vienintelė. Briuselio mielai nebeklausytų ne tik ekstremistai Budapešte, gatvėse siautėjantys įstatymų leidėjai Vilniuje. Jo mielai nebeklausytų ir paties Briuselio priemiesčiai, ypač tie, kur iš šiaurės…