2010 06 09

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Kartais įvyksta mažų stebuklėlių

Šalia mūsų egzistuoja žmonės, kurie daro viską, kad pasaulis taptų gražesnis kitiems. Šis tekstas apie juos ir apie tai, jog neverta nuleisti rankų ir gailėtis savęs, kiekvienas galime daryti gerumo darbus kitiems, kiekvienas galime prisidėti prie to, kad pasaulis būtų teisingesnis ir jaukesnis.

Siūlome pasakojimą apie Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos Šv. Kryžiaus namų organizuojama savitarpio pagalbos – paramos grupė darbo netekusiems, ar jo ieškantiems asmenims.  

Mintimis apie šią novatorišką programą dalijasi sesė Onutė Petraškaitė ir Šv. Kryžiaus namų administratorė, projekto koordinatorė Jurgita Vitkauskienė.

Kaip jums kilo idėja rengti programą darbo netekusiems žmonėms?

s. Onutė Petraškaitė. Kryžiaus namų kolektyvas svarstė, kokie į mūsų namus ateinančių žmonių poreikiai. Pastebėjome, kad netrūksta žmonių, staiga netekusių darbo. Jie ateina, prašo pagalbos.

Mūsų namuose jau seniai vyksta programa pensinio amžiaus žmonėms, kurie išeidami į pensiją taip pat tam tikra prasme netenka darbo. Tačiau jiems svarbesnė užsiėmimų pobūdžio programa. O staiga netekusių darbo žmonių grupė – paprastai jaunesnė, 30–50 metų amžiaus. Pirmiausia žmogus, praradęs darbą, patiria didžiulį stresą, todėl norėjome imtis tokių priemonių, kurios sumažintų stresą, ir padėtų jam neprarasti vilties.

Netekęs darbo žmogus ima kaltinti save, savo elgesį, nuolat mąsto apie tai, kaip išgyventi. Labai svarbus tampa vilties klausimas. Dar vienas dalykas, kurį pastebėjome, – kartais labai svarbu tiesiog suvesti žmones. Galimi projektai, įvairios idėjos, pasiūlymai. Kartais vieni turi idėjų, bet nežino, kaip jas įgyvendinti, arba, atvirkščiai, žino, kaip vieną ar kitą idėją būtų galima realizuoti, tačiau jiems tiesiog pritrūksta pačių idėjų. Pamanėme, kad naudingiausia būtų suvesti ne vieną ar du žmones, tačiau įsteigti grupelę. Mąstėme apie savipagalbos grupę. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Šv. Kryžiaus namų kolektyvas mąstė, kuo konkrečiai gali padėti darbą praradusiems žmonėms. Pirmiausia žinojome, kad galime siūlyti teisinę, psichologinę, socialinę bei dvasinę pagalbą. Be to, pamanėme, jog labai svarbu savo patirtimi dalytis tarpusavyje. Bendras dalijimasis suteikia viltį išgyventi, išbristi iš problemų, palaikymą, kad esi ne vienas, bei galimybę suvokti, jog dėl to, kas vyksta, kaltas ne pats žmogus, bet esamas laikotarpis ir sąlygos.

Zenekos nuotrauka

Jurgita Vitkauskienė. Sunkmetis palietė visus. Iš tiesų jutome, kad tokia programa būtina. Todėl ir ėmėmės vykdyti šį projektą, nes žinome, jog praradęs darbą žmogus išgyvena krizę: pradeda menkiau vertinti save, savo ankstesnius sugebėjimus, gali atsirasti slogių minčių. Nedarbo problemos veikia ne tik tiesiogiai žmones, kurie nori dirbti, tačiau neturi darbo, bet ir jų šeimas.

Taigi, šios programos atsiradimui impulsą davė būtent sunkmetis?

O. P. Reagavome į žmonių poreikius. Stebime į Šv. Kryžiaus namus ateinančius žmones, stengiamės atsigręžti į jų problemas, jų poreikius.

Jūs minėjote, kad galite suteikti teisinę, socialinę, dvasinę pagalbą. Kaip manote, kokios pagalbos šiandien reikia dažniausiai?

J. V. Šiuo metu darbo netekusiems žmonėms aktualiausia psichologinė bei dvasinė pusiausvyra. Ateidami žmonės pasakoja, kad labai sunku psichologiškai, neretai kyla problemų šeimoje. Pas mus pirmąjį seminarą veda psichologė. Tačiau vien tuo sunkmečio neįveiksime, todėl organizuojame seminarus apie projektų rašymą, darbo teisę, biudžeto formavimą Tačiau po pirmojo seminarų ciklo supratau, jog būtent psichologinė, dvasinė pagalba šiuo metu aktualiausia.

Galbūt plačiau galėtumėte papasakoti apie seminarus. Kaip jie vyksta?

J. V. Pirmasis mūsų organizuojamas seminaras – motyvacinis. Jo tikslas – motyvuoti žmones, kad daug kas priklauso nuo kiekvieno pastangų, be to, labai svarbu kelti savivertę. Be to, organizuojami dalykiniai užsiėmimai: kaip ieškoti darbo, supažindinama su esama situacija darbo rinkoje Vilniaus mieste ir Lietuvoje, kalbama apie įsidarbinimo galimybes, finansų planavimą, biudžeto formavimą, o svarbiausia – dalijamasi sėkmėmis ir nesėkmėmis tarpusavyje.

O. P. Kaip jau minėjau, netekęs darbo, žmogus ima kaltinti save. Jo savivertė labai sumažėja. Tuomet jam tampa nedrąsu ieškoti, keisti darbo pobūdį arba kryptį, t. y. nežiūrėti tik į tuos darbus, kuriuos dirbo anksčiau, tačiau neatmesti ir kitokio darbo ar užsiėmimo galimybės. Smukusi žmogaus savivertė dažnai neleidžia jam eiti į priekį.

Ar sudėtinga padėti tokiam žmogui? Manau, kad nėra lengva padrąsinti žmogų į esamą situaciją pažvelgti kitaip.

J. V. Situaciją palengvina tai, kad, atėję čia, jie sutinka tokių pačių žmonių, kaip ir jie. Jeigu grupelę sudaro keliolika darbą praradusių asmenų, jie dalijasi tuo, ką išgyvena, kaip sekasi ieškoti darbo.

O.P. Žmones registruodami į seminarus pasakome, kad nesame tie, kurie gali suteikti darbo vietą. Mes galime bendromis pastangomis ieškoti darbo: jį susirasti gali padėti nauji kontaktai, galbūt pasikeitęs požiūris, mąstymas. Svarbu, kad žmogus neturėtų tuščių vilčių.

Seminarus, arba mokymus, kaip mes vadiname, veda specialistai. Kryžiaus namų bendruomenė stengiasi dalyvius palaikyti morališkai, būti kartu, išklausyti, padėti. Pačius seminarus veda psichologė, kvietėmės specialistų iš Darbo biržos, norėdami daugiau sužinoti apie darbo rinką. Mokome žmones kalbėti su darbdaviais, ieškoti, neprarasti savo vertybių, savivertės, atrasti save. Kviečiame finansų specialistą, padedantį išmokti gyventi su mažais finansais. Per seminarus pateikiamos grupinės užduotys, padedančios dalyviams artimiau susipažinti, dirbti kartu, kažką kurti. Po seminarų teikiama individuali psichologinė, teisinė, socialinė pagalba.

Ar susirinkusieji drąsiai dalijasi išgyvenimais? Ar išdrįsta vieni kitų prašyti pagalbos?

J. V. Manau, tai priklauso nuo žmonių, tačiau pirmojo seminarų ciklo dalyviai džiaugėsi, kad sutiko nuoširdžių likimo brolių, žadėjo ir toliau bendrauti. Manau, kad jų bendraminčių ratas prasiplėtė, jie neliko vieni su savo problemomis, užsidarę.

O. P. Turbūt pasisekė todėl, kad susirinko panašios padėties, išsilavinimo žmonės. Mes nemanome, kad visos grupelės bus tokios. Tikrai ne. Bet labai svarbu, kokie žmonės ateina į tuos seminarus. Viskas priklauso nuo buvimo kartu, bendravimo, atsivėrimo, noro padėti. Mes orientuojamės į tai, kad šie seminarai yra pagalba sau ir kitiems.

Remiantis seminaro dalyvių patirtimi, galima manyti, jog čia atėję žmonės linkę padėti kitiems? Tam tikra bendruomenė vis dėlto susiformuoja?

J.V. Žinoma. Dalyvavę žmonės nelieka abejingi kitų skausmui.

O. P. Žinoma, viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Yra išsilavinusių ir neišsilavinusių žmonių, kurie linkę padėti. Tačiau yra ir tokių, kurie padėti kitiems nenori. Galbūt ta psichologinė pagalba gali išprovokuoti žmogų dalytis, būti atviram, išmokti duoti ir priimti. Man atrodo, kad kažką gaudamas žmogus gali ir duoti. Svarbu, kad tas ratas neužsidarytų.

O ar nebūna taip, kad žmonės sakosi nesitikėję sulaukti pagalbos?

J. V. Jei žmogus ateina, jis kažko tikisi.

O. P. Aš taip pat manau, kad jei žmogus skambina, ateina, tai pirmasis žingsnis, jog jis nori kažką keisti, kažką daryti. Sudėtingesnė situacija tų žmonių, kurie lieka visiškai vieni, užsidarę, neretai suserga depresija. Šiuo atveju svarbus artimųjų, draugų raginimas išeiti iš to uždaro rato ir bandyti ieškoti pagalbos. Bet kokiu atveju pirmasis žingsnis priklauso nuo paties žmogaus. Ne visuomet lengva tokį žmogų surasti, pastebėti, paraginti ateiti. Nepaisydami to, žmonės linkę eiti, klausti, prašyti, domėtis.

Ar ši programa sulaukė didelio susidomėjimo?

J. V. Pirmajame seminarų cikle susirinko penkiolika žmonių, bet jų gretos praretėjo ir liko dešimt. Organizuodami antrąjį seminarų ciklą, kai kuriems norintiesiems turėjome pasiūlyti dar vieną datą rudenį. Manau, kad domimasi. Po pirmojo seminarų ciklo dalyviai žadėjo siūlyti užsiėmimus draugams, artimiesiems. Klausinėjo mūsų, kur galima rasti daugiau informacijos.

Mes nebuvome įsipareigoję surasti darbo, tačiau keli žmonės jį jau turi. Galbūt tai ne mūsų nuopelnas, tačiau būtų labai smagu, kad žmonėms šie užsiėmimai vienaip ar kitaip pagelbėtų.

Kiek laiko trunka seminarai?

J. V. Seminarai organizuojami vieną kartą per savaitę, jie trunka penkias savaites.

Žmonės renkasi kartą per savaitę po šešias valandas. Per tas penkias savaites jie neabejotinai pažengia į priekį. Matyti, kaip jie džiaugiasi, tarpusavyje palaiko ryšius. Manau, tai yra gerai.

Ar pasibaigus seminarams, jų dalyviai turi galimybę padėti kitiems žmonėms?

J. V. Visai neseniai baigėsi pirmojo seminarų ciklo užsiėmimai. Jų dalyviai žadėjo ir toliau bendrauti tarpusavyje, lankytis Šv. Kryžiaus namuose.

O. P. Paprastai tai priklauso nuo pačių žmonių. Jeigu jie norės, mes visuomet suteiksime galimybę susitikti, tęsti užsiėmimus toliau – siūlome organizuoti maldos ar savipagalbos grupę. Galimybių yra, tačiau labai svarbu, ko nori patys žmonės. Buvo kalbėta apie tai, kad jie ima ir suranda darbą. Kažkas paskambino ir pasiūlė, ar neatsirastų žmogus, galintis slaugyti ligonį. Atsirado žmogus, sutikęs to imtis.

Kartais įvyksta mažų stebuklėlių.

Jūs minėjote, kad staiga darbo netekusiam žmogui labai svarbi viltis. Ar galima manyti, kad po tų penkių seminarų žmogus išeina ne tik drąsesnis, bet ir įgavęs vilties? Tuomet atsiranda tikėjimas, kad jis dalysis ir su kitais.

O. P. Labai svarbu vien jau tai, kad žmogus bent nepraranda vilties. Manau, kad asmenys, praradę darbą, vieni kitiems padeda tikėti ateitimi. Svarbu suprasti, kad esi ne vienas, nesi dėl nieko kaltas. Taip pat išgyventi stresą. Tam tikrais momentais mąstymas, kad viską praradau, nėra adekvatus. Galbūt yra galimybė ieškoti kito darbo.

J. V. Žmogaus ieškojimas labai svarbu. Nes būdamas vienas jis dažnai nieko nebenori.

Ką ši programa davė jums pačioms?

O. P. Man džiugu, kad galime džiaugtis kartu su tais žmonėmis, jiems padėti. Mes neprarandame vilties, jog galime padėti vieni kitiems.

J. V. Svarbiausia, kad duodamas kitiems, pats gauni daug neįkainojamų dalykų; ratas neužsidaro, žmonės vieni kitus suranda.

Šv. Kryžiaus namuose sutikta darbo netekusi, du vaikus auginanti mama Žana Kalinauskienė džiaugėsi galimybe būti čia. Paklausta apie paramos grupę darbo netekusiems žmonėms, moteris pasakojo:

Naudingas projektas. Buvo įdomu susipažinti su tam tikrais žmonėmis, paklausyti jų išgyvenimų, įspūdžių, minčių. Visi mes esame skirtingi, tačiau kai kurios mintys mus visus jungia. Labai naudinga buvo paklausyti specialistų paskaitų. Man aktualiausia buvo psichologo pagalba – galimybė patikrinti, ar mąstau teisingai. Gaudama pritarimą, suvokiau, jog vienoje ar kitoje situacijoje elgiuosi gerai.“

Gyventi vienam sunku, reikia jungtis, – kalbėjo jauna moteris. – Šiais laikais žmonės labai skirtingi: užsisklendę, užsidarę. Daugeliui svarbiausias darbas, o šilto, gyvo bendravimo dažniausiai trūksta.“

Parengė Kristina Buidovaitė