Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2010 06 14

bernardinai.lt

IQ Economist

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vilma Akmenytė-Ruzgienė. Vėliavų jūra

Neretam mūsų kalendoriuje raudonai pažymėtos dienos reiškia ilgesnį savaitgalį arba netikėtai savaitės viduryje išpuolusį laisvadienį. Savaime suprantama, kodėl taip žymimi sekmadieniai. Tačiau kodėl nurausvinamos ir kai kurios kitos dienos? Ką jos reiškia mums ir kodėl taip žymimos svarbiausios valstybinės šventės?

Regis, peršasi savaime suprantamas atsakymas: valstybinės šventės yra skirtos pažymėti reikšmingiems valstybės įvykiams, prisiminti tautai nusipelniusias asmenybes. Greta nepriklausomybės paskelbimo, šalies išlaisvinimo, valstybės įkūrėjo, pasižymėjusių valstybės vadovų ar kitų veikėjų gimimo, mirties kalendorinių datų dar minimos religinės ir nereliginės šventės, kurios kartais įgyja pagrindinės šventės prasmę. Sudėtinga XX a. Lietuvos istorija koregavo atmintinų dienų sąrašus. Kai kurias Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) atmintinas dienas minime ir šiandien, tačiau kitas – jau primiršome. Pavyzdžiui, 1918–1940 metų Lietuvos piliečiai nebūtų atsakę į klausimą, kodėl reikia minėti Liepos 6-ąją, tačiau XX a. 4-ojo dešimtmečio kaunietis būtų žinojęs, kas prisimenama Rugsėjo 8-ąją (ne vien religinė šventė, bet ir Vytauto Didžiojo atminimo įprasminimas), o šiandien Vytautą Didįjį labiau prisimename Liepos 15-ąją – Žalgirio mūšio dieną. Tad kaip kito ir kodėl kito Pirmosios Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašas?

Įstatymų pinklėse

Pagrindinės Lietuvos valstybinės šventės XX a. 3–4 dešimtmečiais buvo Vasario 16-oji – Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija, atstačiusi Lietuvos suverenitetą, Gegužės 15-oji – Steigiamojo Seimo susirinkimo diena, Rugsėjo 8-oji – Vytauto Didžiojo karūnavimosi diena pradėta švęsti XX a. 4 dešimtmetyje. Be šių minėtinų dienų ne mažiau iškilmingai buvo pažymimos, nors įstatymais ir nereglamentuotos Sausio 15-oji – Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena ir Spalio 9-oji – Vilniaus diena.

 Pirmasis anos Lietuvos Respublikos įstatymas, kuriame kalbama apie šventes buvo priimtas 1919 m. ir vadinosi „Darbo dienos ilgumo įstatymu“. Jame kalbama apie sekmadienius ir „didesnės tradicines šventes“ jų nedetalizuojant. 1920-aisiais Steigiamajame Seime pasigirdo raginimų darbininkų poilsį, švenčių metu, reglamentuoti atskiru įstatymu ir jame išvardinti šventines dienas, nes kasdienybėje dėl švenčių kildavo visokių nesusipratimų. Didžiausiu galvos skausmu tapo valstybinių ir religinių švenčių įtraukimas į tą patį sąrašą. Pasigirdo raginimų apsiriboti tik trimis valstybinėmis šventėmis, nuo valstybės pečių nuimant atsakomybę už religines. Anuomet sakyta, jog ne valstybės pareiga rūpintis, kurias dienas darbininkai privalo švęsti kaip savo tikybos šventes. Tačiau 1925-ųjų Švenčių ir poilsio įstatyme tarp išvardintųjų daugiausia – religinių (katalikiškų) švenčių. O juk tarp Lietuvos piliečių buvo ir ne katalikų… Todėl valstybinėmis šventėmis raginta pripažinti tik: Gegužės 15-ąją – Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną, nes būtent tą dieną buvo galutinai deklaruota Lietuvos nepriklausomybė, po to Vasario 16-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dieną ir pagaliau Gegužės 1-ąją – Darbo dieną.

Tuo tarpu 1922-ųjų ir 1928-ųjų Lietuvos Respublikos Konstitucijose tik užsiminta, kad sekmadienius ir kitas valstybės pripažintas šventes įstatymai saugo, „kaip poilsio ir dvasios pakilimo dienas“. Tačiau 1938 metų Konstitucija – detalesnė, ji vienintelė, to meto Konstitucija, kurioje konkrečiai įvardintos atmintinos dienos.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais formavosi atmintinų dienų šventimo tradicijos. Valstybinių švenčių dienomis gyventojai puošė namus vėliavomis, didžiųjų kunigaikščių portretais, „žalumynais“. Sostinė skendėjo vėliavų jūroje. Visuomenė išgyveno patriotizmo, pakylėjimo, idealizmo laikotarpį. Netrukus kolektyvinę euforiją pakeitė realybės suvokimas apie visuotinį nestabilumą, įprastą jaunos valstybės pirmųjų metų palydovą (ekonominę suirutę, socialinį nesaugumą ir netikrumą dėl ateities). Neatsitiktinai švenčiant pirmąsias Vasario 16-osios metines didelis dėmesys buvo skirtas ne prakalboms, o paskaitoms, kuriomis stengtasi paaiškinti kas tai – Lietuvos valstybė, ką reiškia jos Nepriklausomybė. Tuo metu nuoboduliui vietos nebuvo, tačiau pompastika, trafaretinės kalbos ir nuobodulys tapo beveik privalomu paskutiniųjų valstybės nepriklausomybės metų švenčių atributu.

XX a. 4 deš. greta didžiųjų kunigaikščių jau buvo galima išvysti ir Tautos vado Antano Smetonos portretą. Juk XX a. 3-ojo ir 4-ojo deš. sandūroje pasikėsinta į kolektyvinę Lietuvos piliečių atmintį, gana radikaliai pertvarkant valstybinių švenčių įstatymą ir pritaikant jį politinio rėžimo poreikiams. Valstybė iš naujo reglamentavo, ką turėtų prisiminti Lietuvos pilietis, o ką geriau nugramzdinti užmarštin.

 Švenčių transformacija

Iš valstybinių švenčių bene įspūdingiausia – Gegužės 15-osios transformacija. Šiandien tikroji šios šventės intencija beveik pamiršta, ši diena žinoma kaip „Kariuomenės ir visuomenės vienybės diena“. Ano meto tautininkams puikiai pavyko užmaskuoti konstitucinį perversmą ir pakeisti šios dienos reikšmę net ateities kartų sąmonėje. Pasikeitus politinėms aplinkybėms, šios šventinės dienos eliminavimas iš minėtinų dienų sąrašo iliustravo Prezidento ir Seimo institucijų priešpriešą. XX a. 3 deš. viduryje Gegužės 15-oji švęsta vos ne iškilmingiau nei Vasario 16-oji. Tradicija virtusiam minėjimui 1925 m. Švenčių ir poilsio dienų įstatymas suteikė valstybinės šventės statusą. Tais metais sukako penkeri metai nuo Steigiamojo Seimo susirinkimo. Tačiau situacija pasikeitė po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Nors ir užfiksuota įstatyme kaip valstybinė šventė ji buvo eliminuota iš viešojo gyvenimo, kol pagaliau, 1930-aiais paskelbus naują Švenčių ir poilsio dienų įstatymo redakciją, buvo išbraukta iš atmintinų dienų sąrašo. Tiesa, šioje redakcijoje nebeliko ir Rugpjūčio 1-osios – Valstybės Konstitucijos priėmimo dienos. Tiek Steigiamojo Seimo susirinkimo, tiek Konstitucijos dienos minėjimas autoritariniam A. Smetonos režimui tapo gyvu priekaištu apie pažeistą Konstituciją ir neįvykdytus įsipareigojimus. Anot, Mykolo Römerio, Konstitucinis perversmas įvyko būtent 1927 m. balandžio 12 d. – Prezidentui paleidus Seimą ir nepaskelbus naujo Seimo rinkimų. Nepaisant valdančiųjų pastangų visuomenėje liko įprotis „atsiminti“ Gegužės 15-ąją. Ypač kai Kaune jos atributu buvo tapęs kariuomenės paradas, o miesto gatvėmis nusidriekdavo organizacijų eisenos. Šią dieną opozicija nepraleisdavo progos pabaksnoti į Konstitucijos pažeidimo faktą ir valdantiesiems priminti apie būtinybę sušaukti demokratiškai išrinktą Seimą. Paradoksalu, tačiau netgi valstybines šventes skirtingų ideologijų organizacijos šventė atskirai. Tai, kas turėjo vienyti visuomenę, ėmė ją skaldyti. Neatsitiktinai XX a. 4 deš. pabaigoje gegužės mėnesio viduryje buvo pradėta švęsti Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventė. Kai kuriais metais lyg tarp kitko sutapdavusi su Gegužės 15-ąja.

Tačiau iš ties, nugramzdinti užmarštin Gegužės 15-ąją buvo galima tik suradus atitinkamos reikšmės datą. Ta proga buvo transformuota religinė šventė – Rugsėjo 8-oji – Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Mat, anot to meto spaudos, kaip tik 1930 m. „…rugsėjo 8 d. sukako penki šimtai metų nuo tos dienos, kada turėjo būti vainikuojamas didysis Lietuvos nepriklausomybės saugotojas…“ Lietuvos kunigaikštis Vytautas. Vytauto Didžiojo kulto iškėlimas buvo apdairus valdančiųjų žingsnis: naujoji šventė leido dar kartą priminti didžiosioms Europos valstybėms, kad Lietuva ne naujokė tarptautinėje arenoje, o per tai pagrįsti teritorines pretenzijas į Vilniaus kraštą. O taip pat užmaskuoti vienos iš svarbiausių valstybinių švenčių – Gegužės 15-osios – netekimą.

 Vilniaus ir Klaipėdos sūpynėse

Anuomet buvo ypač svarbu pabrėžti teritorinio vientisumo svarbą: aktuliais tapo Vilniaus krašto netekimo ir Klaipėdos krašto integravimo į Lietuvos teritoriją klausimai. Šmaikščiuose diplomatų pokalbiuose neišspendžiamasis Vilniaus klausimas buvo įgijęs net „perpetuum mobile“ pavadinimą. Nenuostabu, kad Sausio 15-oji ir Spalio 9-oji nebuvo įtrauktos į oficialųjį valstybinių švenčių sąrašą. Joms suteikus valstybinės šventės statusą būtų dar labiau komplikuoti ir taip sudėtingi Lietuvos ir kaimyninių valstybių santykiai, tačiau Kaune šios dienos švęstos ir minėjos svarbiausiose salėse: Valstybės teatre, Karininkų Ramovėje, Rotušėje. Renginiuose dalyvaudavo aukščiausi valstybės pareigūnai: Respublikos Prezidentas, Ministrų kabinetas, žymūs visuomenės veikėjai. Iškilmingi renginiai tą dieną vykdavo Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje. Spalio 9-osios minėjimą išpopuliarino Vilniui vaduoti sąjunga, sugebėjusi perkelti Vilniaus vadavimo idėją net į kasdienę aplinką. O „Vilniaus pagrobimo“, kaip tada Lietuvoje vadinta ši diena, minėjimas anuomet virto savita gedulo tradicija – tą dieną raginta visoje Lietuvoje tylos minute prisiminti Vilniaus netektį. Viešajame diskurse buvo būtina nuolat priminti šiuos teritorinius ginčus, palaikyti ir auginti visuomenės mobilizaciją, o esant reikalui turėti stiprų visuomenės palaikymą. Emocinio palaikymo stiprinimui idealiausiai tiko vieši šių įvykių minėjimai.

 Tad galima teigti, kad valstybinės šventės ir atmintinos datos keitėsi priklausomai nuo aplinkybių, jos buvo minimos pagal susiklosčiusias tautos tradicijas ir kuriamos naujai. Tačiau viena liko nepakitę: valstybinių švenčių švęsti taip ir neišmokome. Nes tenka klausytis dažnokai trafaretinių kalbų, nuobodžiaut ir laukti iki galo, kol prasidės neoficialioji dalis, kurioje ir bus galima išties švęsti, o ne minėti.

Tarpukaris Įstatymai apie religines ir nereligines šventes

1925-ųjų Švenčių ir poilsio įstatyme išvardinta 21 nedarbo diena. Tarp jų tik 5 nereliginės šventės: Sausio 1 d. – Naujieji Metai, Vasario 16 d. – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, Gegužės 1 d. – Darbo šventė, Gegužės 15 d. – Steigiamojo Seimo susirinkimo diena, Rugpjūčio 1 d. – Valstybės Konstitucijos priėmimo diena.

Švenčių ir poilsio įstatymas buvo pakeistas 1930 m. Sutrumpėjo atmintinų dienų sąrašas, jame liko 18 šventinių dienų. Tarp jų liko tik 3 nereliginės šventės: Sausio 1 d. – Nauji Metai, Vasario 16 d. – Lietuvos Nepriklausomybės šventė, ir Rugsėjo 8 d. – Tautos šventė.

1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustatė svarbiausias valstybines šventes: Vasario 16 d. – Lietuvos Nepriklausomybės atstatymui minėti ir Rugsėjo 8-oji – Senosios Lietuvos Didingai Praeičiai minėti.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.